Teatras
„Kodėl taip sunku mylėti?“ – toks buvo prieš ketverius metus MO muziejuje surengtos parodos pavadinimas. Apmąstant Gintarės Parulytės režisuotą monospektaklį „Lovefool“ („Pamišusi dėl meilės“) pagal jos pačios parašytą pjesę, kyla beveik identiškas klausimas: kodėl taip sunku mylėti save? Tikiu, šis klausimas – aktualus ir kur kas bendražmogiškesnis, nei išsyk gali pasirodyti. Meilė kyla iš gebėjimo priimti, gerbti ir atjausti save, tačiau šiam ryšiui susiformuoti didelę įtaką daro ir aplinkinių veiksmai. Sunku priimti savo trūkumus, kai jie pabrėžiami kitų, sunku ugdytis savigarbą, patyrus nepagarbą, sunku, kai jautiesi bejėgis ir kitas tuo pasinaudoja... Ką daryti, kad taptų lengviau?
Spektaklio „Lovefool“ premjera Lietuvoje įvyko 2023-iųjų vasarą festivalyje „ConTempo“. Kauno miesto kamerinio teatro žiūrovai jį sutiko palankiai. Po metų spektaklis vėl grįžo į Lietuvą, tiesa, Vilniaus mažojo teatro publika spalio 16-ąją buvo nuosaikesnė. Monospektaklio patirtis individuali, tačiau, pasak Parulytės, kertinė jo ašis – bendrystės jausmas: jis sukurtas taip, kad būtų suprantamas ir atliepiamas. Tad kaip atrodo spektaklis, į kurį kviečiami tie, „kurie nekenčia teatro“?
„Lovefool“ pradžia komiška: rodomas Davido Gasparo sukurtas vaizdo įrašas „Sex education for girls“ („Lytinis mergaičių švietimas“). Maloniai šypsodamasi vyresnio amžiaus mokytoja pasakoja apie sueitį. Žodžius iliustruoja gestais ir vis padėkoja Dievui, kad jis „viską taip nuostabiai sukūrė, taip įstabiai sugalvojo“. 9-ojo dešimtmečio stilistika tarsi atitolina vaizdo įrašą nuo dabarties, tačiau kaip kalbėti apie lytinį švietimą, ir šiandien vis dar neaišku. Netrukus scenoje pasirodo vestuvine suknele vilkinti Greisė (Kristin Winters), kuri dalyvauja aktorių atrankoje ir turi pasakyti išmoktus įžadus. „Mokate keturias kalbas ir vis tiek dar neištekėjusi? Ar nesijaučiate kaip damaged goods („brokuota“)?“ – atranką vykdantis vyras, nekreipdamas dėmesio į jos pastangas, randa pretekstą pasišaipyti. Užgaulūs, neteisingi žodžiai įstringa, nevisavertiškumo pojūtis vėliau prasiveržia veikėjos abejone: gal aš tikrai „nepakankama“? Po atrankos norėdama užmiršti trikdančius komentarus Greisė nutaria susitikti su drauge ir kartu prisigerti.
Ilgainiui aiškėja, kad alkoholio vartojimas – Greisės kasdienybės dalis, siekiant užsimiršti. Jos karštligiški veiksmai rodo artumo trūkumą ir bandymą kuo greičiau jį pasiekti: po kelių pasimatymų ji apsigyvena su vos pažįstamu vaikinu, gamina jam valgį ir kaip įmanydama derinasi prie jo gyvenimo būdo. „Imkite mane ir mylėkite“, – visa savo esybe šaukia Greisė, tarsi kitas žmogus galėtų jai sukurti saugumą. Tai, ką Greisė stengėsi pamiršti, galiausiai paaiškėja ir pašiurpina – žiūrovai lyg ir turėtų susigėsti, kad laikė ją pernelyg naivia, nemokančia pakovoti už save. Vis dėlto atrodo, kad siaubinga Greisės vaikystės trauma turėtų veikiau skatinti jos įtarumą ir negebėjimą į savo gyvenimą įsileisti kitų, o ne atvirkščiai – didelį pasitikėjimą vaikinu Olafuru ir staigų prisirišimą.
Laimei, Greisė išdrįsta lankyti psichoterapiją ir galiausiai nueina į anoniminių alkoholikų susitikimą. Būtent per terapiją Greisė „atsirakina“ – iš po kilimo, po kuriuo dažniausiai sušluojama viskas, kas nešvaru ir turėtų būti nematoma kitiems, ji ištraukia didelius baltus lapus su užrašytomis slaptomis mintimis. Užrašyti neretai lengviau nei įgarsinti – nebyliai sėdėdama veidu į žiūrovus, ji parodo ir ant grindų meta lapą po lapo, taip atskleisdama nematomam, bet girdimam psichoterapeutui, kas dedasi jos galvoje. Toks išsikalbėjimo būdas, regis, įkvėptas socialinių tinklų – anksčiau instagrame plisdavo įrašai, kuriuose žmonės atsiverdavo tokiu pat principu. Spektaklis prisotintas šiuolaikinių tendencijų – minima „Tinder“ pažinčių programėlė, pašiepiant, kaip absurdiškai jos vartotojai pristato save. Taip pat šnekamoji kalba sukuria betarpiškumo įspūdį, nors spektaklis vyksta angliškai.
„Lovefool“ – įtraukiantis (penkiasdešimt penkios minutės pralekia nejučia) ir neperkrautas kūrinys: minimalistinė scenografija, Denise Schumann, Shanios Louis ir Yolande’s Schmit kurti kostiumai bei Danielio Sestako apšvietimas gerai apgalvoti, o aktorės Winters energija juntama net ir tolimose salės kertėse. Vis dėlto spektaklio pradžią ir pabaigą susiejanti aktorių atrankos scena kelia klausimų: iš pradžių susidaro įspūdis, kad Greisė žūtbūt turi gauti vaidmenį – tam skirta vestuvinė suknelė ir nuotakos puokštė, iš šios būtinybės užsimezga ir vidinis konfliktas, kuris pabaigoje lemia veikėjos elgsenos pokytį. Tačiau per spektaklį apie prastą jos finansinę padėtį nė neužsimenama – ji turi iš ko nusipirkti visą šaldytuvą gėrimų, susimokėti nuomą ir net padengti vaikino dalį.
Monospektakliui būdingą kalbėjimą pavadinčiau atviru, tačiau nebūtinai nuoširdžiu: įvardijamos skaudžios ir sunkios Greisės patirtys, bet ji pati vaizduojama gana vienpusiškai, trūksta ją charakterizuojančių detalių. Be to, sunku suprasti kai kuriuos Greisės elgesio motyvus – tai skatina veikiau jos gailėtis, bet ne ją atjausti ir su ja tapatintis.
„Lovefool“ pamačiau kaip instrukciją, nurodančią, kad neišgydytos praeities traumos sluoksniuojasi, kad prieš puolant į santykius su kitu žmogumi svarbu sukurti ryšį su savimi, kad žinojimas, jog yra kitų, išgyvenančių panašias patirtis, padeda pasijusti mažiau vienišai. Kaip „atrakinti“ savo vidinius mechanizmus? Atsakymas tiesmukas – lankytis psichoterapijos seansuose. Instrukcija tiksli ir reikalinga, nors jau ne kartą girdėta. Tiesa, ne teatre.
