Teatras
Ingrida Jankauskaitė
Kai priimi sprendimą kurti, tai ir darai
Pokalbis su aktore Irena Sikorskyte
Aktorė Irena Sikorskytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Svetimas“ (rež. Jernejus Lorenci, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024), „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2024), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023) ir kt.
Aušra Martišiūtė-Linartienė
Ariadnės siūlo beieškant, arba kelionė painiu atminties labirintu
„Geras oras, jei per daug negalvoji“ Vilniaus senajame teatre
Vilniaus senajame teatre – premjera „Geras oras, jei per daug negalvoji“, Kristinos Marijos Kulinič režisuotas spektaklis pagal jos pačios parašytą dramą. Anonsuojant premjerą sakoma, kad spektaklio kūrėjai „imasi kaip niekad aktualios istorijos, atminties, istorinių traumų, kaltės, holokausto temos“. Sudėtingą atminties temą atskleidžia du personažai, šiuolaikiniai jauni žmonės, – istorijos mokytoja Marija (Edita Gončarova) ir kariškis Julius (Dovydas Stončius).
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras grėsmės akivaizdoje
Latvijos vitrinos spektakliai
Mažas, senas televizorius, kabantis aukštai scenos kairėje, rodo nespalvotus baleto „Gulbių ežeras“ įrašus: senesnes ir naujesnes versijas. Tai vizualus ženklas, susijęs ne tik su sovietiniu okupaciniu režimu, bet ir su šiandienos geopolitine padėtimi. Šis televizorius – latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“) scenografijos dalis, bet kaip metonimija (dalis vietoj visumos) jis tinka apibendrinti šiemet lapkričio 7–10 d. vykusiai Latvijos teatro vitrinai, pristačiusiai svarbiausius sezono spektaklius.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
In memoriam Markui Petuchauskui
Mirė dar vienas mano draugas... Šiuosyk teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus geto vaikas, Lietuvos žydų kultūros klubo vadovu buvęs Markas Petuchauskas. Devyniasdešimt trejų sulaukusiam – šviesios kelionės Dausų link...
Daiva Šabasevičienė
abcd prie teatro laužo
Peterio Handkės „Pranašystė“ Jaunimo teatre
Jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pasijuto panašiai kaip austrų rašytojas Peteris Handke. Išanalizavo neišanalizuojamą jo pjesę „Pranašystė“ ir nusprendė elgtis laisvai – palikti garsiąją pavardę kaip antraštę ir kartu su aktoriais leistis į savarankišką kelionę, ieškant naujųjų laikų pranašystės. Lietuvoje tai tapo norma – su autoriais elgiamasi, kaip norima. Režisieriams toks „ėjimas“ pavyksta, kai pasirenkama paprastesnė medžiaga. Bet Handkės naujajame spektaklyje, kurio premjera įvyko spalio 29 d. Jaunimo teatre, praktiškai neliko. Ant jo sukonstruotas naujas tekstas – „pagal Handkę“. Handke buvo užklotas nauju tekstu: nuo pat pirmų akimirkų spektaklio dramaturgijos kūrimas tapo svarbesnis už teksto dramaturgiją.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXII)
Kaip tik susirašinėjome apie aktorius ir personažus. Jernej Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) galima stebėti, kaip aktoriai virsta veikėjais, kaip iš atidaus įsiskaitymo į Albert’o Camus knygą pamažu gimsta spektaklis, pasiskirstant personažus, atgaivinant romano detales, jas interpretuojant ir praplečiant. Atvirai kuriamame teatre aktoriai stebi vieni kitus, tarp jų mezgasi ryšiai, atsiskleidžia jų pačių ir jų personažų požiūris, emocijos, kol galiausiai tampama romano veikėjais ir įsijaučiama į jų išgyvenimus.
Greta Vilnelė
Priešingybių dėlionė
Apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“
Kas gali būti labiau nesuderinama nei protas ir jausmai? Būtent tokios mintys kankina Jane Austen romano „Protas ir jausmai“ veikėją Elinorą Dašvud, sprendžiančią dėl būsimo gyvenimo partnerio. Toks pats klausimas kyla ir šio teksto autorei, rašančiai apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“.
Ignas Zalieckas
Kiekvienas projektas – tarsi naujas gyvenimas
Pokalbis su menininke Ona Juciūte
Menininkė, skulptorė Ona Juciūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Fossilia“(rež. Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT, 2023), „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Švedkauskaitė, LNDT, 2024) ir kt. Taip pat bendradarbiavo su teatrais „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje ir „Volksbühne“ Berlyne. Vykstant Lietuvos sezonui Prancūzijoje Juciūtė pristatė ne tik spektaklį „Fossilia“, bet ir asmeninę parodą „Legroom“.
Skaidra Trilupaitytė
Nepripraskite prie sirenų
(Apie blogus orus ir keistus žemėlapius)
Prieš metus mintyse diskutavau su italu filosofu Emanuele Coccia, rašiusiu apie metamorfozę. Viename savo tekste jis minėjo atgijusią planetą – Gają[1], o aliuzijos į ankstesniais šimtmečiais populiarų vitalizmą ir animizmą siūlė permąstyti visapusiškas materialaus ir nematerialaus pasaulių sąsajas. Dabarties žmogui visa begalybe ir baigtinumu atsiveriančią Žemę filosofas traktavo kaip subjektą, nors taip suvokiama planeta su nuolatos kažkur joje pratrūkstančiais „blogais orais“, mūsų požiūriu, elgiasi keistai. Nebėra taip, kad žemiečius užkluptų tik vietiniai ar daliniai trikdžiai (kažkur milžiniška audra nuplėšė stogą, o kitur netikėtai kilo sausra arba potvynis).
Gustė Vyšniauskytė
Spektaklis-instrukcija
Gintarės Parulytės „Lovefool“
„Kodėl taip sunku mylėti?“ – toks buvo prieš ketverius metus MO muziejuje surengtos parodos pavadinimas. Apmąstant Gintarės Parulytės režisuotą monospektaklį „Lovefool“ („Pamišusi dėl meilės“) pagal jos pačios parašytą pjesę, kyla beveik identiškas klausimas: kodėl taip sunku mylėti save? Tikiu, šis klausimas – aktualus ir kur kas bendražmogiškesnis, nei išsyk gali pasirodyti. Meilė kyla iš gebėjimo priimti, gerbti ir atjausti save, tačiau šiam ryšiui susiformuoti didelę įtaką daro ir aplinkinių veiksmai. Sunku priimti savo trūkumus, kai jie pabrėžiami kitų, sunku ugdytis savigarbą, patyrus nepagarbą, sunku, kai jautiesi bejėgis ir kitas tuo pasinaudoja... Ką daryti, kad taptų lengviau?
