Teatro šmėklos ir patriarchato dekonstrukcija

„Man visad kyla klausimas, kodėl žmonės ima interviu: ar jiems smalsu ką nors konkrečiai sužinoti? Įamžinti tam tikrų procesų fragmentus? Skaitydamas daugelį interviu nesuprantu, kokia klausiančiojo ir kalbančiojo motyvacija, ir man greit pasidaro nuobodu. Praėjus savaitei po pokalbio su Ingrida gavau pirmą interviu juodraštį, jis man itin nepatiko – ne dėl to, kad klausiančioji nebuvo pasiruošusi ar susidomėjusi ir atsakantysis negebėtų atsakyti (o gal ir negeba?). Atrodo, kad ši forma niekaip neatliepia to, ko iš tikrųjų norima paklausti, ir to, kuo iš tikrųjų norima pasidalinti. Viliuosi, kad redakcija publikuos šį komentarą lyg įžangą į pokalbį. Pirmieji du klausimai skambėjo taip: „Kodėl pasirinkote teatro režisūrą?“ ir „Ar dabar keistumėte šį pasirinkimą?“ Mano atsakymai pasirodė beviltiški, dėl to paprašiau, kad publikacija prasidėtų maždaug ties mūsų pokalbio viduriu“, – Naubertas Jasinskas.

Režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė tokius spektaklius kaip „Orfeo. Miesto šviesos“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2019), „bowel“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Pelikanas“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2022), „Edžio pabaiga“ (Jaunimo teatras, 2022), taip pat – teatrines instaliacijas „fabrica“ („Sirenos“, 2020) ir „Vegetacinė būklė“ („Meno Alchemija“ ir Meno ir mokslo laboratorija, 2022) bei spektaklį-pasivaikščiojimą „Kaip visur, kaip visi“ (Jaunimo teatras, 2021). 2022 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausias jaunasis menininkas.

Jūsų darbuose mažai klasikinio teatro. Kodėl?

Niekada jo nesupratau. Klasika man atrodė svetima, o dabar – tiesiog klaidinga. Nenoriu suabsoliutinti, bet klasika yra siaubingo patriarchato įspaudas, kupinas labai nevienaplanio ir šimtmečiais naudoto smurto. „Klasikinis žmonių bendravimo modelis“ – nenoriu to tęsti. Bandykime pasižiūrėti, kaip gyvename dabar, pamėginkime tiesti tiltą į rytojų. Aišku, tam tikra prasme galiu įžvelgti prieštaravimų pačiam sau, nes kitos mano premjeros atspirties taškas – Ingmaras Bergmanas ir jo kūryba. Tačiau, kaip ir su Augustu Strindbergu, nėra taip, kad tiesiog jį stačiau, – tai dialogas. Tarp to, kaip egzistavo jie, ir kaip mes sprendžiame jų palikimą. Man atrodo svarbu tai permąstyti. Tai labai sudėtinga, pats iki galo nesu išsilaisvinęs iš šio modelio, tradicinio palikimo; kuriu ir esu įkalintas klasikinio patriarchalinio, dažniausiai mirusio baltojo vyro rašytojo šmėklos.

Tačiau nesirenkate statyti klasikinių kūrinių.

Taip. Nežinau, kaip apibūdinti šiuos santykius, tiesiog kiekvieną dieną jaučiu didžiulį atstumą ir disonansą tarp to, kas vyksta su manimi ir mano aplinkoje, ir to, ką tenka skaityti. Įdomu nagrinėti tą atstumą, atmintį ir mūsų visų praeitį, bet ne pačią klasiką. Tiesiog perstatyti klasikinį kūrinį man atrodo nesuvokiama. Nebežinau, kodėl tai egzistuoja. Tačiau kažkam tai atrodo priimtina, aktualu ir įdomu. Taip pat ir žiūrovui. Šiuo metu vyksta daug tektoninių lūžių – tikiuosi, kad įvyks kas nors teigiamo ir galėsime galutinai išsilaisvinti iš kalbančių Čechovo, Bergmano, Tumino šmėklų, bet prireiks dar ne vieno dešimtmečio.

Kokią matote Lietuvos teatro situaciją? Ar jauniesiems kūrėjams pavyks prasiveržti?

Tai visiška spekuliacija, bet, manau, žiūrovai yra pripratę prie klasikinio Koršunovo, Nekrošiaus, Tumino, Vaitkaus teatro. Toks žiūrovas užaugintas per trisdešimt ar daugiau metų. Čia būtent ir kyla klausimas, ar žiūrovas yra imlus pažinti ateinančią kartą, ar vis dėlto renkasi neiti į teatrą ir jo nesuprasti. Kitas klausimas, kas ta jaunoji publika, nes ko iš jaunųjų klausiu – niekas į teatrą neina. Nesuprantu, kas yra mano, mūsų visų žiūrovas. Lūžis dar tik prasidėjo, praėjo per mažai laiko, kad galėtume tai įvertinti. Apskritai manau, kad lietuviško teatro situacija siaubinga, nes pilna neįdomaus, prasto turinio. Kartais spektakliuose nematau jokios motyvacijos ir nesuprantu, kaip jis iš viso galėjo atsirasti. Matau daug inercijos kurti, kaip kažkas kūrė, arba tiesiog patenkinti savo ego. Kai pats nežinai, kam ir kodėl kuri, tada neaišku, kas vyksta ir scenoje. Tad kyla labai daug klausimų. Šia tema būtų įdomu pasišnekėti su pačiais režisieriais.

Teatro bendruomenės buvote įvertintas kaip jaunasis menininkas – pelnėte „Auksinį scenos kryžių“. Ką jis pakeitė?

Žinoma, kažkurį laiką jis pamalonina ego, bet supratau, kad situacija labiau pasikeitė ne man, o žmonėms aplink. Sakau su didžiule pagarba, bet labai subjektyvi komisijos nuomonė apie kitą žmogų ir jo darbus suformuoja jo statusą ir kitų žmonių nuomonę. Darbai tampa labiau legitimūs nei buvo prieš tai. Galime kalbėti ir apie mūsų statusų visuomenę bei kelti elitizmo klausimą: pasakoma, ką laimėjau, kiek kartų buvau nominuotas, bet kokiomis temomis kalbu, ką noriu pasakyti – niekas nepristato. Kas tai yra? Kodėl mes to trokštame, kodėl sudedame tiek daug noro ir resursų į šį aspektą?

Kaip renkatės kūrybinę komandą – ar ieškote naujų galimybių, ar bendradarbiaujate su jau pažįstamais kūrėjais?

Visą laiką ieškau skirtingų žmonių ir galimybių. Tai labai įdomu, bet jaučiu, kad po visų paieškų galimas kūrybinės komandos branduolys jau pradėjo formuotis. Jis organiškai kis, bus keli branduoliai, kurie susipins tarpusavyje. Žinoma, reikia ieškoti toliau, man tik dvidešimt aštuoneri, laikytis įsikandus kokių nors žmonių būtų keista.

Žmonių, su kuriais kūriau ne vieną darbą, daugėja, visos pusės skiria daug laiko mąstymui, eskizams, pokalbiams, skaitymui. Mes kuriame dialogą, veikimo būdus, skiriame daug laiko pažinimui. Kitame darbe, nors pažintis ir toliau vyksta, ji tampa nebe vertikali, o horizontali, mes keliaujame į gelmę, jau esame išsprendę pamatinius dalykus ir galime pažvelgti į tam tikrą medžiagą bei temą kitaip – įdomiau ir giliau. Norisi nuoseklumo ir gilesnio darbo, bet taip pat turėti galimybę ir netikėtumams.

Koks pastarųjų metų spektaklis jums įsiminė?

Prašau parašyti apie ilgą mano pauzę, išgirdus šį klausimą. Man patiko Dmitrijaus Krymovo „Fragmentas“ Klaipėdos dramos teatre. Patiko, nes tai – absoliutus dailininko teatras, kuris pas mus retas. Buvo daug kalbų, kad jis rusas, rėmėsi Čechovu, tai kėlė klausimų. Tačiau jis puikiai dekonstravo Rusiją ir apvertė lyg veidrodį. Puikiai jį supratau, nes jis reflektavo rusų tautą. Buvo ir nepatikusių aspektų, tačiau šis spektaklis man vienas įdomiausių sezono darbų.

Prieš metus publikuotas jūsų straipsnis „Kritika kritikai“. Kodėl nusprendėte jį parašyti ir kaip jautėtės jį paviešinęs?

Esu visiškai nusistatęs prieš bet kokios formos smurtą. Publikacija gimė todėl, kad nenoriu gyventi patyčių persmelktoje visuomenėje, kurioje galima bet ką rašyti, tyčiotis, nesuprantant žodžių atsakomybės. Taip pat būtų labai įdomu skaityti daugiau kritikos, kuri kvestionuotų, keltų klausimus apie esminį temos, vizualumo, vaidybos, režisūros susidūrimą, o ne atpasakotų siužetą arba pasakytų, kad buvo gražūs kostiumai. Juk tai – ne recenzija... Daug to aptikau. Po mano publikacijos „Menų faktūroje“ Jūratė Visockaitė išspausdino atsakymą „Literatūroje ir mene“. Nežinau, kodėl tai leista publikuoti, man tai nesuvokiama, tai labai blogas skonis. Tarkim, jos kritinė kalba – pavadinti mano spektaklį „kūrybine masturbacija“. Taip pat ji rašė: „Taigi, vaikine, nepulk vyresnių ir daugiau nuveikusių, heteroseksualių, galimai kitokių įsitikinimų (netgi politinių) moterų – jos turi ir teises, ir jėgos atsakyti.“ Buvau šokiruotas ir nusivylęs, kad tai publikuojama kultūros žurnale, tačiau jaučiausi užlipęs ant didelės žaizdos, nes ištryško toks pūlinys. Visockaitė atveria, kaip suvokia pasaulį, moterų būvį, minimas heteroseksualumas kaip priešprieša homoseksualumui. Tai protu nesuvokiami sovietmečio mokymų persmelkti žodžiai. Kritiką kritikams galėčiau rašyti kiekvieną savaitę, nes tokių publikacijų galima rasti kiekviename kampe.

Kokias temas analizuosite būsimuose darbuose?

Suplanuota nemažai darbų, spektaklių ir diskusijų, dėl kurių džiaugiuosi. Manau, kad labai trūksta socialiai atsakingo teatro, kuris keltų daugiau visuomenei dabar rūpimų klausimų. Šiuo metu esminis priešas man yra patriarchatas ir visa jo esatis. Nors bendrai kovą su juo suvokiame kaip moterų įgalinimą ir algų sulyginimą, toks matymas – tik atvirukas didžiuliame akademiniame knygyne. Patriarchatas suformavo, kaip mes mąstome, žvelgiame į santykius, suvokiame smurtą, kokia yra kultūra, politika, psichologija, šeimos ar draugų modeliai. Tam tikra prasme šis ir kitas sezonai bus skirti patriarchato dekonstrukcijai.

Dėkoju už pokalbį.