Teatro erozija prasideda sapne

Esu iš tų kritikų, kurie bent kartą per mėnesį atsidaro „ChatGPT“ darbalaukį, su baimingu virpuliu tikėdamasi, kad jau šį kartą dirbtinis intelektas (DI) mane pagaliau sunaikins. Atsitiks tai dar ne šiemet, bet per keletą metų – tikrai, guodžiu save, nors vis dažniau susiduriu su pjesėmis, scenarijais ir net įrašais socialiniuose tinkluose, sugeneruotais šios konkuruojančios „firmos“. Graudi saviapgaulė baigėsi ką tik, suformulavus užduotį mielajam DI: parašyk penkias kritiškas, bekompromisiškai drąsias antraštes, tiksliausiai apibendrinančias rugsėjo 25 – spalio 11 d. Vilniuje vykusį tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“.

Rezultatas verčia suklusti, pirmoji DI siūloma antraštė skamba taip: „Sirenos 2024: teatras be auditorijos – meninė pretenzija ar prarasta festivalio vizija?“. „ChatGPT“ leido sau užduoti ir keletą drąsių klausimų: „Kada teatras tapo nesuprantama meno parodija?“, „Kada teatras nustojo būti teatru?“, „Ar vardan meninių ambicijų „Sirenos“ pametė savo auditoriją, o gal tiesiog praranda identitetą?“ Puikiai suprasdama, kad DI kerta mums, šiuolaikinio teatro meno garbintojams, į paširdžius, visų pirma remdamasis buka, nepilnai užpildytų festivalinių salių bilietų statistika, amžiams išlikusia virtualioje bilietai.lt sistemoje, vis dėlto nusprendžiau pasiginčyti bent jau sportinio intereso skatinama.

Tarp mano pateiktų argumentų vyravo: „Sirenų“ finansavimo didėjimo dinamika nespėja vytis vis labiau augančių festivalio ideologų meninių ambicijų ir sveiko kūrybinio apetito. Nuoširdžiai manau, kad kuo ilgiau klestės „Sirenos“, tuo dažniau turėsime galimybę apsilankyti Lietuvos regionuose, kuriuose su stebėtinu atkaklumu įsitvirtina bent keli alternatyvūs, į aukščiausią prabą besitaikantys tarptautiniai teatro festivaliai, pavyzdžiui, „TheATRIUM“ Klaipėdoje ir „ConTempo“ Kaune. O pagrindinis mano argumentas diskusijoje su DI skambėjo taip: kuo daugiau Lietuvos teatro vitrinų per vienus metus bus pristatyta skirtinguose šalies teatro festivaliuose, tuo sodresnis, klaidesnis, nevienareikšmiškesnis nacionalinės scenos peizažas nusidrieks prieš apstulbusių užsienio svečių akis. Ypač puikiai suprantant, kad faktiškai iš oro arba grietinėlės nuo bendros teatrinio pieno puodynės nugraibymo būdu formuojamos tiek „TheATRIUM“, tiek „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinų programos yra orientuotos į daugmaž tą patį užsienio teatro ekspertų pulkelį, nuolat kaktomuša susiduriantį tarptautiniuose festivaliuose bet kuriame pasaulio didmiestyje.

Į visus mano argumentus DI atsakė viena lakoniška pastraipa: „Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ kelia daugiau klausimų nei atsakymų apie šiuolaikinio teatro ateitį ir šio festivalio identitetą. „Erdvė, kuria dalinamės“ – šių metų šūkis, kuris iš pirmo žvilgsnio žada provokuojantį tyrimą, kaip teatras gali jungti skirtingas patirtis ir idėjas, tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia. Vietoje to, „Sirenos“ 2024 dažniau atsiskleidė kaip elitinis ir hermetiškas renginys, nutolęs nuo platesnės auditorijos. Pristatomi spektakliai, kurie deklaravo tyrinėjantys sudėtingus tikrovės ir fikcijos klausimus, liko pretenzingi ir uždari, nepaliekantys erdvės tikram dialogui su žiūrovu.“ Tokio dirbtinio intelekto įžūlumo ir laisvės rašyti viską, kas šauna į galvą, įsiutinta ryžausi kontrargumentuoti. Juk man nereikėjo važiuoti į Ispaniją, Austriją, Prancūziją arba Vokietiją, kad viename iš didžiųjų festivalių pamatyčiau ispanų režisierių ir dramaturgijos kūrėjų dueto Tanyos Beyeler ir Pablo Gisberto spektaklį „Vidinis paveikslas“. „Sirenų“ tarptautinės bei edukacinės programų vienu iš „hedlainerių“ tapęs projektas reprezentavo pačiame pandemijos įkarštyje, 2022-aisiais, gimusių meninių ieškojimų kvintesenciją arba abstrakciją, reprezentuojančią tikrovės kismą ir neapibrėžtumą.

Vizualiojo teatro gelmėse užgimęs „Vidinis paveikslas“, pasak kūrėjų, balansuoja ties sapno ir tikrovės, sąmonės ir pasąmonės sankirta. Tai atrodo taip: ant scenos patiesiamas baltas tentas. Visi šeši spektaklio atlikėjai, pasinaudodami sena gera dripingo technika, laisto tento paviršių įvairiais dažais. Po to jie tentą profesionaliai sulanksto, gerokai paspaudžia iš viršaus ir vėl išskleidžia. Veidrodiškai atsispaudę dažų dryžiai virsta abstrakčiu, bet griežta simetriška vizualine ritmika pasižyminčiu meniniu objektu. Tentas pakabinamas ant trosų, priartinamas prie žiūrovų salės, užsidega titrų švieslentė ir valdingas iš trumpų frazių ir pavienių žodžių susidedantis tekstas bando ant mūsų užmesti pasakojimo kilpą, pakreipdamas kiekvieno iš žiūrovų vaizduotę reikiama kryptimi.

Klasikinio Uroboro principu spektaklio naratyvas įsikanda savo uodegą ir sustingsta nepertraukiamu struktūriniu žiedu: pradžioje matome jau sukurtą tentą, pabaigoje aktoriai mums demonstruoja jo sukūrimo principą, bet esmės tai nekeičia – menininkai visomis pastangomis, veiksmais ir legaliomis priemonėmis braunasi į mūsų pasąmonę. Jau pats centriniu scenovaizdžio elementu tampantis, abstraktų piešinį reprezentuojantis tentas duoda impulsą net keletui asociacijų. Visų pirma tai aliuzija į demoniška energija pulsuojančias Jacksono Pollocko drobes, atliepiančias menininko reakciją į tikrovėje slypinčias spalvas bei formas. Įdėmiau pažvelgus į tente atsispaudusį abstraktų ornamentą kyla noras paieškoti Hermanno Rorschacho rašalo dėmių ir iš jų atsiradusio vadinamojo Roršacho testo, tapusio tikromis pseudomokslinės diagnostikos pinklėmis, kadaise padėjusiomis sukurti stulbinantį Antrojo pasaulinio karo žmogžudžių psichologinį paveikslą. Jis bylojo, kad prieš mus nei kokie nors ligoniai, nei išskirtiniai pabaisos, o tiesiog eiliniai žmonės, kuriuos galima sutikti bet kuriame pasaulio kampelyje ir tikriausiai bet kurioje teatrinio festivalio žiūrovų salėje.

Mus, tokius iš esmės eilinius ir paprastus žiūrovus, „Vidinis paveikslas“ iš pradžių kviečia pasivaikščioti po menamą muziejų, kuriame eksponuojama abstraktaus akmens amžiaus uolos piešinio kopija. Piešinys, neturintis jokios religinės potekstės ir skirtas bendruomeniniam naudojimui, privilioja tik pavienius lankytojus. Šioje scenoje titrų švieslentė transliuoja vieną įdomiausių spektaklio dialogų, tekstu besirutuliojantį juodaodės merginos galvoje: jai, klaidžiojančiai po menamą muziejinę erdvę, žinutes rašo susirūpinusi mama, desperatiškai bandydama pasakyti, kad negali susisiekti su jos sese; mergina atsimušinėja automatišku atsakymu – esu užsiėmusi, dabar negaliu kalbėti. Kol švieslentė aktyviai retransliuoja personažų vidinių monologų nuotrupas, mes bandome suprasti, kuo taip trikdo ir stebina kiekvienas scenoje tarsi sapne judantis personažas. Be garso žiopčiojančia burna? Spalviniu intensyvumu, kuris išreiškiamas charakteringu kostiumu, avalyne, drabužių forma ir proporcijomis? Intensyvia, visa, kas žmogiška, išryškinančia ir galiausiai ištrinančia, suniveliuojančia šviesa?

Antroje scenoje atlikėjai suvedami į menamą prekybos centro erdvę, kurioje savo visiškoje vienatvėje vežimėlius stumdo akinantys individualistai. Jie vienas į kitą gali kreiptis tik ieškodami prekės, pavyzdžiui, tam tikros rūšies sausainių. Sceninis susvetimėjimas, nugrimzdimas į visišką virtualaus sapno dumblą galiausiai pertraukiamas aliuzijos į sprogimą, priverčiantį spektaklio atlikėjus nors trumpam vėl tapti bendruomene, gebančia tiesiog kalbėtis. Tai pažadina jų kūnus, prisimenančius gebėjimą judėti muzikos ritmu, gebančius tapti vyrais ir moterimis, matančiais vienas kitą ir svarbiais vienas kitam tol, kol kažkam stipresniam vėl pavyks užsiimti patogiausią vietą prie lydytą auksą primenančio ugniakuro.

Nepaisant intensyvaus brovimosi į žiūrovo sąmonę ir pasąmonę, regos ir klausos juslių dirginimo, tekstinio žaidimo aliuzijos į Vilniuje susirinkusią vietinių, trijų šimtų žmonių bendruomenę, susivienijusią šventėje ir bendrystėje ant upės kranto bent trumpam perkurti savo tikrovę, „Vidinis paveikslas“ lieka plokščias ir šaltas tarsi to paties balto tento dažais nutaškytas paviršius. Perteikti bent iliuziją gyvos, paveikios emocijos spektaklio kūrėjams nepavyko, nepaisant to, kad meistriška performanso, judesio ir vaizduojamojo meno jungtis nenumaldomai bedė į bet kada galintį įvykti Didįjį sprogimą.