Kai priimi sprendimą kurti, tai ir darai

Aktorė Irena Sikorskytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Svetimas“ (rež. Jernejus Lorenci, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024), „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2024), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023) ir kt.

Baigėte vaidybos studijas Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokie jums buvo studijų metai?

Vieni įsimintiniausių ir labiausiai formuojančių. Buvo tikrai sunku – daug kalnelių, galbūt kai kuriais momentais ir per daug. Tačiau dabar apima geras jausmas pagalvojus apie Sluškų rūmus, bendrakursius, tapusius tikrais draugais, ir apskirtai žmones, kuriuos ten sutikau. Su bendrakursiais tiek studijų metais, tiek dabar sutariame puikiai, nepamirštame vieni kitų, lygiai taip pat ir kurso vadovų. Dėkoju jiems, kad atrinko tokius skirtingus, bet taip vienas kitą papildančius žmones. Be kurso vadovų, mus taip pat augino Viktorija Kuodytė ir Gintaras Varnas. Tai buvo mūsų mokykla, kuri ir toliau skatina kurti.

Koks jūsų pirmas vaidmuo profesionalioje scenoje?

Šokau Aleksandro Jankausko šokio spektaklyje „Notrdamo legenda“ Kauno muzikiniame teatre. Esu baigusi Kauno choreografijos mokyklą, taip ten ir atsidūriau. Labai laukdavau to spektaklio. Tikro vaidmens jame nekūriau, tačiau šokau, ir taip po truputį pamilau teatro sceną. Dar dabar prisimenu jos kvapą. O pirmas vaidybinis spektaklis – Varno „Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre. Vaidinti buvo pakviestas beveik visas mūsų kursas, todėl procesas atrodė saugus ir smagus, gavome daug laisvės. Tuo metu buvome studentai, nusiteikę taip, kad tik duokit ką nors paveikti scenoje.

Spalį įvyko režisieriaus Jernejaus Lorenci spektaklio „Svetimas“ premjera. Koks buvo šis kūrybinis procesas?

Tokio ramaus proceso nesu patyrusi, nežinau, ar tai dėl spektaklio formos, ar dėl ko nors kito. Kadangi nesu dirbusi su pasakojimu (storytelling’u) ir brechtiškuoju teatru, tai buvo visai nauji potyriai ir pažinimai. Režisierius – ramus, žmogiškas ir nuoširdus. Mes pripratome prie labai greitai besikeičiančių vaizdų, todėl tas stabtelėjimas, kurį siūlo spektaklis, man sukelia gerus jausmus, primena, kokie pasidarėme nekantrūs ir kaip nebemokame būti. Esu laiminga, kad kurdama vaidmenį šiame spektaklyje susipažinau su jautriais aplinkai žmonėmis ir galiu su jais dirbti.

Nuo 2022 m. esate Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė. Ar lengvai pavyko įsilieti į trupę?

Kvietimas atėjo su spektakliu „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Šis spektaklis – mano vaikiškos širdies varikliukas. Džiaugiuosi, kad trupėje taip pat yra bendrakursių, su kuriais turime bendrų darbų, – tai suteikia lengvumo pojūtį. Manau ir tikiuosi, kad įsiliejau neblogai. Kolegos visad pagelbėja, galiu klausti jų patarimo ir iš jų mokytis, o tai man atrodo svarbu.

Balandį įvyko režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Makbetas“, kuriame vaidinate Ledi Makbet, premjera. Kaip sekėsi kurti šį vaidmenį?

Apie tai galėtų geriau pasakyti spektaklį matę žmonės, bet pats procesas buvo vienas sunkesnių, ir ne tik dėl medžiagos. Tai tamsus darbas, sukurtas erdvėje, kurioje visad šalta, išskyrus rugpjūtį. Visų pirma buvo išbandymas ją įveiksminti ir prisijaukinti šviesų bei muzikos atžvilgiu. Be abejo, tai be galo įdomu. Jaučiu didelę atsakomybę kurdama kiekvieną vaidmenį, bet vis dėlto su Williamu Shakespeare’u tai dar sustiprėja. Esu jauna, todėl iš pradžių šis vaidmuo kėlė nerimą. Tačiau jei jau priimi sprendimą kurti, tai ir darai. Žinoma, tuo metu nelabai suvokiau, bet medžiagos svoris kažką paliko viduje ir tik dabar palengva leidžia atsikvėpti. Jeigu rodysime spektaklį ilgai, bus įdomu stebėti savo pačios kismą atliekant šį vaidmenį. Esu smalsus žmogus, o Ledi Makbet turi daug paslapties, kurios ir nenoriu iki galo sužinoti. Tai labai sudėtingas vaidmuo, kuris gali būti tam tikras kiekvieno atspindys, – nuo ambicijų varomos iki besikankinančios asmenybės. Matau tarsi per plunksnas nubėgančius lašelius, kurie yra jos dalelės, o aš juos gaudau. Su metais ir patirtimi tikiuosi tų lašelių nemažai surinkti.

Vaidinate Eugeniją Šulgaitę Špilevojaus spektaklyje „Sala, kurios nėra“. Kaip pavyko šis vaidmuo?

Nėra lengva sukurti žmogų tik iš rašytinių šaltinių arba pasakojimų apie jį, kai jis jau buvo gerokai vyresnis, o man reikia būtent jauno žmogaus paveikslo. Bet kuo toliau, tuo spektaklis darosi laisvesnis. Džiaugiuosi bendrakursiais Urte Povilauskaite, Joriu Zaliausku, Mantu Pauliukoniu, Roku Pijumi Misiūnu ir kitais kolegomis, o prieš tai, ką spektaklyje daro Laurynas Jurgelis, tikrai galima lenkti galvą. Tai pirmas iš dviejų mano darbų su režisieriumi Špilevojumi. Jo pasiklausiusi visuomet įsikvepiu: jis turi tiek minčių ir idėjų, kad belieka tik semtis ir jas įgyvendinti.

Vaidinate dviejuose spektakliuose vaikams – režisierės Agnės Sunklodaitės „Vaiduoklių laive“ ir režisierės Kotrynos Siaurusaitytės „Nepaprastoje Edvardo Tiuleino kelionėje“. Kuo skiriasi vaidyba vaikams?

Esu dėkinga Kotrynai, nes iki tol buvau įsitikinusi, kad būti vaiku nebegaliu. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ sugrąžino tikėjimą ir leido prisiminti, koks tai jausmas. O jausmas – labai jautrus ir trapus. Kas kartą laukiu šio spektaklio, jis virpina širdį ir visad paliečia. Vaidinti vaikams nuostabu – jie tokie laisvi, leidžia sau reikštis nebijodami kritikos ar kokio žvilgsnio. Jeigu patinka, kaip pasielgė veikėjas, džiaugiasi ir ploja, o jei nepatiko – baubia ir rėkia dėl įvykusios neteisybės. Juntamas jų jautrumas tiesai. Mes augame ir metams bėgant užsisklendžiame, todėl šis spektaklis man yra atgaiva sielai – būtent dėl vaikų reakcijų ir širdies atvėrimo. „Atverk savo širdį ir kas nors ateis, kas nors tavęs tikrai ateis, bet visų pirmiausia turi atverti savo širdį.“

O kaip sekėsi kurti vaidmenį režisieriaus Justino Vinciūno spektaklyje „Nepalaidoti mirusieji“?

Sakyčiau, kad Liusi yra mano sielos akademijoje personažas. Trečiame kurse parengėme ištrauką, ketvirtame ji virto bakalauriniu darbu, o po akademijos baigimo mus priėmė Kauno kamerinis teatras. Tai darbas, atvėręs mano balsą ir didžiulį emocijų diapazoną. Labai gerbiu Justiną Vinciūną ir tai, kaip jis mato bei supranta pasaulį. Galbūt dėl to, kad medžiaga labai sunki ir siejasi su dabartiniais pasaulio įvykiais, per repeticijas daug juokėmės ir laidėme juokelius. Tai buvo atsvara tam, į ką žengdavome būsimas valandas. Toks ir buvo šis procesas – pradėjome su labai juokingais prisitaikymais, rekvizitais, kol galiausiai liko kibiras, musių gaudyklė ir mes apnuogintomis sielomis.

Koks vaidmuo iš jūsų pareikalavo daugiausia?

Kiekvieno naujo darbo personažas tampa didžiausiu išbandymu – kaip jį suprasti, pajausti ir prie jo prisiliesti. Tačiau Ledi Makbet iš „Makbeto“ ir Liusi iš „Nepalaidotų mirusiųjų“ mane visad stebina neatrakintomis mintimis ir spalvomis.

Ar sekate kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Stengiuosi, nors ne visada pavyksta dėl savo pačios darbų. Labai džiaugiuosi naujais kolegų kūriniais ir juos palaikau. Man įstringa jautrūs, paliečiantys spektakliai, tarkim, režisierių Eglės Švedkauskaitės ir Adomo Juškos kūryba. Taip pat šiuolaikinio cirko organizacija „būda.collective“, kuri ką tik išleido spektaklio „Maisto prekės“ premjerą. Tokie spektakliai yra būtent tai, ko trūksta teatro scenai, – nauja forma ir perspektyva.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Šiuo metu stabtelėjau. Buvo tikrai intensyvus laikotarpis, todėl reikia atsitraukti nuo teatro, kad įgaučiau naujų jėgų ir polėkio kurti. Šiuo metu ruošiuosi miuziklui, kuris bus rodomas gruodį, jame šoksiu, o šokiai man yra kitoks poilsis.

Dėkoju už pokalbį.