7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Abipusis kūrybinis ryšys

Pokalbis su aktore Paulina Taujanskaite

Ingrida Jankauskaitė
Nr. 35 (1527), 2024-11-01
Teatras
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.

Aktorė Paulina Taujanskaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras (JT), 2024,), „Sūnus“ (rež. Ignas Jonynas, JT, 2024,), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017) ir kt. Už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, JT, 2019) pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

 

Kaip atsidūrėte vaidybos studijose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Iki aktorinio meistriškumo studijavau archeologiją, bet labai greitai pasijutau ne savo vietoje ir po pirmo semestro studijas mečiau. Pusę metų gyvenau Vilniuje vien tam, kad galėčiau lankyti Vilniaus universiteto Kinetinio teatro studiją. Psichologiškai jaučiausi nekaip, nes tėvai mane išlaikė, neturėjau jokio darbo ir pusę metų ruošiausi aktorinio stojamiesiems. Nežinau, kas būtų nutikę, jei nebūtų pavykę.

 

Viename interviu minėjote, kad mokantis akademijoje ir ją baigus buvo itin sunku. Kodėl?

Įstojus teko patirti nežinomybę, susidurti su bendrakursiais, kurie buvo lankę įvairiausias teatro studijas, todėl jaučiausi negalinti jų pasivyti. Labai ilgai nesupratau, kas tas etiudas ir kas yra įvykis etiude. Stengiausi viską daryti iš visų jėgų, o man vis sakydavo, kad nėra įvykio. Vieną dieną tiesiog primušiau save diržu, nes vaidinau, kad atperku nuodėmes. Bandžiau atkartoti sceną iš filmo „Da Vinčio kodas“. Bendrakursiai žiūrėjo pakraupę, prisidengdami akis, o dėstytojas pasakė, kad nėra įvykio... Tą akimirką pajutau, kad nieko nesuprantu ir iš desperacijos bei noro tapti tuo, kuo galima gėrėtis, ir dėl to, kad skaudžiai išgyvenau savo nesėkmes, juk vienas studijas jau buvau metusi, gimė fanatiškas nusiteikimas. Paklusau savo autoritetams, pasitikėjau jų nuomone ir pamiršau, kad egzistuoja ir manoji. Visas laikas buvo skirtas tik studijoms, teatrui. Pamiršau, ką mėgstu veikti. Viskas, kas nėra paverčiama kūriniu, atrodė beprasmiška. Baigus akademiją atsivėrė didžiulė tuštuma, kurią teko ilgai pildyti ir iš naujo ieškoti tikrosios savęs.

 

Kaip pavyko tai padaryti?

Mane išgelbėjo šuo. Tiesą sakant, jie gelbėja visą gyvenimą. Vaikystėje prie mano auklėjimo prisidėjo Kikė, studijų metais pagelbėjo dėstytojo šuo Ramzis, o po studijų mano gyvenime atsirado Bona, kuri mažiausiai du kartus per dieną mane išvesdavo į lauką pasivaikščioti. Kai dėmesį nukreipi nuo savęs į kitą, nesvarbu, žmogų, šunį, medį, – tampa lengviau.

 

Nuo mažens šokate. Kodėl pasirinkote teatrą, o ne šokį?

Tikriausiai pabijojau šokėjos profesijos laikinumo. Baiminausi, kad šoksiu iki trisdešimt penkerių metų, o tada teks mokyti vaikus arba tapti choreografe. Mane konkrečiai domino buvimas scenoje, o ne už jos. Taip pat kaip šokėja jaučiausi turinti fizinių trūkumų, pavyzdžiui, keltį, – skausmo nebijau, bet kad ir kiek pratimų dariau, gražiai ištempti pėdos nepavyko, todėl nemačiau, kaip tai būtų galima išspręsti. Lankiau ir muzikos mokyklą, mėgau groti, nes taip dar būdama vaikas galėdavau susilieti su visata. Religingi žmonės panašų jausmą patiria melsdamiesi. Grojau kanklėmis, bet niekaip negalėjau įsivaizduoti savo ateities kapeloje ar kaip muzikos mokyklos kanklių mokytoja. Jei būčiau grojusi kokiu nors simfoninio orkestro instrumentu – veikiausiai šiuo metu nebūčiau aktorė. Dvyliktoje klasėje nebežinojau, ką daryti, atrodė, visko moku po truputį – šokti, groti, deklamuoti eilėraščius, todėl visa tai man galiausiai suėjo į vieną žodį „teatras“. Tai labai universali meno forma, o aktoriaus karjerai nėra pabaigos.

 

Koks buvo pirmasis jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje ir kaip sekėsi jį kurti?

Nežinau, ką reikėtų vadinti profesionalia scena, – ar tai vaidmenys, sukurti jau po akademijos baigimo, ar vaidmenys valstybinėse scenose? Dauguma mūsų kurso diplominių darbų buvo rodomi žinomose scenose. Oskaro Koršunovo teatre vaidinome „Šokį Delhi“ – ko gero, tai sunkiausias, ilgiausiai ruoštas ir daugiausia išmokęs vaidmuo, esantis labai toli nuo tikrosios manęs. Sunku ir tai, kad vaidybos stilius nebuvo teatrinis, vaidinome kamerinėje erdvėje, viskas labiau priminė kino vaidybą. Buitiniame žanre būti kitu žmogumi, kuris nepanašus į tave, tapo didžiuliu išbandymu. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pirmą kartą atsidūriau su Vido Bareikio spektakliu „Įstabusis ir graudusis Planas B“: vaidmuo nedidelis, tačiau reikėjo dainuoti savo kurtas dainas išgalvota kalba. Man taip patiko, kad ligi šiol tai darau. Juokinga, kad iki dabar prisimenu tą absurdišką tekstą. O Jaunimo teatro scenoje debiutavau su Yanos Ross spektakliu „Vienos miško pasakos“. Tai buvo pirmas kartas, kai teko vaidinti pagrindinį vaidmenį. Pajutau jo svorį, buvo labai sunku, bet sveikai sunku – malonus nuovargis, susimaišęs su kūrybiniu džiaugsmu.

 

Šiais metais prisijungėte prie Jaunimo teatro trupės. Kaip reagavote į šį kvietimą ir kaip pavyko įsilieti į trupę?

Seniai to norėjau, todėl labai apsidžiaugiau: moteriai, pranešusiai man žinią, teko trumpam atitraukti nuo ausies telefoną. Tiesą sakant, trupės dalimi jaučiausi ilgą laiką, nuo 2019 m., kai buvo pastatytos „Vienos miško pasakos“.

 

2020 m. pelnėte „Auksinį scenos kryžių“ už Marytės vaidmenį šiame spektaklyje. Kaip prisimenate jo kūrybinį procesą?

Su Yana pirmą kartą paragavau teatrinės kūrybos be kentėjimo ir tamsos. Nesakau, kad buvo lengva, bet nebuvo tamsu. Ji taip puikiai „skaito“ žmones ir kalba jų kalba. Jaučiausi reikalinga ne tik kaip aktorė, bet ir kaip žmogus. Čia manęs nedraskė vidiniai konfliktai. Buvo saugu kurti ir skleistis. Marytės personažas man labai artimas, o dauguma jos minčių – mano mintys. Po spektaklio jaučiausi išsipildžiusi. Dažnai aktoriui tenka vaidinti dalykus, kuriems jis nepritaria. Būna, kad personažas nėra artimas, tačiau pati spektaklio tema įdomi. Nutinka ir taip, kad aktorius nepritaria visai spektaklio idėjai, tada būna labai sunku. O „Vienos miško pasakos“ kalba apie mano gyvenimą, mano tiesą, atrodo, kad net vaidinti nereikia.

 

Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Nežinau. Buvo smagu jį gauti, bet taip atsitiko, kad būtent po apdovanojimo daug metų neturėjau progos kurti vaidmenų teatre. Taigi mano istorijoje kryžius nebuvo „auksinis“. Po jo teko darbuotis įvairiose srityse – nuo sandėlių iki aviacijos. Dirbdama sandėlyje jaučiausi kaip vargšė Marytė, dirbanti tėvo parduotuvėje, ir kaip tik tuo metu galvojau: jei tai, ką išdarinėju spektaklyje, transliuočiau per kameras, gal nebereikėtų dirbti sandėlyje, ypač kai žinojau, jog yra kolegių, kurios taip ir daro.

 

Žiemą įvyko režisieriaus Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjera. Koks buvo jo kūrybinis procesas?

Su Ignu esame pažįstami nuo tada, kai kartu dirbome prie filmo „Nematoma“. Po to ilgą laiką nesimatėme, tad buvo gera vėl susitikti. Statant spektaklį susiklostė draugiški santykiai. Gera dirbti su režisieriais, kurie nežaidžia valdovo žaidimo, o drauge su aktoriumi ieško sprendimų, įkvepia kurti, kai galima justi, kad kūrybinis ryšys yra abipusis.

 

Kuo, dirbant su Jonynu, skyrėsi kūrybinis procesas kine ir teatre?

Šiuo konkrečiu atveju būtent teatre susiklostė artimesnis ryšys, nes praleidome daugiau laiko kartu. Kol ruošiausi filmo „Nematoma“ filmavimams, daugiausia laiko leidau su choreografu Martynu Rimeikiu ir pagrindinio vaidmens aktoriumi Dainiumi Kazlausku. Su Ignu susitikdavome tik aikštelėje, kurioje labai didelis greitis ir kitoks kūrybinis procesas. Kine svarbu, kad pavytų bent vieną kartą, o teatre turi pavykti kiekvienąkart.

 

Rugpjūtį Zalcburgo festivalyje įvyko „Užburto kalno“ premjera. Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Krystianu Lupa?

Tokio lėto ir ilgo proceso nesu patyrusi. Repeticijos vykdavo „sėdėjimo forma“ – aktoriai sėdi, o režisierius kalba. Toks penkių mėnesių monologas. Beveik nebuvo tikrų, tai yra vaidybinių, repeticijų, kai esame scenoje ir bandome atrasti personažo būvį. Aktorių grupė didelė, o pajusti vienam kitą laiko nėra. Nors jo buvo labai daug, jis nebuvo skirtas aktoriams. Ko gero, toks tempas ir repeticijų pobūdis ne man. Buvo sunku rasti įkvėpimą, suprasti, ko norima. Dažnai jaučiausi tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje.

 

Koks vaidmuo iš jūsų pareikalavo daugiausia?

Dar studijų metais su bendrakursiais pastatėme „Šokį Delhi“, vėliau jį rodėme Oskaro Koršunovo teatre. Jame vaidinau Aliną Pavlovną, buvusią baleriną, sergančią vėžiu ir negalinčią susitaikyti su dukters sėkme. Šis personažas turėjo tiek tulžies, neapykantos, kad likus porai dienų iki spektaklio man pasidarydavo bloga, pykindavo, skaudėdavo galvą. Iki pat paskutinių kartų buvo labai baisu ją vaidinti.

 

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai jums įsiminė?

Esu didžiulė režisieriaus Jo Strømgreno spektaklio „Durys“ gerbėja. Pastaruoju metu teatre labai daug eksperimentų, formos ieškojimų, daug konstruktyvumo, o mane domina ekspresija, vitališkumas, pasigendu to. Taip pat labai patiko Šeiko šokio teatro spektaklis „Indigo. Das Schliemann Projekt“ – kažkoks šventas ritualas.

 

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Laukiu pavasario – galbūt pavyks susitikti su režisieriumi Árpádu Schillingu. Apie jį girdėjau daug gražių žodžių. Atrodo, galėtume būti bendraminčiai. O iki tol reikia atgaivinti kūną ir balsą, plėtoti savo aistras – šokį ir muziką. Prieš pusmetį sukūriau pirmą dainą. Norėčiau ją įrašyti ir kurti toliau. Turiu dar penkių dainų užuomazgas. Itin mėgaujuosi šiuo procesu, jaučiu didžiulę laisvę. Taip gera daryt taip, kaip noriu, nesitariant ir nelaukiant pritarimo ar leidimo. Labai gera gyventi su muzika, muzikoje.

 

Dėkoju už pokalbį.

Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė ir Vidas Petkevičius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė ir Vidas Petkevičius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Užburtas kalnas“. Jaunimo teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Užburtas kalnas“. Jaunimo teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Užburtas kalnas“. Jaunimo teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Užburtas kalnas“. Jaunimo teatro nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Šokis Delhi“. D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Šokis Delhi“. D. Matvejevo nuotr.