Ką galvoja vandenynai ir kalnai?

Silke Huysmans ir Hannesas Dereere – belgai, dokumentinio teatro kūrėjai, užsiimantys lauko tyrimais ir vėliau spektaklio forma pristatantys jų rezultatus. Lauko tyrimai – mėgstama pastarojo meto teatro forma, dažnai matoma Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Galime prisiminti Magdos Szpecht spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“, Simono Senno spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“ ar didesnės teatrinės vaizduotės kūrinius, taip pat sukurtus tam, kad būtų pristatyta gausi surinkta dokumentinė medžiaga. Tai, pavyzdžiui, Lolos Arias darbas „Minų laukas“, „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“ ar Stefano Kaegi, Dominico Huberio instaliacija „NACHLASS, kambariai be žmonių“.

Toks teatras atsiduria keistoje pozicijoje – jis nori pateikti informaciją, bet teatro prigimtis nėra informacinė, mokslinė. Jo natūroje slypi siekis suteikti bet kokiam informaciniam bitui atspalvį, kuris darytų žiūrovui konkretų poveikį. Jo tikslas – ne kad žiūrovas įsikaltų ką nors į galvą, bet kad žiūrovui burnoje liktų koks nors filosofinis skonis, kad jis nueitų jausdamas nepatogų tempimą odoje. Kitaip tariant, kad jam (tiesa, nebūtinai intelektualiai, iš esmės nesvarbu kaip) bent šiek tiek sujudėtų tai, kaip jis suvokia tikrovę, istoriją, kokio fenomeno sandarą.

Huysmans ir Dereere spektakliai „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, pristatyti šių metų „Sirenų“ programoje, tikrai palieka poskonį. Abu darbai sukonstruoti kaip screen-reality struktūros: žiūrovas dideliu masteliu mato ekranus, kuriais manipuliuoja spektaklio kūrėjai ir atlikėjai. Anksčiau sukurtas „Pleasant Island“ šia prasme įdomesnis ir įvairesnis – jame matome du telefonų ekranus, kuriuose gyvai rašomi / taisomi tekstai, naršomos autentiškos žinutės, miksuojama muzika, žaidžiami žaidimai, pasirenkami šabloniniai garsiniai fonai (pvz., jūros ir žuvėdrų garsai), klausomi balso pranešimai, rodomi vaizdo įrašai ir t.t. Taip susiduriame ne tik su lauko tyrimo objektu – fosfatų kasyba Nauru saloje ir Australijos valdžios sprendimu kalinti pabėgėlius tos pačios salos plokščiakalnyje, bet ir su intymia telefono tikrove. Stebėti, ką kitas žmogus veikia savo telefone, – nauja intymumo forma. Ji leidžia pažinti žmogaus virtualų pavidalą, jo pirštų judėjimo ekranu žemėlapius, funkcijas, iš kurių susideda jo telefono patirtis.

„Out of the Blue“ scenoje – aštuoni ekranai, kuriuose matome arba atlikėjų kompiuterių ekranus, arba juose pasirinktą turinį. Toks skaitmeninio turinio konstravimas teatro scenoje įprastesnis, todėl šiame spektaklyje esminis tampa pats turinys – giliavandenė metalų kasyba, o ne jo forma.

Abu Huysmans ir Dereere spektakliai unikalūs savo visumine dramaturgija: tuo, kaip iš mažų fragmentų pamažu kuriamas poveikis. Iš „Out of the Blue“ išeini beveik išgirdęs, ką galvoja vandenynai: iš tiesų keista, kaip iš tokių nedidelių detalių sukuriamas empatijos vandenyno dugnui jausmas. Man patinka ir subtilus šių kūrėjų humoro jausmas – spektaklyje suskamba ir Billie Eilish daina „Ocean Eyes“, ir idiomos, pavyzdžiui, feeling blue (angl. būti nuliūdusiam, tiesioginis vertimas – jaustis mėlynam), ir tiesūs priekaištai elektromobilių gamintojams (Any mining companies out there, please mine more nickel, and „Tesla“ will give you a giant contract for a long period of time – „Prašome kasybos įmonių išgauti daugiau nikelio ir „Tesla“ pasirašys su jumis didelę, ilgalaikę sutartį“), ir be užuolankų nuskambantys Humans are not good for the planet basically („Planetai žmonės apskritai nėra gerai“).

Šiame kūrinyje nedaug jausmų, nes ginamasis – gilus pasaulio vanduo – neturi emocijų. Aštuoniasdešimt procentų jo vis dar neatrasta žmogaus. Juokaujama, kad mėnulio paviršių žmogus pažįsta geriau nei vandenyno dugną: čia dar neimti mėginiai, nesudaryti žemėlapiai, čia apskritai nebūta žmogaus. Užtat čia yra organizmų, kurie gyvena po du tūkstančius metų. „Out of the Blue“ paprasčiausiais būdais sukuria tokį platų, tokį gilų ir jautrų vandenyno pasakojimą, kad išėjus tenka ieškoti atsakymo: kas čia nutiko? Juk tik parodė keletą vaizdų ekrane, šį tą papasakojo, paleido muzikos. Ir tik vėliau ateina suvokimas, kiek daug lemia pačių Huysmans ir Dereere buvimas spektaklyje, – nes jiems tai rūpi. Visa tai neveiktų taip stipriai, jei žiūrėtume savo kompiuteryje. O dabar ne mes žiūrime – mums rodo. Ir rodo tie, kurie visa savo esybe nori parodyti. Jiems tai ne vien meno kūrinys, bet ir dalinimasis žinojimu, kuris čia – skaudžiai svarbus.

Spektaklyje „Pleasant Island“ kūrėjų asmenybės dalyvauja dar stipriau – žiūrovai gali skaityti jų susirašinėjimus su Nauru saloje įkalintais pabėgėliais, klausytis jų susitikimų su salos gyventojais įrašų. Čia eksploatuojamas ne tik žemės išteklių išnaudojimo jausmas, bet ir emocinis ryšys su dokumentiniais kūnais. Spektaklis žmogiškesnis už „Out of the Blue“, vis dėlto jame man stipriausiai nuskamba ne pabėgėlių, o negrįžtamo proceso tema: suvokimas, kad žemės ištekliai pasibaigia ir nebeatsinaujina. Tai jokia naujiena, tačiau „Pleasant Island“ kūrėjai, tyrinėdami lokalų fosfatų kasinėjimo atvejį, parodo šį reiškinį labai konkrečiai, leisdami patiems pasidaryti išvadas. Čia nieko nepasakoma per daug, nemoralizuojama, nekeliama gėda: tiesiog parodomi surinkti faktai. Ir parodomi švelniai, lyg glostant galvas. Šitame glostyme sutelpa gležnas ir bejėgiškas žemės tylėjimas, kuriame be jokio rodymo pirštais atsiskleidžia žmogaus trumparegiškumas, godumas, žiaurumas. Kūrinio autoriai įžvalgiai susieja žmogaus žiaurumo žemei ir žmogaus žiaurumo žmogui analogijas: virš kūrinio pakimba labai didelio mastelio klausimas apie žmogaus prigimtį.

„Po kelionės į Nauru daug dažniau naudojame telefonus, – „Pleasant Island“ pabaigoje sako Huysmans ir Dereere. – Ryšiui su salos žmonėmis palaikyti.“ Telefonas kaip priemonė kurti santykį ir šalia – kaip būdas kurti teatrą įgauna švarią prasmę: nebėra vietos nerimauti, kad gyvo teatro nebelieka. Šie žmonės įsikibę telefonų ne dėl to, kad bėgtų nuo realybės. Atvirkščiai – jie bėga į realybę, kuriai dauguma mūsų palaimingai leidžia egzistuoti savaime: tai žemės gelmių ir vandenynų dugno realybė, kuri pati neateina pas mus, nekalba ir neverkia. Bet ji gali būti parodyta ekrane ir tarsi gyvai su mumis susitikti – ir čia užgimsta didžioji tokios formos teatro prasmė.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė