Laiko tėkmė ir užmarštis

Režisierius Justinas Vinciūnas sukūrė spektaklius „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Psichozė“ (LMTA, 2023) ir „Dulkės“ (Jaunimo teatras ir LMTA, 2023).

Kaip susipažinote su Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraščiu 1941–1943“ ir kas paskatino juo remtis kuriant spektaklį apie Holokaustą „Dulkės“?

Kelionė prasidėjo gana seniai, trečiame studijų kurse, kai gavome užduotį, skirtą Holokausto analizei. Iš pradžių nustebome, nes manėme, kad ši tema jau nuodugniai išnagrinėta, todėl kėlėme klausimą, kaip naujai galėtume ją tirti. Nepaisant tokių iššūkių, mūsų dėstytojas Gintaras Varnas, pasitelkęs šios srities žinias, padėjo rasti daugybę knygų ir literatūros.

Iš pradžių ketinome kurti satyrinį spektaklį, tačiau dirbdami su aktoriais supratome, kad toks metodas gali neduoti norimo rezultato. Pajutome, kad su šia tema reikia užmegzti gilesnį ryšį, siekiant tinkamai atskleisti Holokausto rimtumą. Būtent tada susipažinau su „Panerių dienoraščiu 1941–1943“. Ši neapdorota ir jaudinanti medžiaga, turinti tam tikro žavesio, suteikė mums aiškų tikslą – prisiliesti ne prie grožinės, o prie dokumentinės literatūros turinio, jos svorio. Nusprendėme leisti kalbėti pačiam dokumentui, o galutiniam spektakliui – išsiskleisti natūraliai, užtikrindami, kad nebūtų užgožtos tikros nuo Holokausto nukentėjusių žmonių emocijos ir išgyvenimai.

Dienoraščio skaitymas kėlė paslėptos baimės jausmą, užsimindamas apie nesuvokiamus siaubus, kuriuos patyrė aukos. Man atrodė, kad negaliu iki galo suvokti pasakojime vaizduojamo nepaprasto žiaurumo ar į jį įsijausti. Šis suvokimas tapo svarbiu mūsų pjesės akcentu – iššūkiu suvokti giluminę Holokausto prigimtį bei jo aktualumą šiandien ir ateityje.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip kūrėte monologą, paremtą Sakowicziaus dienoraščio fragmentais?

Monologo kūrimo procesas buvo kontempliatyvi kelionė, jo žodžiai ir sentencijos vis dar skamba mano galvoje, juolab kad prireikė kelių bandymų, kol pasiekėme galutinę formą. Iš pradžių įsivaizdavau, kad leisiu personažui kalbėti savo balsu, vaizdžiai perteikiančiu paskutines akimirkas ir emocijas, tačiau supratau, jog toks požiūris kelia tam tikrų sunkumų. Tai paskatino klausti, ar tokiame pasakojime vis dar gali būti vietos užuojautai. Iš pradžių bandžiau rasti subtilią pusiausvyrą, užtikrindamas, kad aktorius nepradėtų iliustruoti emocijų, kad monologas plėtotųsi natūraliai, neįterpiant jokių asmeninių interpretacijų ar šališkumo. Išbandymas buvo perteikti šias emocijas pernelyg nedramatizuojant ir neromantizuojant tragiškų įvykių. Siekiau pateikti monologą taip, kad jis įtrauktų racionalų žiūrovų protą, kviesdamas jį apmąstyti situacijos rimtumą ir paskatinti išsamesnius svarstymus ir perspektyvas. Svarbiausia buvo parinkti tinkamus dokumentus, daugiausia dėmesio skiriant autentiškumui.

Dalyvavimas jaunųjų režisierių festivalyje Hamburgo „Thalia“ teatre suteikė jūsų spektakliui tarptautinę platformą. Kokių įžvalgų ir patirties įgijote pristatydamas kūrinį tarptautinei auditorijai?

Spektakliui Vokietijoje susirinkusi publika suteikė unikalų kontekstą. Be to, gavome iššūkį pritaikyti kūrinį didžiulei scenos erdvei ir tai pareikalavo novatoriškų sprendimų, kad būtų išsaugota spektaklio esmė ir poveikis. Kadangi darbas buvo pastatytas kamerinėje erdvėje, išlaikyti jos intymumą didesnėje salėje pasirodė sudėtinga užduotis. Aktoriams siūlyta naudoti mikrofonus, bet buvau pasiryžęs rasti būdą perteikti monologus be šio įrankio. Galiausiai man pavyko sujungti šiuos elementus ir sukurti harmoningą šokį, sukėlusį atgarsį ir tarp personažų, ir tarp žiūrovų.

Spektaklis paskatino diskusijas apie šalių abejingumą teikiant pagalbą tiems, kuriems jos reikia, ir iškėlė aktualių klausimų apmąstymams. Po jo vykęs pokalbis dar labiau atkreipė dėmesį į sudėtingą Holokausto temą ir mano, kaip jauno kūrėjo, požiūrį į ją. Akcentavau pagarbą aukoms ir vengiau bet kokių smerkiančių teiginių.

Spektaklio pristatymas Vokietijoje, atsižvelgiant į jos istorinį kontekstą, išryškino slopinamą įtampą ir neužgijusias žaizdas. Buvo juntamas netikėtas intymumas, o neatslūgstanti įtampa liko užmaskuota po kaukėmis. Tai prilygo susidūrimui su anksčiau nematyta, neužgijusia žaizda, sukeliančia smalsumą ir diskomfortą. Apskritai spektaklio perkėlimas iš originalios aplinkos į visiškai kitokį kontekstą Vokietijoje buvo intriguojanti ir mąstyti verčianti patirtis, atskleidusi istorijos sudėtingumą ir ilgalaikį Holokausto poveikį kolektyvinei atminčiai.

Spektaklio „Dulkės“ premjeros metai sutampa su 80-osiomis Vilniaus geto likvidavimo metinėmis. Kaip ši data veikė jūsų požiūrį į pjesės kūrimą?

Iš pradžių man teko grumtis su atstumo nuo temos pojūčiu. Tačiau per daugybę diskusijų ir tyrinėjimų pamažu atsirado aiškumas. Dėstytojas pasiūlė tą atstumą sugriauti ir ši idėja man patiko. Spektaklyje užfiksuoti paprasti pokalbiai ir, atrodytų, kasdieniški susitikimai. Juose atsispindi šiuolaikiškumas ir kasdieniškumas, žmonių santykiai, laikui bėgant kintantys, tačiau išsaugantys svajones ir ateities perspektyvas. Spektaklio esmė – atpažinti kadaise egzistavusį žmogų, pabrėžiant ryšį su visa karta. Kūrinyje norima atsikratyti bet kokio naivumo ar mitinių įsivaizdavimų, susietų su praėjusiu šimtmečiu. Apibendrinant galima teigti, kad spektaklyje siekiama ištirti ir suprasti santykius tarp kartų, nutrinant laiko šydą, kad būtų atskleista tikroji asmens iš praeities esmė. Šis dėmesys žmogiškajam ryšiui ir supratimui sudarė „Dulkių“ esmę.

Ar vykstant kūrybiniam procesui diskutavote apie tai, kaip visuomenė šiandien reaguoja į atviras antisemitizmo, ksenofobijos ir šovinizmo apraiškas viešojoje erdvėje?

Kuriant spektaklį apsvarstyti kai kurie aktualūs klausimai. Vis dėlto neturėjome tikslo aiškiai pabrėžti jo sąsajų su dabartiniais iššūkiais. Viskas vyko sąmoningai suprantant karo kontekstą ir tai, kad papildomai to pabrėžti nereikia. Siekėme sukelti introspekcijos ir kontempliacijos jausmą. Socialinis dialogas neabejotinai būtinas, tačiau norėjau ištirti kažką abstraktesnio, paliesti laiko tėkmės ir užmaršties temas. Užuot nurodžius konkretų laiko momentą, pjesėje siekta užfiksuoti ilgalaikę tiesą, atspindinčią nekintantį žmonijos ciklą ir neišvengiamas jo pasekmes. Tragiška, kad Holokaustas nėra pirmas toks įvykis istorijoje, ir mes karštai tikimės, kad jis bus paskutinis. Bet... Spektaklyje užsimenama apie amžiną tokių ciklų pasikartojimą, kviečiant žiūrovus susimąstyti apie esmines to priežastis.

Laikas ir užmarštis vaidina svarbų vaidmenį lemiant žmogaus veiksmus, todėl labai svarbu suprasti kitą. Suvokdami kitų požiūrį geriau suprantame save. Šis tarpusavio supratimo siekis tiek asmeniniu, tiek nacionaliniu lygmeniu yra esminis aspektas, kurio turėtų siekti kiekvienas žmogus, nors dabar tai atrodo utopija ir nesu tikras, ar tai įmanoma.

Kokie jūsų naujojo sezono planai?

Linkstu prie klasikos su keliomis šiuolaikinių pjesių išimtimis. Neseniai svarsčiau galimybę patyrinėti modernius kūrinius, tačiau mane vėl domina klasikiniai tekstai. Į tai žiūriu kaip į iššūkį – suformuluoti unikalią interpretaciją, siūlančią naujas įžvalgas apie klasikinę literatūrą. Šis procesas apima režisūrinių idėjų plėtojimą ir temos tyrinėjimą, kartu užtikrinant, kad tai išliktų įtraukianti drama. Apmąstydamas šias galimybes esu suintriguotas perspektyvos ateinančiais metais dirbti su klasikine pjese.

Dėkoju už pokalbį.