Teatras
Šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ pasirodymai reikalavo iš žiūrovų įdėmios koncentracijos ir nepriekaištingo smegenų darbo. Trys matyti renginio kūriniai paskatino mąstyti apie nuostabą ir atstumą bei saugumo ir vienybės jausmą kuriantį šiuolaikinį cirką. Prancūzų trupės „La Sociale K“ pasirodymas „In Bilico“ ir šveicarų menininko Juliano Vogelio tarpdisciplininis projektas „China Series“, palyginti su Monikos Neverauskaitės ir Elenos Damasio dueto „Accompany ME“ tebeplėtojamo kūrinio „Paces“ eskizu, yra paveikūs, įtikinami ir beprotiški pasirodymai, tačiau sterilizuoti nuo jausmų ir žmogiškumo. Merginų dueto darbo neužbaigtumas, neužtikrintumas įkvėpė jam gyvybės, kuri prancūzų ir šveicaro pasirodymuose gimsta iš per daugelį metų susiformavusio artimo santykio, įsijautimo į jau pažįstamą, todėl patogią ir aiškią kūrybinę medžiagą.
„In Bilico“ – tai kontrasto principu sukurtas gyvai atliekamos elektroninės muzikos ir pavojingų triukų ant lyno reginys. Šalia elektroninę muziką grojančio atlikėjo išnyra didžiulis monumentas su keturiais bokšteliais, tarp jų viršūnių nutiesti lynai. Stambios šio sudėtingo mechanizmo karkaso sijos ir plonyčiai lyno siūlai primena išardytą gitarą. Tad slysdami, krisdami ir šokdami ant lyno artistai tarsi akompanuoja gyvai muzikai. Šis meditatyvus amžinojo variklio galvosūkis kartais sukuria jausmą, tarsi stebėtum repeticiją ar po spektaklio savo malonumui ant lyno stripinėjančius atlikėjus. Pasirodyme neįtikėtinai aštriai juntama ketvirta, žiūrovus atskirianti siena, ir nors kostiumai primena distopinę „Žvaigždžių karų“ ar „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ estetiką, jų pasirinkimas, regis, pagrįstas nelaimingu atsitiktinumu ir papildomų prasmių ar įspūdžio nesukuria.
„In Bilico“ galėtume pavadinti konceptualiu kūriniu, o šveicaro Vogelio tarpdisciplininis kūrinys „China Series“ iššoka aukščiau prancūzų lyno. Tai unikalus, be galo atidus ir kruopštus dviejų dalių darbas, sudarytas iš parodos ir performatyvios dalies. Parodoje – rinkinys instaliacijų, kviečiančių susipažinti su „diabolo“ (kinų yo-yo įkvėptu cirko įrankiu iš dviejų tarpusavyje sujungtų dubenėlių, valdomu virvele) ir jo savybėmis (tirpimu, dužimu, sukimusi aplink savo ašį). Performatyvioje dalyje – lėtas, nepaliaujantis menininko judesys, kylant aukštyn ir leidžiantis, sukantis aplink savo kūno ašį ir iš rankų nepaleidžiant „diabolo“, kuriam nevalia sustoti. Tai trapi ir rūpestinga odė naiviam žmogaus norui išlaikyti, sustabdyti akimirką, kuriai lemta sudužti į šipulius kaip atlikėjo išliūliuotam „diabolo“ kūrinio finale.
Ne mažiau jautrų santykį scenoje kūrė italė Damasio ir lietuvė Neverauskaitė. Jų būsimo spektaklio „Paces“ eskizas teikia vilčių dėl lietuviško šiuolaikinio cirko ateities. Blynus kepantys cirko artistai – ne naujiena, tai matėme 2018 m. tarptautinio gatvės teatro festivalyje „Spot“, kai Bramas Graaflandas iš Nyderlandų atsivežė virtuvės komplektą, kokio nerasi baldų parduotuvėse, ir pasivadinęs „virtuvės princu“ grojo ir kepė blyną. Merginų dueto blyno gaminimas, pasitelkus Cyro ratą ir žongliravimą, buvo mažiau chaotiškas, pripildytas jaukumo, šypsenų, artimo ryšio su žiūrovais. Pasirodyme netrūko pauzių, buitiškumo ir tik atlikėjoms suprantamų techninių klaidelių, tačiau dueto energija, jaunatviškas noras „būti“ be žodžių, su žodžiais ir visaip kitaip kilstelėjo pasirodymą iki profesionalesnių užsienio trupių lygio.
