Teatras
Lenkų teatro ir kino režisierė bei dramaturgė Anna Karasińska sukūrė tokius spektaklius, analizuojančius patį teatrą ir jo elementus (aktorių, publiką ir kt.), kaip „Evelina verkia“ („Ewelina płacze“, „TR Warszawa“, 2015), „Antras spektaklis“ („Drugi spektakl“, Poznanės lenkų teatras, 2016), „Fantazija“ („Fantazja“, „TR Warszawa“, 2017), „Viskas išgalvota“ („Wszystko zmyślone“, Krokuvos Senasis teatras („Stary Teatr“), 2017), „2118. Karasińska“ („Nowy Teatr“, 2018) ir kt. Kūrinys „Lengvi dalykai“ („Łatwe rzeczy“, Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatras, 2021) bus parodytas festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje.
Šių metų festivalio „Sirenos“ tema – „Žodis“. Kokią reikšmę žodis ir tekstas turi jūsų kūryboje?
Tekstas man – svarbi priemonė, tačiau ją pasitelkiu kitaip, nei įprasta dramos teatre. Savo kūryboje vengiu situacijų, kai aktoriai turi atlikti vaidmenis išgalvotoje aplinkoje ir persikūnyti į personažus. Tokiu atveju ir jų tariamas tekstas atlieka visiškai kitokią funkciją. Mano spektakliuose nėra tokių dramos teatro elementų kaip siužetas ar tekstas, perteikiantis daug iš anksto numatytų prasmių. Prasmę susikuria žiūrovas, stebėdamas visą kūrinį.
Galima sakyti, kad mano kūriniai yra situacijos, o ne teatro spektakliai. Situacijos, kurios leidžia žiūrovui prisiliesti prie tam tikros patirties. Pradėdama kurti spektaklį neturiu išankstinio scenarijaus ar teksto, kuriuo galėčiau remtis, ir tik žinodama, kokią patirtį analizuosiu scenoje, imuosi rašyti tekstą.
Mano kūryboje spektaklis „Lengvi dalykai“ yra išskirtinis – pats teatrališkiausias. Tik jame tekstas perteikia tikslią prasmę. Stebėdama šį spektaklį visada nustembu, kad aš jį sukūriau. Vis dėlto ir jame yra mano kūrybai būdingų bruožų, tarkim, teksto stilius: paprastai rašau elipsinį tekstą, tokį, kuris yra ne tik tikslus, bet ir poetiškas. Kartais kai kurie fragmentai tampa poezija, ir tada žmonės manęs klausia: ,,Koks tai eilėraštis?“ Labai didžiuojuosi galėdama atsakyti, kad tai mano kūryba. Tiesa, spektaklyje „Lengvi dalykai“ tekstas šiek tiek paprastesnis, tačiau jame išlieka poetinis pobūdis ir eilėraščio elementai.
„Lengvi dalykai“ nagrinėja buvimo matomu idėją ir tai, kaip ji formuoja mūsų tapatybę. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
Buvimas matomu apibrėžia mūsų tapatybę, vaidmenis ir galimybes, taip pat pasaulio ir mūsų santykių ribas. Svarbu, ar esame tik matomi, ar pastebėti, ar kiti į mus atsižvelgia ir priima taip, kaip mes patys apibrėžiame savo ribas, ar jų paiso. Šiame spektaklyje pasitelkiame tam tikrą girdėjimo ir matymo takoskyrą. Dėl nuolatinio jausmo, kad esame stebimi, atrodo, jog girdėjimas, kalbėjimas ir klausymasis nebėra tokie aktualūs. Dėl to tekstas ir balsas spektaklyje veikia tik kaip įrankiai, o vaizdas ir matymas įgauna atskirą dramaturgiją.
„Lengvi dalykai“ apibūdinami kaip spektaklis, trinantis ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Kaip tai suprantate ir kokį poveikį tai daro žiūrovų suvokimui?
Mano darbai iš žiūrovo atima tikrumą dėl objektyvios tikrovės, kurią kasdieniame gyvenime laikome savaime suprantamu dalyku, egzistavimo. Naudoju loginius ir dramaturginius mechanizmus, leidžiančius akimirkai iš žiūrovo atimti intelekto dominavimą ir jį išmušti. Jei tai pavyksta, pasiekiamas tam tikras tikrovės sustabdymas. Tai turi daug pasekmių, viena jų – tiesos ir fikcijos kategorijos praranda prasmę, nes nėra į ką atsiremti. Žiūrovas nežino, kas yra tikrovė. Tačiau žmonės retai kada po spektaklio klausia: „Kas buvo tiesa?“ Jų išgyvenama kontrolės praradimo patirtis yra platesnė, o fakto ir fikcijos žlugimas – tik vienas iš bendresnės derealizacijos elementų. Tai labai vertingas patirties aspektas, nes netekęs gebėjimo suvokti, kas yra faktas ir fikcija, žiūrovas praranda galimybę daryti išvadas ir vertinti. Kita vertus, kritikai visada klausia: „Kas buvo faktas, o kas ne?“ Šis klausimas rodo jų poreikį intelektualiai kontroliuoti tai, ką mato, ir nenorą tiesiog priimti patirtį kaip medžiagą kritiniam darbui.
Kūrybos procese dažnai vartoju tiesos sąvoką, tačiau turiu ir kitą jos apibrėžimą – „darbinė tiesa“, o ji yra tai, ką su kūrybine komanda nusprendžiame laikyti tiesa. Tai gali būti situacijos, kurios objektyviai būtų laikomos išgalvotomis, tačiau scenoje matomi išgyvenimai bus teisingi, nors tekste pateikta informacija tokia nebus. Dabar svarstau, ar visa tai taikytina „Lengviems dalykams“, nes šis kūrinys lengvai iššifruojamas, jame tikrovė nėra suardoma. Bet riba tarp fakto ir fikcijos vis tiek išlieka – tekstas iki tam tikro momento buvo kuriamas remiantis veikėjų patirtimi ir biografijomis, tačiau daugiausia tuo, ką anksčiau apibūdinau kaip darbinę tiesą.
Jei per susitikimus su žiūrovais kas nors paklausia, ar tai tikrai įvyko, aktorės vėl viską papasakoja savaip arba pasidalina mano patirtimi (kuria remiamasi spektaklyje) kaip sava. Tokiu atveju skirties tarp fakto ir fikcijos griuvimas vyksta ir už spektaklio ribų arba galima sakyti, kad darbinė tiesa pasitvirtina.
Tęsiant diskusiją apie tikrovės sujudinimą, norėčiau paklausti – koks šiuo atveju yra žodžio ir teksto vaidmuo?
Dauguma mano darbų veikia tarp teatrinės prasmės ir performatyvaus buvimo. Tekstas tampa įrankiu, padedančiu pereiti prie buvimo. Tai reiškia, kad pasitelkdama tekstą, jo gebėjimą perteikti prasmę ir reikšmę sukuriu situaciją, kuri peržengia teatro ribas ir suteikia patirties galimybę. Teksto vaidmuo labai svarbus: jis sukuria tam tikrą erdvę, kurioje galima pristatyti būtį ir kuri leidžia pereiti prie performatyvumo. Taip gali atsirasti teksto sluoksnis, kuris veikia, skatina atlikėjų patirtį ar leidžia į ją reaguoti. Vis dėlto akivaizdu, kad abu sluoksniai ir teksto funkcijos yra tarpusavyje susiję.
Spektaklis transformuojasi nuo klasikinės teatrinės situacijos į performatyvią. Kokias naujas galimybes atveria šis teatrinių konvencijų pokytis ir kaip jis veikia kalbos ir teksto vartojimą?
Spektaklyje „Lengvi dalykai“ vyksta perėjimas ne iš vienos teatrinės konvencijos į kitą, o iš teatro į performatyvumą – tai didesnis pokytis. Kiek jis gali pavykti, žinoma, priklauso nuo konkretaus spektaklio situacijos, nuo aktorių būklės, konteksto atvirumo, tai yra nuo to, ar žiūrovai turi patirties žiūrėti performatyvius kūrinius ir kiek yra prisirišę prie įprastinio teatro taisyklių. Labiausiai perėjimas prie performatyvios tvarkos keičia teksto traktuotę: iš pagrindinio veiksnio scenoje jis tampa vienu iš kelių. Kalbant apie „Lengvų dalykų“ tekstą galima sakyti, kad teatrinėje dalyje jis yra rašytinis, o performatyvioje – improvizuotas. Taigi turime tekstą, kurį aktoriai sako pagal parašytą scenarijų, visiškai „laisvą“ improvizuotą tekstą bei improvizuotą pagal parašytas taisykles.
Tyla – dar vienas įdomus jūsų spektaklio aspektas. Ar galėtumėte papasakoti apie jos reikšmę?
Įdomu, kad to klausiate, nes manau, jog šiame spektaklyje tylos trūksta. Nuo pat pradžių stengiausi įtikinti aktores, kad leistų sau išgyventi tylą. Jos yra drąsios, tačiau teatro aktoriui sunku patikėti, kad scenoje jo pakanka ir be žodžių. Todėl jei kalbame apie perėjimą prie performatyvios tvarkos, tai prieštarauja aktorių profesiniams įpročiams ir įgūdžiams, jie sutinka su viskuo, kas kaip nors susiję su teatru, tai yra su prasmės tvarka: ,,Galiu improvizuoti, bet privalau ką nors pasakyti, antraip neperduosiu prasmės ir nuvilsiu žiūrovą.“ Tai labai stiprus įprotis. Jei šiame kontekste kalbėčiau apie tylą, neabejotinai sakyčiau, kad šiame darbe tyla labai reikalinga. Tyla, kuri sukurtų erdvę patirti aktorių buvimą ir visa, kas jį sudaro.
Teatras turi potencialo įtraukti į socialines ir politines problemas. Kokį matote teatro vaidmenį metant iššūkį visuomenės normoms, kvestionuojant galios dinamiką ar skatinant pokalbius apie tapatybę ir savivoką?
Tiesa, būtent todėl teatras yra tokia nepaprasta disciplina, nes tik nedidelė jo dalis veikia pagal meno mechanizmus, didžioji dalis yra labiau socialinis-meninis reiškinys. Šiuo metu matome, kad daug dėmesio skiriama teatrui kaip diskusijų ir socialinių pokyčių erdvei. Tačiau save matau toje scenos menų dalyje, kuri veikia pagal meno principus, ir sau ją apibrėžiu taip: menas, priešingai nei socialinis ir politinis teatras, turi kitokius tikslus ir pasižymi didesne nepriklausomybe bei nesuinteresuotumu. Taigi jis nėra motyvuotas taip, kaip jūs kalbate, jis neturi jokios funkcijos, kurią turėtų atlikti. Menas, žinoma, yra susijęs su šio pasaulio aktualijomis ir reaguoja į socialines problemas, tikiu, kad jis gali daryti realų poveikį žmonėms ir pasauliui, tačiau jis tai daro skirtingomis priemonėmis, peržengdamas tai, apie ką diskutuojama intelektualiniame, politiniame ir socialiniame diskurse, ir galbūt prieidamas prie skirtingų sprendimų. Nors menas dažnai atspindi šias diskusijas ir pasisavina jų turinį, tačiau tai skirtingos sritys – menas su tikrove ir patirtimi dirba kitu lygmeniu.
Dėkoju už pokalbį.
