Nekapituliuojantys menininkai

Sunkiausias teatrinis uždavinys pastaruoju metu – žiūrėti spektaklius, liečiančius karą, ir apie juos mąstyti. Kokią reakciją jie sukels, priklauso nuo asmeninio jautrumo lygio bei to, kiek pagavus esi siaubą išgyvenusių ir iki šiol išgyvenančių žmonių pasakojimams. Jei spektaklis pernelyg nepaliečia, tai nereiškia, kad stokoji empatijos. Čia, kaip įprasta, sužaidžia režisūriniai, dramaturginiai niuansai ir tai, kiek žiūrovas atviras tokiems dirgikliams.

Ukrainiečių menininkus nuolat kamuoja egzistencinis klausimas, kokio teatro šiuo metu reikia ir ar iš viso reikia. Su šia dilema susiduria ir Vilniaus tarptautinio festivalio „Sirenos“ svečiai, Lietuvos žiūrovams parodę spektaklius „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ (rež. Yevheniia Vidishcheva, 2023) ir „Šiandien niekas nežuvo“ (rež. Nina Khyzhna, 2022). Jų sceninė kalba itin skirtinga, atskleidžianti ieškojimus, kaip teatre kalbėti apie karo patirtis. Šie menininkai sąmoningai brenda į geopolitinius vandenis, jų teatrinės saviraiškos užduotis nėra savitikslė – ne tik dėl savęs, bet ir kitiems.

Spektaklis „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ Vilnių pasiekė pakitęs. Vienas atlikėjų šiuo metu tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Iš spektaklio anonso taip pat aišku, kad originaliame sąstate būta ir vokalisčių. Vis dėlto ir be jų „Marijos miestui...“ nestinga garsinio gyvai atliekamos muzikos patyrimo. Grojama saksofonu (Andrii Barmalii), būgnais (Oleksandras Yavdykas), erdvę pripildo elektroninės muzikos kompozicijos („Walakos“). Šio spektaklio idėjinis centras – seserys Ania ir Nastia Hretchkinos, išgyvenusios Mariupolio apgultį. Jųdviejų buvimas scenoje tarsi didinamasis stiklas pritraukia slegiantį karo artumo suvokimą.

Žvelgiant į atskiras spektaklio dalis, jos atrodo neblogai, bet neatrodo, kad kūrinio visuma būtų išgryninta. Norima pasidalinti svarbia žinia, kalbėti apie skaudžias patirtis, bet visa skendi tokiame audiovizualiniame rūke, kad galiausiai patys dienoraščiai suvaidina tik antraplanių intarpų vaidmenį. O jie stiprūs. Viena seserų skaito savo užrašus, kuriuose fiksavo, ką matė, ką jautė tas, regis, amžinybę užsitęsusias dvidešimt dvi baimės ir nežinios dienas, kol rusai pagaliau atvėrė humanitarinį koridorių civilių evakuacijai.

Spektaklyje norėta apimti daug, gal per daug – nuo muzikos kaip papildomo efekto šaltinio, dokumentikos, iliustratyvių bei šokinėjančių meninių projekcijų vaizdų ekrane, autentiškų dienoraščių, ukrainiečių rusifikacijos, iki sudaužytų jaunų merginų iš Mariupolio svajonių ir naujos pradžios Berlyne. O dokumentiniai merginų pasakojimai išties įdomūs, jautrūs. Tai šimtąsyk tikriau ir paveikiau nei pabirusi scenos apkrova. Nors kas belieka, kai pasauliui turi rėkti, nes kitaip nesiklauso, nė neatsisuka. Ir kalbėti apie kažkokį išsigryninimą galbūt įžūlu, kai reikia prisitaikyti prie nuo tavęs nepriklausančių pokyčių. Tokia šiandien karo menininkų tikrovė.

„Šiandien niekas nežuvo“ nuginkluoti bando kitaip. Intensyviu fiziškumu užliejantis spektaklis sudarytas iš atskirų epizodų, telkiasi į komiškas situacijas, ironiją, judesį bei asmenines karių ir savanorių istorijas. Rekvizito scenoje nedaug – kelios sulankstomos kėdės ir metaliniai strypai, iš kurių keturi aktoriai – Artemas Vusykas, Dmytro Tretiakas, Vladyslava Chentsova ir spektaklyje vaidinanti režisierė Khyzhna – konstruoja karinius kelio užtvarus. Jie vilki chaki atspalvių drabužius, dėvi kelių apsaugas.

Šis spektaklis patrauklus judesiu, sprogstama aktorių energija. Savo tikrovę jie reflektuoja kūnais, įveiklindami kariško judėjimo mechaniką – šliaužimą, dengimąsi nuo sprogimų, šaudymą ir kt. – kaip šokį. Žodinis tekstas dozuojamas saikingai, minoriniai monologai, sapnuojami košmarai derinami su ironišku pokalbiu apie pacifizmą ar komiška parodomąja pirmosios pagalbos teikimo pamokėle.

Karo tikrovė neaplenkė ir „Šiandien niekas nežuvo“ trupės. Aktorius Tretiakas – aktyvus karys, tad gastrolės šiai kūrybinei grupei tapo prabangos reikalu. Tiems, kurie matė spektaklį Vilniuje, pasisekė. Vokietijoje teko pasirodyti be vaikinų – jie negavo leidimo išvykti iš Ukrainos.

Karo siaubas taip pakeičia aktorių, kad vien savo buvimu jis gali perteikti daug daugiau nei kiti. Tai spektaklio pabaigoje Tretiako išsakyta mintis. Tris minutes tiesiog stovėdami prieš žiūrovus, aktoriai išties duoda daug bauginančios erdvės apmąstymams. Apie tai, kas nutiko jiems ir jų draugams, artimiesiems, tautiečiams. Apie tai, kas jau įvyko ir truks dar nežinia kiek. Spektaklio „Šiandien niekas nežuvo“ stiprybė – kūnais kuriamas pasakojimas, nes, kaip minėjo režisierė Khyzhna, žodžiai neteko krūvio, jų prasmės deformavosi. Su ja visiškai sutinku. Aiškiai jusdami kalbos ribotumą stengiantis išsakyti psichosomatiką sutrikdžiusias karo patirtis, kūrėjai atsigręžė į kūną – paveiktą lėtinio streso, nualintą, bet vis dar pajėgų išreikšti daug daugiau, nei galėtume įsivaizduoti.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė