Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Perspėjimo signalas – viena iš Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pavadinimo reikšmių, ypač tinkama šiųmetei užsienio spektaklių programai apibūdinti. Penki jos kūriniai įspėja pasaulį atsidūrus ant susinaikinimo slenksčio. Tai lemia ekologinės katastrofos grėsmė, karai ir individo egzistencinė krizė. Pastaruosius keletą metų „Sirenos“ pristato į tikrovę aktyviai reaguojantį teatrą, kurio kūrėjai siekia keisti pasaulį. Šiemet festivalyje dar stipriau susitelkiama ne į estetines spektaklių ypatybes, bet į teatro potencialą suteikti žinių ir skatinti pokytį.
Belgijoje reziduojančių dokumentinio teatro kūrėjų Silke’s Huysmans ir Hanneso Dereere darbas „Pleasant Island“ parodo, kaip išmaniaisiais telefonais galima sukurti spektaklį. Jo kūrėjai ir atlikėjai valdo prie dviejų vertikalių ekranų prijungtus telefonus: paleidžia vaizdo įrašus, rodo nuotraukas, žinučių susirašinėjimo dialogus, renka pasakojimo tekstą, įjungia balso įrašus, programėlėmis kuria muziką, pritraukia laikraščių straipsnių antraštes, naudojasi jutubo, „Google Earth“ ir kitomis programomis. To užtenka, kad, nė karto neprabilę, Huysmans ir Dereere per valandą savo telefonais papasakotų dokumentinę istoriją apie Nauru Respublikos salą, apie joje kasybos sukeltą ekologinę bei ekonominę katastrofą ir apie ten Australijos įkurtuose migrantų centruose kalinamus žmones.
Telefonų valdymas leidžia paprastai ir informatyviai pasidalinti mokslinio, žurnalistinio ir meninio tyrimo rezultatais. Kūrinyje nėra nieko nereikalingo ir perdėto. Tik tai, ko reikia perteikti minčiai, papasakoti istorijai, kurią svarbu sužinoti, nes konkretus Nauru salos atvejis atspindi platesnį mechanizmą, rodantį, kaip dėl ekonominės naudos ir pažangos žmonės išnaudoja Žemės išteklius ir vieni kitus. Vis dėlto tai nėra vien aktualijų publicistika: informacija įgyja „skaitmeninės estetikos“ formą su savita poetika, ritmu ir nuotaika. Čia esama ir poezijos – spektaklis prasideda ekrane rodomu, ginčytinai persų poetui Hafizui priskiriamu eilėraščiu, kuriame Saulė niekada nesako Žemei „Tu man skolinga“.
Huysmans ir Dereere – menininkai aktyvistai, bet ne šaukiantys lozungais, o sudėtingas temas nagrinėjantys iš kelių požiūrio taškų. Kūrėjai tai daro susivaldydami ir gerbdami žiūrovus: jie negąsdina, neperša savo nuomonės, bet ją išreiškia. Imponuoja santūrus jų kūrinių tonas, kai, užuot rėkavus, ramiai dalijamasi žiniomis. Jų darbų raiškos priemonės atsiranda iš to, kas jiems praverčia tyrime. Keliaujant į Nauru salą ir vėliau palaikant ryšį su septynerius metus saloje kalintais migruojančiais žmonėmis, menininkams buvo svarbūs mobilieji telefonai, tapę „Pleasant Island“ raiškos priemone.
Antrame iš festivalyje pristatomų Huysmans ir Dereere darbų ir paskutinėje jų sukurtos trilogijos apie kasybą dalyje „Out of the Blue“ pasitelkiami aštuoni ekranai ir du nešiojamieji kompiuteriai, pasitarnavę kuriat spektaklį. „Out of the Blue“ tokiu pačiu principu kaip ir „Pleasant Island“, tik šįkart ne stovėdami su telefonais rankose, o sėdėdami prie stalo nugara į žiūrovus, menininkai, valdydami savo kompiuterių archyvus, pasakoja apie vis dar testuojamą giliavandenę kasybą ir tai, kaip ji gali pakenkti vandenynų ekosistemoms. Kūrėjai ne tik supažindina su reta tema, bet ir pateikia skirtingus požiūrius – pramonininkų, mokslininkų ir gamtosaugininkų.
Šiuose dokumentiniuose kūriniuose teatras traktuojamas kaip žinių erdvė. Pastaraisiais metais „Sirenose“ tokių spektaklių-paskaitų buvo ne viena: „Nejaukos slėnyje“ (rež. Stefanas Kaegi) pristatytas vietoj aktoriaus veikiantis robotas humanoidas, „Cyber Elf“ Magda Szpecht pasakojo apie tai, kaip veikia propaganda, „Būti Ariele F“ Simonas Sennas pademonstravo technologiją, virtualiai leidžiančią pabūti kito žmogaus kūne, o „dSimon“ – dirbtinio intelekto mašiną, „Cerebrum“ Yvainas Juillardas teatralizuotai dėstė apie smegenis, „Blood Stories Lithuania“ Jorge Andrade supažindino su savo DNR giminaičiais iš viso pasaulio. Huysmans ir Dereere kūriniai papildo šį sąrašą probleminės žmonių įtakos planetai tema.
Centrinis, edukaciniais renginiais apipintas šių metų festivalio programos spektaklis „Vidinis paveikslas“ byloja apie nuo pertekliaus kenčiančio individo egzistencinę krizę. Jį sukūrė Barselonoje dirbančių menininkų Tanyos Beyeler ir Pablo Gisberto duetas „El Conde de Torrefiel“, jo spektaklis „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ rugpjūtį rodytas festivalyje „ConTempo“.
„Vidiniame paveiksle“ svarbus scenos viršuje kabančiame titrų ekrane rodomas tekstas. Skaityti – šio spektaklio žiūrovo užduotis. Iš pradžių laiko nuleisti galvą ir įsižiūrėti į tekstu iliustruojamą veiksmą scenoje nėra daug. Toks principas, kai aktoriai tyli, o žodžiai rodomi ekrane, pasitelkiamas tokiuose spektakliuose kaip „Mano tėvas – Agamemnonas“ (Vilniaus mažasis teatras, 2013), „Sirenose“ 2014 m. rodytame „Shoot / Get treasure / Repeat“ („Teatr Post“) ir „Versmėse“ 2018 m. pristatytame kolektyviniame monologe „Posesijos obsesija“ („She She Pop“), kuriame apskritai veikia vien tekstas. Tad rašytinio teksto panaudojimas „Vidiniame paveiksle“ nėra netikėtas.
Beyeler ir Gisberto spektaklyje šiuolaikiniai žmonės žiūri į abstraktų paveikslą, virstantį prieš 45 tūkstančius metų sukurtu uolos piešiniu. Keliamas klausimas: kas mus sieja su pirmykščiais žmonėmis – mirties baimė ir noras save įprasminti? Prekybos centre ryškiai mėlynu kostiumu vilkinti nuomonės formuotoja po skrydžio metu patirtos turbulencijos susimąsto apie būties trapumą ir atsako į tėvo žinutę... Spektaklyje veikia aktyvi muzika, ryškios spalvos ir šviesos, nėra pustonių bei niuansų. Tai – pertekliaus ir beprasmybės nukamuotos sąmonės, kuri ima abejoti visa ko tikrumu ir ilgėtis „tikresnio“ būvio, nevilties šauksmas. Klausimas „Kas iš viso to yra tikra?“ skamba dirbtinai, kaip ir daugelis kūrinyje užrašytų minčių, keliančių ne pasitikėjimą, bet norą ginčytis.
Galiausiai atstumia į spektaklio žiūrovus agresyviai nukreipiama akinanti ir akis žeidžianti lempos šviesa. Žadėtos erdvės žiūrovų vaizduotei ir prasmių kūrimui čia taip pat nėra daug, nes teksto tirštumas ne visada leidžia įsižiūrėti į veiksmą scenoje, o kai kurios jo mintys bei sąsajos atrodo naivios ir pretenzingos. Vien neigiamos civilizacijos pusės išryškinimas ir „tikresnio“, „pirmykščio“ būvio ilgesys virsta dar viena iliuzija.
Reikšminga šiųmetės „Sirenų“ tarptautinės programos dalis – du ukrainiečių spektakliai. Pirmojo, Mariupoliui skirto kūrinio „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ (rež. Yevheniia Vidishcheva) dėl nenumatytų aplinkybių pamatyti nepavyko. Antrasis – Charkivo teatro „Nafta“ darbas „Šiandien niekas nežuvo“ – tapo įsimintina patirtimi. Dokumentiniame režisierės Ninos Khyzhnos spektaklyje jo kūrėjų ir jų pažįstamų karo pasakojimai susiejami su fizine raiška – sinchronišku aktorių judėjimu ir kūniškas karo patirtis abstrahuojančia choreografija. Be to, kurdami dokumentinį teatrą aktoriai Artemas Vusykas, Dmytro Tretiakas ir Vladyslava Chentsova kartu su jame vaidinančia režisiere nevengia ir ekspresyvios vaidybinės raiškos scenų.
Justi, kad spektaklis sukurtas užsienio publikai: jai priminti, kad pacifizmas – privilegija tų, kurių namai nėra bombarduojami. Kūrinio tonas racionalus, neskirtas graudinti, jo mintys tikslios, o forma suvaldyta. Paveikiausias čia pats susidūrimas su jaunais žmonėmis, išgyvenančiais karą, – vienas jų, kad pasirodytų Vilniuje, turėjo gauti leidimą išvykti iš fronto. Įkvepia galimybė matyti juos nepalūžusius, gebančius juokauti ir nepraradusius tvirtybės kovoje už savo laisvę. Žiaurios karo patirtys pasakojamos taip, kad sukeltų ne baimę ir bejėgystę, o pasitikėjimą ir ryžtą reikiamą akimirką apginti savo šalį.
Palyginti su šiųmete „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina, kurioje tokie spektakliai kaip „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška, Klaipėdos dramos teatras), „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys, Vilniaus senasis teatras) ar „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“), tarptautinė festivalio programa atrodo kukliai. Tačiau tai tik parodo, kokio gero teatro turime Lietuvoje. Po rudens pradžioje vien Vilniuje įvykusių spektaklių „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT), „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras) ir „Svetimas“ (rež. Jernejus Lorenci, LNDT) premjerų žiūrovų nelabai kuo ir nustebinsi. Tad akivaizdu, kad „Sirenos“ jau kurį laiką orientuojasi ne į įspūdingų režisierių žvaigždžių darbų pristatymą, nors dalis publikos tikisi ir ilgisi būtent to, bet į sudėtingas temas. Festivalis vertina teatrą, skatinantį kiekvieną mūsų prisiimti atsakomybę už šiuolaikinio pasaulio problemas, o ne „meną menui“ ir raiškos formų virtuoziškumą. O vis dėlto tai taip pat svarbu.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė