Ieva. 2023 m. rugpjūčio 7 d., 11:02
Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.
„Šaltinyje“ veikia meno kritikas Elsvortas M. Tuhis, kuris dėl savų priežasčių iškelia vidutinius menininkus ir jų kūrinius, o ne architekto Hovardo Rorko statinius. Apskritai Rorkas yra Rorkas, nes gyvena pagal savo nuostatas, o ne kitų nuomones. Kritiko, kaip nuomonės formuotojo, vaidmuo man svetimas, bet rašyti apie tokių kūrėjų kaip architektas Rorkas darbus svarbu. Vis dėlto Rorkas – ne žmogus, o viliojantis idealas, būties ir kūrybos siekiamybė. Jo projektavimo principus apibūdina žodis „vienovė“: visų elementų harmonija, kylanti iš kūrėjo asmenybės, jo darnos suvokimo ir meilės savo darbui.
Režisierius, kompozitorius Heineris Goebbelsas neseniai išleistoje „Teatro tekstų bibliotekos“ serijos knygoje „Nebuvimo estetika“ (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė), analizuodamas savo kūrybos principus, rašo, kad jam svarbu išlaisvinti žiūrovą iš kūrinio diktato. Sukurti žiūrovo vaizduotei „laisvą erdvę“, vertinančią jo „smalsumą ir atradėjo potencialą“ bei leidžiančią jam patirti „sava atsakomybe paremtą atradimą“. Ši žiūrovo laisvė kartu jį „įdarbina“ savarankiškai susieti įvairius kūrinio elementus. O tai palaiko nepriklausomą, rorkišką asmenybę, gebančią atpažinti ir vertinti tai, kas iš tiesų domina būtent ją. Norėtųsi, kad ir kritiko tekstas veiktų panašiai, o ne pasakytų, į kokį spektaklį nueiti.
Rimgailė. 2023 m. rugpjūčio 21 d., 15:14
Knygos „Nebuvimo estetika“ pristatyme Goebbelsas, paklaustas apie darbą su aktoriais, juokavo, kad dirbti su muzikantais jam kur kas paprasčiau nei su teatro žmonėmis. Pasak režisieriaus, pirmieji turi konkrečią užduotį, o pastariesiems tą užduotį turi duoti. Kurdamas teatrinį vyksmą scenoje Goebbelsas užima aktorių išoriniu veiksmu ar tam tikrų funkcijų vykdymu, kurių atlikimas žiūrovo galvoje kartu su kitomis teatrinėmis priemonėmis (muzika, šviesa ir t.t.) ir sukuria teatrinį patyrimą. Kitaip tariant, aktoriui nebūtina išgyventi kraštutinių emocijų, kad jas išgyventų žiūrovas, nes šis išgyvens ne aktoriaus būseną, o bendrą kūrinio atmosferą, kurioje aktorius tėra viena iš sudedamųjų dalių. Tačiau tuoj pat imu dvejoti, ar aktoriui vis dar įdomu dalyvauti tokiame spektaklyje. Žinoma, taip aktorius mažiau traumuojamas psichologiškai, nes jo personažas nebeturi įtikinti ar perduoti savo emocijų žiūrovui, bet ar jis netampa tiesiog gyvu daiktu scenoje? Ar toks jo vaidmuo kelia iššūkių jam pačiam? Pati esu patyrusi, kad tie vizualiniai spektakliai veikia žiūrovą, kartais net dar labiau nei kamerinis juodos dėžutės stanislavskiškas teatras, bet... Visuomet kildavo klausimas, ar aktoriui juose vaidinti nėra nuobodu. Galbūt tai kvailas klausimas visą šį veiksmą stebint ir vertinant iš šalies, bet... šis klausimas tikrai kyla. Ir nežinau, ar bent kurį kartą sugebėjau įtikinamai į jį atsakyti.
Ieva. 2023 m. rugpjūčio 28 d., 11:32
Šią vasarą skaičiau knygas apie aktoriaus darbą. Elvinos Baužaitės „Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021) ir Daivos Šabasevičienės „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) pasakoja apie du skirtingus teatro ir meno hovardus rorkus. Galiu tik spėlioti, bet manau, kad šiems aktoriams nebūtų itin įdomu dalyvauti tavo minėtuose spektakliuose, kuriuose aktorius yra tik viena iš sudedamųjų dalių. Jie sukurti scenoje būti pagrindiniai, perteikiantys tekstą, mintį, emociją, jausmą, žmogiškumą. Jie teatro, kuriame pagrindinis yra žmogus ir personažas, atstovai.
Šabasevičienė talentingai analizuoja aktorių kūrybą ir jų vaidmenis. Teatrologės aprašyti Budraičio teatriniai herojai iškyla ne tik jo amžininkų atmintyje, bet ir jų nemačiusio skaitytojo vaizduotėje. Ši knyga rodo, koks svarbus yra profesionalus teatrologinis tyrimas ir atidus autorės žvilgsnis į aktoriaus darbą bei jo vaidmenis.
Daugiabalsėje ir mažiau vientisoje knygoje apie Anužį – itin vertingas jo požiūrio į aktoriaus profesiją ir pedagoginės veiklos pristatymas. Čia vaidyba matoma kaip amatas, turintis matematiškai tikslias taisykles, kurių galima mokyti, o tai svarbu ugdant aktorius ir siekiant profesinio meistriškumo.
Profesionalas Anužis ir „neprofesionalas“ Budraitis – du priešingi aktorių tipai, bet abiem būdingas požiūris, kad aktorius – tai kultūros asmenybė.
Tokios knygos apie aktorius – tarsi sensėjai, mokytojai, į kuriuos galima atsiremti, kai pritrūksta kantrybės einant profesiniu keliu, kai apima nuovargis. Anužis savo mokinius išmokė, kad profesionalumas – tai gebėjimas suimti save į rankas, persijungti. O Budraičio išmintis byloja, kad žmogui ir menininkui nereikia skubėti: „Man patinka namuose sėdėti patamsyje, neįjungiant šviesos, ir žiūrėti, kaip pradeda švisti, kaip išnyra stalo kampas, iš pradžių vos vos, o po to vis daugiau ir daugiau. Tarsi iš naujo gimsti. Mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį. Per šurmulį nematome tikrojo gyvenimo.“
Kaip svarbu ir teatre atsirinkti tai, kas svarbiausia, ir nešvaistyti energijos šurmuliui. Apmaudu, kad šiandien aršiausios diskusijos, susijusios su teatru, kyla ne apie esmę. Tikrasis teatro gyvenimas – spektakliai, o ne rinkodara.
Rimgailė. 2023 m. rugpjūčio 31 d., 20:35
Šią vasarą teatrą taip pat radau knygose – vietoj naujų teatrinių įspūdžių galvoje sukosi mintys apie teatro ir dramaturgijos santykį. Kaip tekstas suranda savo teatrinę išraišką, kiek „vietos“ jis užima teatriniame kūne, kas iš jo lieka, kai jis susitinka su teatru? Žinau, kad ne sykį rašiau apie tai, bet vis dėlto pirmas į galvą čia vėl ateina Árpádas Schillingas ir jo spektaklių autonomija – tas jausmas, lyg už jų slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma. Rodos, panašiu principu sukurta ir Oliverio Frljićiaus „Metamorfozė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023), tačiau šis spektaklis tokio jausmo nesukuria. Nenoriu nuvertinti Frljićiaus mėgindama psichologizuoti nepsichologinį spektaklį – tiesiog jo kūrybinis principas visai kitoks. Jis pats (per)rašė Franzo Kafkos tekstus, kuriuos jau paruoštus atnešdavo aktoriams. Jis surežisuodavo savo parašytą tekstą taip, kad stipriai jaustųsi autoriaus pozicija, koduojama tekste. Taip dramaturgija tapo ne erdve interpretuoti, o tam tikra režisūrine pozicija, kurią įveiksmino aktoriai. Žinoma, aktorius savimi gana stipriai keičia bet kokį tekstą, nes kalbame apie kūną, o „Metamorfozėje“, be jo, nebelabai kas ir yra. Tačiau justi tai, kad „Metamorfozės“ aktorinė erdvė gana ribojama dramaturginės-režisūrinės pozicijos. Dažnoje scenoje matyti, kad režisieriui buvo svarbu ne tik kalbėti, bet ir pasakyti labai konkrečius dalykus. Tad net jeigu jie yra žaismingi, įvairūs, įtraukiantys, vis dėlto jie čia fiksuojami, akcentuojami, išryškinami, pakartojami. Ir spektakliui įsibėgėjus pajunti, kad tai neabejotinai geras ir profesionalus, tačiau veikiausiai vienkartinis kūrinys. Tokie man, deja, pasirodė ir Schillingo „Barbarai“ (Jaunimo teatras, 2023), bet jau rašiau tau, kad esu įsitikinusi, jog spektaklį „sugadino“ pasiūlyta ir jau parašyta dramaturginė medžiaga. Schillingo spektakliuose, kai dramaturgija kuriama kartu su aktoriais, kūrybinio proceso metu vyksta dramaturginiai tyrimai, kurie ir sužadina tą jausmą – lyg už žodžių slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums pasakoma. Suprantu, kad tai skirtingos režisūrinės ir dramaturginės strategijos, tačiau tik palyginusi jas suprantu, kaip tai keičia aktoriaus darbą ir jo kūrybinę erdvę.
