Nuolatinis noras nenuvilti

Rūta Jonikaitė sukūrė vaidmenis tokiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų spektakliuose kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Apvalytieji“ (rež. Karolis Zajauskas, LMTA, 2023), „Roberto Zucco“ (rež. Jaunius Juodelis, LMTA, 2023), „Alisa stebuklų šalyje“ (rež. Juodelis, LMTA, 2022) ir kt.

Kodėl pasirinkote teatro studijas?

Visą laiką žinojau, kad noriu studijuoti teatrą. Kai baigiau mokyklą, vaidybos kursas buvo renkamas Klaipėdoje. Pradėjau galvoti, ar noriu tokio didelio pokyčio. Gyvenau Kaune ir Klaipėdos visai nepažinojau, be to, ji atrodė toli. Pradėjau lankyti stojamųjų konsultacijas pas Valentiną Masalskį. Artėjant stojimui vis labiau jaučiau, kad dar ne laikas. Tuomet mečiau monetą ir nestojau. Smagu, kad tėvai mane palaikė. Nežinojau, ką daryti toliau, bet netikėtai man pasiūlė vykti į jaunimo programas, susijusias su teatru. Taigi laisvus po mokyklos metus praleidau važinėdama į „Erasmus+“ mainų programas. Aplankiau tikrai nemažai šalių. Ten ir spektaklius statėme, ir filmus filmavome. Vėliau ištiko pandemija, tačiau pasisekė, kad atėjus stojamiesiems aprimo. Norėjau studijuoti Vilniuje, ir būtent pas Gintarą Varną.

Kodėl pas Varną?

Paprastai sakant – jo teatras mane žavi. Kaune jis pastatęs daug spektaklių, tad užaugau su jais ir Kauno dramos teatru. Man tai buvo artima. Buvau girdėjusi, kad pas jį studijuoti sunku, ir šiek tiek bijojau, bet norėjau išbandyti.

Kokie jūsų prisiminimai apie stojamuosius?

Stojamieji buvo neįtikėtinai sunkūs, tokios patirties anksčiau nesu išgyvenusi. Aktoriai man sakė, kad nestočiau. Tuomet jų nesupratau, bet dabar suprantu. Atlaikyti tris dienas nežmoniško streso nelengva, tačiau įdomu matyti, kaip visi jaudinasi, medituoja, meldžiasi, kartoja mantras. Niekada nežinai, ko komisija tavęs paprašys, kokius uždavinius skirs, tad nuolat nerviniesi, bet kartu jauti kažkokį džiaugsmingą laukimą, norą įrodyti, džiaugtis tuo, ką darai. Smagu, kai stresuodamas atrandi ir ką nors linksmo, naujo, nuoširdaus, o kartu nuolat abejoji, ar viską darai gerai, – tokios mintys griauna ir vargina.

Kokios patirtys lydėjo studijuojant?

Pirmas kursas buvo labai sudėtingas. Apsigyvenau bendrabutyje, kuriame tikrai ne pačios geriausios sąlygos. Nieko nepažinojau, tad buvo vien nauji veidai ir milžiniškas krūvis. Jis ir dabar didelis, bet tuomet dar nebuvau prie jo pratusi. Viskas atrodė nauja, buvo sudėtinga prisitaikyti ir atlaikyti, ypač fiziškai. Pirmame kurse, galima sakyti, turėjome sprogdinti vaizduotę. Vos ne spragtelėjimo greičiu reikėjo generuoti naujas etiudų idėjas. Kartais nuo pervargimo nebeturėdavome naujų minčių, o dėstytojai norėjo jas matyti. Kai pirmame kurse esi šviežiena, tvyro kažkoks nuolatinis noras nenuvilti, kad įrodytum, jog įstojai ne be reikalo. Buvo labai daug sunkių bemiegių naktų, pastovaus galvojimo, bet vėliau įsivažiavau. Keliais etiudais tikrai didžiuojuosi. Antrame kurse pradėjome rimtesnius darbus – nagrinėti ir vaidinti pjeses. Ėmėme statyti „Alisą stebuklų šalyje“, su ja važiavome į Venecijos festivalį. Tai buvo mano svajonių vaidmuo nuo pat vaikystės ir džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti taip anksti.

Neseniai buvote įvesta į Varno spektaklį „Getas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kaip sekėsi įsitraukti į profesionalaus teatro gyvenimą?

„Gete“ vaidinu vieną iš žydžių. Nors vaidmuo nedidelis, įgijau visiškai naujos patirties, nes pirmą kartą teko vaidinti su profesionaliais aktoriais, o ne su bendrakursiais. Labai jaudinausi, bet visi buvo ypač malonūs: visur lydėjo, kalbino, net galvą paglostydavo – tai visų nuostabiausia patirtis. Kartu šiame spektaklyje pajutau antgamtinę susikaupimo galią, ir tai labai įdomu. Užkulisiuose visi esame draugai, kalbamės, juokaujame, o išėjus į sceną verda visai kitoks, žiaurus pasaulis su itin skaudžiomis temomis. Pamačiau, kaip visiems rūpi tai, ką daro, kaip visi atiduoda savo širdį. Vaikščiojau lyg vaikas po saldainių krautuvę išplėstomis akimis ir prikaupiau daug įkvėpimo bei darbo etikos pavyzdžių. Mane labai stebino aktoriaus Manto Zemlecko darbas: vos jam žengus į sceną, jo veidas staiga pasikeičia, jis tarsi užsideda kaukę ir tampa tuo personažu, kurio scenoje labai bijau.

Vasaros pradžioje įvyko režisieriaus Justino Vinciūno spektaklio „Dulkės“ premjera Jaunimo teatre. Kokia buvo šio spektaklio raida?

„Dulkių“ kūrimo procesas prasidėjo dar antrame kurse. Nuėjome ilgą kelią, daug ieškojome, improvizavome. Pagrindinis klausimas – kaip mums kalbėti Holokausto tema nepatyrus tokių išgyvenimų. Eksperimentavome ir su fejerverkais, ir su ugnimi, skaitėme dienoraščius ir ieškojome sutapimų, pasikeitimų. Įdomu, kad, be tų konkrečių įvykių, žmonės gyveno labai panašiai – mylėjo, kentėjo. Taip pat norėjome pasiekti praeito amžiaus autentiką, žmonių kalbėseną, manieras. Buvo labai sunku, nes bandėme išvengti net labai įprastų dalykų, tokių kaip žodžių „nu“, „jo“. Bandėme susigaudyti informacijos sraute, atsekti, kaip žmonės elgėsi ir gyveno, nes personažus sukūrėme patys. Taigi maža dalis mūsų visų yra tuose personažuose.

Ir „Dulkėse“, ir neseniai pristatytame Karolio Zajausko darbe „Apvalytieji“ analizavome labai tamsią medžiagą, bet repeticijos buvo šviesios. Stengėmės neužsibūti tamsoje, vieni kitus iš jos traukėme, kad visiškai nepaskęstume. Paradoksalu, bet procesas buvo linksmas ir kupinas juoko.

„Dulkėse“ ir „Gete“ vaidinate žydes. Kaip sekasi susigyventi su tokiais skausmingais vaidmenimis?

Repetuodami „Dulkes“, sakydami monologus vis kaip nors pajuokaudavome ir staiga prisimindavau, kad tai buvo realybė, žmonės iš tiesų visa tai išgyveno. Sunku patikėti, kad tai nėra tiesiog pjesė, dramaturgija ar fikcija. Kai tai suvoki, kažkokie šiurpuliukai pereina, net negaliu apsakyti to jausmo. Kad ir kiek knygų skaitytum ar vaizdinės medžiagos žiūrėtum – tai nesuvokiamas dalykas. Nežinau, ar kada nors iki galo tai suprasiu.

Su „Dulkėmis“ aplankėte festivalį Hamburge. Kokie įspūdžiai?

Nerimavome, kaip Vokietijoje žmonės priims spektaklį apie Holokaustą, kaip reaguos, pyks ar nepyks, o gal klaus, kokią pamokėlę dėstome. Tačiau tokių atvirų žiūrovų, laukiančių išskėstomis rankomis, turbūt dar niekur nemačiau. Spektaklis buvo pritaikytas mažajai Jaunimo teatro salei, o ten gavome fabriko dydžio patalpas, taigi turėjome per kelias valandas prisitaikyti prie naujos erdvės.

Žiūrėjome ir kitų studentų darbus, su jais kalbėjomės. Jiems pasirodė keista, kad mes grįžtame prie „senos“ dramaturgijos – mums patinka Sarah Kane, Markas Ravenhillas. O jie stato tai, kas nauja, nesiima jau parašytos, išbandytos dramaturgijos. Pasak jų, taip yra dėl konkurencijos: kam statyti „Hamletą“, jei jų jau pastatyta šimtai ir galima statyti ką nors naujo. Taip pat jie gauna milžinišką biudžetą, gali eksperimentuoti, o mes, atrodo, viską susikuriame savo rankomis. Tarkim, reikia tvoros – tai vaikštome po sąvartynus, reikia kėdės – akademijos rūsiuose paieškome ir randame tinkamą. Jiems buvo keista, kad nagrinėjame Holokausto temą, vilkime senoviniais drabužiais ir vaidiname praeities žmones. Tie studentai tokio teatro nekuria, jiems svarbu naujumas, o tai buvo keista mums – tarsi egzistuotų du skirtingi pasauliai.

Neseniai grįžote iš festivalio Italijoje. Kokių minčių kilo ten?

Keliavome į itin mažą Spoleto miestelį, kuris prisikelia festivalio dienomis: žmonės suvažiuoja iš skirtingų šalių ir švenčia teatrą. Čia su Jauniaus Juodelio spektakliu „Roberto Zucco“ laimėjome pirmą vietą. Mūsų darbas buvo brutalus, jame yra prievartavimo, žudymo ir kančios. Nuogąstavome, kaip žiūrovai jį priims. Kitų šalių studentai uždavė daug kompromituojančių klausimų. Iš pradžių buvo keista, kodėl jie taip reaguoja. Per pokalbį britai sakė, kad jų universitetai neleidžia kalbėti prievartos, išdavystės temomis. Universitetas stipriai riboja temas, neleidžia jiems reikštis. Jie rodė darbą pagal Dantę, ir tai buvo nuostabus, stiprus kūrinys – šiuolaikinis šokis be teksto tamsoje. Jie norėjo dar stipriau pasisakyti, tačiau jiems neleido. Mums buvo labai keista – supratome, kokią turime laisvę eksperimentuoti ir reikštis, kaip norime. Esame už tai labai dėkingi.

Dirbate su jaunais režisieriais. Kokius juos matote?

Mano nuomone, dabar kylantys režisieriai turi daug parako, todėl laukia teatro revoliucija. Tikiu, kad taip gali įvykti, tada į teatrus sugrįš daugiau žiūrovų. Atrodo, kad žmonės teatrą ima mesti į šalį, ir tai mane gąsdina. Yra greita mada, greitas maistas ir kažkuria prasme kai kurie spektakliai yra greitas teatras. Pasiilgau teatro, turinčio sielą. Dabar tokių spektaklių nedaug. Žinoma, mūsų gerai žinomi režisieriai yra nepakeičiami ir neužmirštami, bet tikiu, kad ateina labai gera jaunųjų energija, ir tie žiūrovai, kurie išėjo iš teatro, sugrįš atgal.

Su kokiais režisieriais norėtumėte kurti ateityje?

Norėčiau daugiau padirbėti su Varnu. Vis dėlto mano mintyse – ne legendos, o jauni režisieriai. Norėčiau kurti su Kamile Gudmonaite. Kai buvau paauglė, su draugėmis ėjome į spektaklį „Trans Trans Trance“. Man jis atvėrė akis, nežinojau, kad teatras gali būti toks atviras, šokiruojantis ir atveriantis sielą. Nuostabiausia, kad spektakliui pasibaigus koridoriuje grupė visiškai nepažįstamų moterų verkė ir apsikabino viena kitą – be jokių žodžių, tiesiog ašarodamos. Tokia teatro kalba ir jos poveikis man atrodo labai retai pasiekiamas.

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Laukia ketvirtas studijų kursas. Nekantrauju grįžti prie spektaklio, kurį pradėjome kurti praėjusį pusmetį, – Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“. Buvo smagu įsivelti į tą pasaulį, kuris atrodo labai jau artimas. Spektaklį su režisieriumi Jonu Kuprevičiumi kursime kaip diplominį darbą. Šio spektaklio egzaminą stebėjo ir režisierius Algimantas Puipa. Taigi netrukus turėsiu pirmą rimtą darbą kine – filmuosiuosi jo filme. Puipa atrodo įdomus žmogus, man patinka jo filmai. Tik, žinoma, ima jaudulys ir baimė, nes vaidmuo nemažas, labai įdomus ir išraiškingas.

Dėkoju už pokalbį.