Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Eižėjantys luobai
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Jeigu reikėtų, nebūtų sunku atspėti, kas sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kurio premjera įvyko spalio 24 dieną. Su atjauta vaizduojami mūsų dienų veikėjai ir žemiškos temos padėtų atpažinti dramaturgės ir kino scenaristės Birutės Kapustinskaitės kūrybą, prisiminti jos „Terapijas“ apie vėžiu sergančias moteris ir „Detoksikaciją“ apie priklausomybę nuo alkoholio turinčio tėvo ir dukters santykius. Kapustinskaitės kūriniuose vyrauja sunki kasdienybė, į ją žvelgiama su humoru, kad būtų lengviau pakelti skausmą, bet niekad su kandumu ar pašaipa.
Ingrida Jankauskaitė
Abipusis kūrybinis ryšys
Pokalbis su aktore Paulina Taujanskaite
Aktorė Paulina Taujanskaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras (JT), 2024,), „Sūnus“ (rež. Ignas Jonynas, JT, 2024,), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017) ir kt. Už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, JT, 2019) pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Daiva Šabasevičienė
Būsenų „Kartoteka“
Tadeuszas Różewiczius Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Tadeuszo Różewicziaus „Kartoteka“, kurią Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatė režisierius Gintaras Varnas, papildo profesionalų Lietuvos teatrą XX a. klasikiniu kūriniu, ne tik praplečiančiu egzistencializmo, absurdo dramaturgijos lauką, bet ir atliepiančiu dabartį, kuri dar labiau persmelkta visokių „izmų“. Gyvename laikais, kai niekas nežino, kas yra geriausia, įdomiausia, reikalingiausia. Kiekvienam atrodo skirtingai, o tiksliau – apskritai neaišku, už kokios smilgelės kabintis, kad greičiau pasiektum saulę. Šiandien kultūra nestokoja įvairių būsenų, kalbama apie grimzdimą, dirginimą, patyrimą: išleidžiama knyga „Semiotiniai skaitymo modeliai. Grimzdimas“, XVIII tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės paroda Kauno paveikslų galerijoje pavadinta „Dirginti“ („Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“), MO muziejuje atidaryta paroda „Iš vidaus“ („Pamatyk, ką jauti“) ir pan. Ignas Jonynas jautriame ir intelektualiame Jaunimo teatro spektaklyje „Sūnus“ kulminacinį tašką išreiškia sprogimu.
Viktorija Sinicyna
Nekapituliuojantys menininkai
Ukrainiečių spektakliai festivalyje „Sirenos“
Sunkiausias teatrinis uždavinys pastaruoju metu – žiūrėti spektaklius, liečiančius karą, ir apie juos mąstyti. Kokią reakciją jie sukels, priklauso nuo asmeninio jautrumo lygio bei to, kiek pagavus esi siaubą išgyvenusių ir iki šiol išgyvenančių žmonių pasakojimams. Jei spektaklis pernelyg nepaliečia, tai nereiškia, kad stokoji empatijos. Čia, kaip įprasta, sužaidžia režisūriniai, dramaturginiai niuansai ir tai, kiek žiūrovas atviras tokiems dirgikliams.
Ingrida Ragelskienė
Teatro erozija prasideda sapne
„Vidinis paveikslas“ festivalyje „Sirenos“
Esu iš tų kritikų, kurie bent kartą per mėnesį atsidaro „ChatGPT“ darbalaukį, su baimingu virpuliu tikėdamasi, kad jau šį kartą dirbtinis intelektas (DI) mane pagaliau sunaikins. Atsitiks tai dar ne šiemet, bet per keletą metų – tikrai, guodžiu save, nors vis dažniau susiduriu su pjesėmis, scenarijais ir net įrašais socialiniuose tinkluose, sugeneruotais šios konkuruojančios „firmos“. Graudi saviapgaulė baigėsi ką tik, suformulavus užduotį mielajam DI: parašyk penkias kritiškas, bekompromisiškai drąsias antraštes, tiksliausiai apibendrinančias rugsėjo 25 – spalio 11 d. Vilniuje vykusį tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“.
Miglė Munderzbakaitė
Taisyklių rėmai
„Atidaryk duris“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Vienoje pirmųjų Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklio „Atidaryk duris“ scenų broliai Sulė ir Vendeijamas aktyviai diskutuoja apie scenografijai panaudotų sienų (ne)tikrumą. Lygiai tokios pat abejonės dėl tikrumo lydi per šią teatrinę patirtį ir ją apmąstant už teatro ribų. Rugsėjo viduryje NKDT pakvietė į ilgai lauktą kūrybinių išbandymų (ir pavasarį nuaidėjusių skandalų) pažymėtą premjerą. Galiausiai statyti Afrikos dramaturgo Aristide’s Tarnagda pjesę patikėta jaunosios kartos režisieriui Justinui Vinciūnui. Šis spektaklis – tai „Kūrybiškos Europos“ bendradarbiavimo projekto „Deconfining“ (išsilaisvinimas iš apribojimo), siekiančio kurti kultūrinius ryšius tarp Europos ir Afrikos bei įtraukiančio įvairias organizacijas ir menininkus, dalis.
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras, siekiantis pakeisti pasaulį
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Perspėjimo signalas – viena iš Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pavadinimo reikšmių, ypač tinkama šiųmetei užsienio spektaklių programai apibūdinti. Penki jos kūriniai įspėja pasaulį atsidūrus ant susinaikinimo slenksčio. Tai lemia ekologinės katastrofos grėsmė, karai ir individo egzistencinė krizė. Pastaruosius keletą metų „Sirenos“ pristato į tikrovę aktyviai reaguojantį teatrą, kurio kūrėjai siekia keisti pasaulį. Šiemet festivalyje dar stipriau susitelkiama ne į estetines spektaklių ypatybes, bet į teatro potencialą suteikti žinių ir skatinti pokytį.
Ignas Zalieckas
Per meną galime bendrauti
Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite
Paryžiuje rugsėjo 29 d. prasidėjo Lietuvos scenos menų vitrina „Focus Lituanie“ – Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis. Prieš Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fossilia“ rodymą Théâtre de la Ville padalinyje Théâtre des Abbesses Monmartro rajone spalio 2–4 d. kalbamės su jo režisiere Egle Švedkauskaite.
Rasa Vasinauskaitė
Williamso negyvėliai VMT scenoje
Christiano Weise’s „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“
Žymusis, garsusis, toks pažįstamas amerikietis Tennessee Williamsas, kurio atsiradimas galėjo atrodyti kaip anachronizmas šiuolaikinėje scenoje (ir ką gi „iš jo“ galima padaryti, o gal kaip tik „nieko nepadaryti“?), premjeriniais savo „Katės ant įkaitusio skardinio stogo“ vakarais Vilniaus mažajame teatre (VMT) turbūt vartėsi karste. Iš siaubo ir... malonumo, nes niekas iki šiol nedrįso taip pamatyti ir taip pavaizduoti ne griūvančių, o jau sugriuvusių, supuvusių, pasmerktumo ir mirties išdarkytų Didžiojo Tėtušio – Politų šeimos – namų.
Dovilė Zavedskaitė
Ką galvoja vandenynai ir kalnai?
„Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ festivalyje „Sirenos“
Silke Huysmans ir Hannesas Dereere – belgai, dokumentinio teatro kūrėjai, užsiimantys lauko tyrimais ir vėliau spektaklio forma pristatantys jų rezultatus. Lauko tyrimai – mėgstama pastarojo meto teatro forma, dažnai matoma Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Galime prisiminti Magdos Szpecht spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“, Simono Senno spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“ ar didesnės teatrinės vaizduotės kūrinius, taip pat sukurtus tam, kad būtų pristatyta gausi surinkta dokumentinė medžiaga. Tai, pavyzdžiui, Lolos Arias darbas „Minų laukas“, „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“ ar Stefano Kaegi, Dominico Huberio instaliacija „NACHLASS, kambariai be žmonių“.
