Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite
Paryžiuje rugsėjo 29 d. prasidėjo Lietuvos scenos menų vitrina „Focus Lituanie“ – Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis. Prieš Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fossilia“ rodymą Théâtre de la Ville padalinyje Théâtre des Abbesses Monmartro rajone spalio 2–4 d. kalbamės su jo režisiere Egle Švedkauskaite.
Koks jūsų ligšiolinis ryšys su Prancūzija, jos kultūra, menu ir konkrečiai teatru?
Ryšys su Prancūzija užsimezgė dar mokykloje, mokantis prancūzų kalbos. Per pamokas susipažinau su frankofoniška muzika ir tokiais atlikėjais kaip Françoise Hardy, Serge’as Gainsbourg’as, jų kūryba man iki šiol patinka, kartu su įvairiomis popgrupėmis ir prancūziška elektronika. Ryšys ir dabar išlieka stiprus, praturtintas prancūzų literatūros, tarkim, Albert’o Camus ir Jeano‑Paulio Sartre’o knygų. Nemažai žiūriu ir prancūziško kino.
Įdomu tai, kad pirmą kartą Paryžiuje lankiausi tik praėjusį balandį, bet vizitas nebuvo labai ilgas. Tad dabartinės gastrolės ilgai lauktos ir tik praėjusią savaitę galutinai suvokiau, kad mano spektaklis keliauja į Paryžių. Viena vertus, jaučiuosi kukliai, vertindama tai, kad spektaklis pristatomas Lietuvos kultūros sezono kontekste, kita vertus, tikrai tuo didžiuojuosi. Juk mano spektaklis rezonavo su Théâtre de la Ville kuratoriais ir programų kūrėjais, tokiais kaip Claire Verlet!
Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Kokios pirmosios asociacijos kilo išgirdus apie šį įvykį kaip kūrėjai ir kaip vienai iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kurio darbai bus pristatomi, meno vadovų?
Prancūzų teatras man atrodo kiek svetimas, jis stipriai skiriasi nuo lietuviškojo, nes į pirmą vietą kelia tekstą ir siūlo sąlyginai atpasakojamojo pobūdžio spektaklius. Lietuvoje darome priešingai, mūsų darbai dažnai apima kūrinių interpretaciją. Vis dėlto, pavyzdžiui, šią vasarą Avinjono festivalyje mačiau puikų Tiago Rodrigueso (režisierius nėra prancūzas, jis gimęs ir užaugęs Portugalijoje) spektaklį „Hécube, pas Hécube“, į kurį jis įtraukė komiškų elementų, analizuojančių tradicinę prancūzų vaidybos manierą ir klasikinės literatūros pritaikymą frankofoniškai scenai. Man šis darbas labai patiko, nors abejoju, ar būčiau susidūrusi su tokiu spektakliu Lietuvoje, kur esame labiau linkę tyrinėti eksperimentinius kūrybos kelius. Todėl pirmoji asociacija su Lietuvos kultūros reprezentacija Prancūzijoje man yra Linos Lapelytės kūryba, kuri dažnai apima konkrečius ir specifinius eksperimentus, tyrinėjančius tam tikrus reiškinius, tokius kaip garsas ar kalba.
Ką sezonas jums reiškia, žinant, kad bus rodomas jūsų spektaklis?
Tikiu, kad tik po to, kai parodysime spektaklius, galėsiu pati sau atsakyti į šį klausimą. Jaučiu nerimą, tikiuosi, viskas bus gerai ir tinkamai įvertinta. Noriu, kad prancūzai suprastų kūrinį, kuris man brangus bei svarbus, ir tikiu, kad taip ir įvyks. Šis kūrinys sukurtas iš šeimos istorijos – tiek asmeninės, tiek nacionalinės – gelmių. Tai tam tikra prasme atspindi, kas aš esu. Žiūriu į tai jautriai ir stengiuosi neturėti jokių lūkesčių. Noriu, kad prancūzų publika kuo geriau suvoktų mūsų istorines patirtis. Manau, kad jiems svarbu tai pamatyti, nes Prancūzijoje vis dar jaučiama simpatija Rusijai.
Ar vykdama į Paryžių su spektakliu apie Lietuvos istoriją jaučiatės, kad pasakosite apie dar daug kam nepažįstamą kraštą, o gal priešingai – laukiate diskusijos su žiūrovais, jau susidariusiais vienokią ar kitokią nuomonę apie Lietuvą?
Kaip jau sakiau, neturiu dėl auditorijos jokių lūkesčių, nes tikrai neįsivaizduoju, kokia ji bus. Kaip kūrėja nesu susipažinusi su prancūzų publika. Be to, iš šios vasaros patirties Avinjono festivalyje supratau, kad tiesioginis tokių temų kaip istorija ar politika analizavimas nekelia didelio susidomėjimo. Atrodo, kad tokį požiūrį prancūzai linkę atmesti. Tačiau spektaklyje „Fossilia“, nors ir kalbame apie skaudžius istorijos įvykius, pasakojimas plėtojamas per šeimos santykius ir jų dinamiką. Manau, ši istorija ras jungtį su žiūrovais būtent dėl šeimos santykių temos universalumo. Tikiuosi, kad pasakojimas apie mūsų šalies istoriją, ypač apie trėmimus prasidėjus okupacijai, bus suprastas.
„Fossilia“ paliečia atminties temą, ieško kitokio santykio su skaudžia praeitimi, nei įprasta. Kodėl manote, kad šiandien svarbu kelti šią diskusiją tarptautiniame kontekste? Kokią įtaką tai gali padaryti prancūzų žiūrovų suvokimui apie Lietuvą ir jos istoriją?
Nė vieno iš spektaklio personažų nevaizduoju kaip aukos. Prancūzai laikomi išdidžia tauta, o lietuviai pasauliniame kontekste labiau žinomi dėl savo nuolankumo. Man atrodo, prancūzai nustebtų pamatę, kad ir mes aukštai laikome galvas, nepaisant istorinių negandų. Dažnai esame suvokiami kaip užsispaudę tyleniai, bet kartu, kad ir kur eitume, atsinešame daug gerų idėjų. Deja, vis dar susiduriame su tam tikru nuvertinimu. Labai norėčiau papasakoti istoriją, kuri išvengtų savęs kaip aukos vaizdavimo. Kaip tik noriu pabrėžti, kad mūsų patirtis mus suformavo, kad išgyvenome sunkumų ir išsiugdėme atsparumą, o tai – mūsų stiprybė. Tame yra grožio, o mūsų unikalumas yra dalis to, ką noriu perteikti.
Ar per atranką į sezoną sulaukėte įžvalgų iš prancūzų kolegų? Kokios apskritai jūsų patirtys bendraujant su užsieniečiais skaudžios Lietuvos atminties ir naujos perspektyvos į istoriją temomis?
Visų pirma šiemet Avinjone supratau, kad reikia šiek tiek pakeisti požiūrį ar lūkesčius, susijusius su tuo, kaip mus supranta likęs pasaulis. Man pasirodė, jog niekas neskuba švęsti to, kad esi lietuvis. Mes dažnai mėgstame galvoti apie save kaip apie kuo nors ypatingus, bet toks suvokimas Avinjono aplinkoje tiesiog neegzistavo. Tai privertė mane daug ką apmąstyti, todėl man smalsu, kaip bus priimtas mūsų spektaklis. Tikiu, kad šis kūrinys ras ryšį su žiūrovais, nes jis asmeniškas, o kai daliniesi kuo nors asmenišku, nuoširdžiu, patirtis rodo, kad tai pasiekia kitus. Man įdomu, kaip prancūzų publika jį interpretuos.
Sezono programos aprašyme spektaklis „Fossilia“ pristatomas kaip pasakojimas apie Lietuvos jaunimo troškimą tyrinėti savo šalies istoriją, siekiant geriau įvertinti gyvenimo atviroje ir demokratinėje visuomenėje privalumus. Dabartiniame pasauliniame kontekste, ypač atsižvelgiant į pastaruosius Prancūzijos politinius įvykius, kiek, jūsų manymu, svarbu iš naujo permąstyti demokratijos ir laisvės svarbą?
Ši tema nepaprastai svarbi. Būdama lietuvė, dažnai laikausi griežto požiūrio į kitų šalių neryžtingumą. Tarkim, kai jaunimas nepaiso savo šalies istorijos ir rodo abejingumą savo šaknims, mane tai liūdina. Svarbu suprasti savo paveldą, nes tai padeda išsaugoti demokratijos principus ir ugdo abipusę pagarbą. Lengva paskęsti savęs gailėjime, ilgus metus per terapiją aiškinantis, kaip buvo padaryta skriauda, o ne sprendžiant platesnes problemas. Šalyse, kuriose laisvė trapi, o atviros diskusijos tam tikromis temomis retos, niekas niekad nebuvo mokomas išreikšti savo jausmų – tiesiog nėra tam skirto žodyno. Svarbu išmokti išreikšti šias emocijas. Kai tik galime išreikšti tai, ką jaučiame ir ką patyrėme, galime užmegzti prasmingus pokalbius su tais, kurie geba geriau save pristatyti.
Šiais neramiais laikais, kai pokyčiai vyksta nuolat, viskas gali atrodyti nepaprastai sudėtinga. Kai kiekvienas yra susitelkęs tik į savo interesus, visuomenė susiskaldo. Svarbiausia rasti pusiausvyrą. Kartu su broliu pastebėjome, kad būdami lietuviais dažnai ieškome empatijos sau. Kuo problema toliau nuo mūsų, tuo mažiau mums rūpi, tačiau vis tiek tikimės pagalbos iš kitų. Svarbu vengti aukų hierarchijos kūrimo, neturėtume savęs laikyti didesnėmis aukomis už kitus. Turime susilaikyti nuo kerštingumo ar siekio nuslopinti kitus vien todėl, kad patys jautėmės marginalizuoti, – ši tendencija dažnai pasireiškia didesnėse šalyse. Suprantu, kad tai sudėtinga problema, tačiau ji kelia svarbių klausimų apie tai, kaip bendraujame vieni su kitais ir kaip naršome savo kolektyvinėje praeityje.
Kiek platesnės laisvės ir demokratijos temos rezonuoja su dabartiniu ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos meno kontekstu?
Įdomu stebėti, kur toliau judės prancūzų menas, kaip jis reaguos į socialinį ir politinį klimatą, žinant jo reaktyvumą. O lyginant jį su lietuvių menu, kuris kontempliatyvesnis, atrodo, kad gyvename pokyčių metu, kai kontempliacija kartais krypsta į reakciją. Galbūt yra erdvė, kurioje šie du požiūriai galėtų susitikti? Vis dėlto mūsų kontekstai skiriasi. Nemanau, kad turėtume manyti, jog mūsų patirtis gali būti lengvai suderinama. Avinjone praleistas laikas buvo tarsi žadintuvas, pabudinantis tam, kad atsisakytume bet kokio užsilikusio naivumo ir per daug nesitikėtume. Privalome sunkiai dirbti, kad įtvirtintume savo poziciją ir išlaikytume stiprų šalies stuburą. Negalime pasikliauti viltimi, kad kuri nors didesnė, tariamai protingesnė šalis už mus priims sprendimus. Šios dvi šalys stipriai skiriasi, tačiau galiausiai menas yra estetinis kūrinys – tai ir yra grožis, kad per estetiką, per emocijas ir per asociacijas galime bendrauti.
Dėkoju už pokalbį.