Atrasti savitus vaizdinius

Paulina Turauskaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras, 2023), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022), „Fedros meilė“ (kartu su Auguste Marcinkute, rež. Kutkaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2021). Taip pat buvo scenografijos ir kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės asistentė statant spektaklį „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Šiuo metu kuria spektaklį „Teiresijo krūtis“ (rež. Kutkaitė, LNDT).

Kaip prasidėjo jūsų kelias į teatrą?

Nuo mažens žinojau, kad gyvenime užsiimsiu kūryba, bet scenografiją atradau tik ruošdamasi stojamiesiems į Vilniaus dailės akademiją. Įpusėjus scenografijos studijoms pasirinkau teatro kryptį. Turiu paminėti, kad esu be galo dėkinga profesorei Virginijai Idzelytei-Dautartienei, kuri suteikė neįkainojamų žinių, prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi, matė mane kaip augančią menininkę ir vedė teisinga scenografijos supratimo kryptimi. Taigi bakalauro studijas baigiau su aiškiai išreikštu akademiniu darbu, o išbandyti save kitais žanrais pavyko jau dirbant teatre.

Sukūrėte keletą spektaklių su režisiere Laura Kutkaite. Kuo jus domina jos kūryba ir analizuojamos temos?

Dar studijuodama pastebėjau, kad man įdomu kurti scenografiją judesio ir šokio spektakliams; didelį dėmesį skiriu garso ir nuotaikos dermei. Tokios krypties darbuose turiu atsižvelgti į aktoriaus judėjimą scenoje. Kūnas yra scenografijos dalis, todėl stengiuosi jos neperkrauti ir atsirinkti būtinus elementus. Bendradarbiaujant su režisieriais ir aktoriais tenka būti lanksčiai ir priimti tinkamus sprendimus. Mane žavi šis gyvas ir nenuspėjamas teatro mechanizmas.

Trečiaisiais studijų metais susipažinau su režisiere Laura Kutkaite. Jos požiūris į šiandieninį teatrą darė įtaką ir mano darbo principams. Man įdomi Lauros kūrybos laboratorija, kurioje atsirenkami svarbiausi eskizai, etiudai ir temos. Jau kelintą kartą atspirties tašku ir inspiracija tampa mitologija. Manau, kad jos analizuojamos temos yra aktualios, paliečiančios ir prasmingos, o reiklumas savo ir kitų atžvilgiu stumia kūrybinį procesą į priekį. Jaučiuosi turinti nuolat augti ir mokytis, kad palaikyčiau tempą dirbdama kartu.

Pirmąjį spektaklį su Kutkaite statėte pagal Sarah Kane pjesę. Ar dažnai semiatės įkvėpimo iš drastiškais vaizdiniais pasižyminčios šiuolaikinės dramaturgijos ir tokio tipo meno?

Įkvėpimo semiuosi tiek iš dramaturgijos, tiek iš kitų šaltinių. Visada paprasčiau kurti, kai vaizdiniai yra aiškiai nusakomi ir padiktuojami pačios dramaturgijos, tačiau nesu linkusi iliustruoti to, kas parašyta, man svarbiau – atrasti savitus vaizdinius.

Ar galėtumėte išskirti savo scenografijos įkvėpimo šaltinius ir papasakoti, kaip atrodo kūrybinis procesas?

Domiuosi architektūra, istoriniais kontekstais, stengiuosi susipažinti su medžiaga iš įvairių perspektyvų. Pastebėjau, kad nuolat atsigręžiu į gamtą, jos reiškinius ir natūraliai susidariusias struktūras. Vis dėlto turiu pripažinti, kad būtent natūra man yra neaprėpiamas įkvėpimo šaltinis.

Kūryboje man svarbi nuojauta, todėl prieš ištransliuodama vaizdinius ilgą laiką mąstau apie kylančias idėjas. Kūrybinis procesas užtrunka. Nemaža jo dalis yra techninių sprendimų ieškojimas ir brėžinių braižymas. Neatmetu galimybės daryti pakeitimus per repeticijas, todėl stengiuosi iš anksto numatyti keletą sprendimo būdų.

Ar būdama jauna teatro dailininkė turite susiformavusi viziją, kokias scenovaizdžio ir jo suvokimo kryptis norėtumėte plėtoti Lietuvos teatre?

Mano akimis, yra ką būtų galima keisti, bet ne žodžiais, o darbais norėčiau palikti įrašą teatro scenoje. Man svarbu, kad scenografija nebūtų lygi butaforijai, siekiu įveiksminti scenovaizdį ar bent minimaliomis priemonėmis buitį paversti būtimi.

Ar scenos menas – jūsų kūrybinė ašis, ar jus domina ir kitos sritys?

Kurdama scenografiją susiduriu su įvairiomis meno sritimis, bet ne viską tenka apčiuopti, nuosekliai pasidomėti ir su tuo pagyventi. Scenos menas yra tai, kuo užsiimu šiame gyvenimo etape, tačiau vien tuo stengiuosi neapsiriboti. Mane domina eksperimentinis ir dokumentinis kinas, instaliacijos menas. Šių sričių elementais žongliruoju scenografijos magistro kūrybiniame darbe.

Ką šiuo metu kuriate?

Vasaros pradžioje Jaunimo teatre su režisieriumi Justinu Vinciūnu parengėme spektaklio „Dulkės“ pagal Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraštį 1941–1943“ premjerą.

Lapkritį LNDT Mažojoje salėje įvyks režisierės Lauros Kutkaitės spektaklio „Teiresijo krūtis“, įkvėpto Guillaume’o Apollinaire’o kūrinio „Teiresijo krūtys“, premjera. Vyksta įdomus darbas su profesionalia kūrybine komanda, o man šis spektaklis yra nauja pradžia ir pažintis su itin minimalia scenografija.

Taip pat kartu su Laura dirbame prie spektaklio „Judith Shakespeare – Rape and Revenge“ pastatymo Dresdene. Esu įsitraukusi į atsakingą eskizų ir brėžinių kūrimo etapą.

Taip pat planuoju susitelkti į pradėtą magistro darbą, rinkti jam reikalingą medžiagą ir realizuoti užsibrėžtus tikslus.

Dėkoju už pokalbį.