Teatras

2024-aisiais pavyko aprėpti ne visą Lietuvos teatro panoramą. Man įdomiausi reiškiniai susitelkė valstybiniuose teatruose. Tai į apmąstymus ir pojūčius panardinantis hipnotinis Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre (JT). Visiškai kitomis priemonėmis hipnotizuojantis, į sceninio veidrodžio vidų įtraukiantis Žilvino Vingelio „Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre (VMT). Neprilygstama vaidybinė žaismė to paties teatro spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“.

Ingrida Ragelskienė

„Migla“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre

Būna simbolių kupini spektakliai ir realus gyvenimas, kurį jie simbolizuoja. Arba atvirkščiai: egzistuoja simboliškas gyvenimas ir sapnai arba spektakliai, kurie jame realizuojasi. Maždaug tokia Haruki Murakami sentencijos parafrazė klajojo mintyse, gruodžio 6 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrint dramaturgo ir režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjerinį spektaklį „Migla“. Vis dar veikiama kūrinio, grįžusi namo į Vilnių ant saulėtos palangės norėjau patupdyti vazonėlį su dekoratyvinio bambuko ūgliais. Bet tada sustabdžiau save ir pabandžiau suprasti – o kas išties „Migloje“ įvyko?

Lina Klusaitė

„Com•media“ Alytaus miesto teatre

Šiemet jau tryliktą kartą Alytuje vykęs tarptautinis teatro festivalis „Com•media“ prasidėjo pagrindinėje miesto aikštėje nusileidus mėnuliui ir kosminiais ryšiais susisiekus su nustebusiais dalyvaujančių teatrų atstovais, savo nuostabą reiškusiais keisčiausiomis „Ooo“ intonacijomis. Nustebti festivalis privertė ir šių eilučių autorę, nes per tuos metus jis ne tik sėkmingai gyvavo, bet ir gerokai išsiplėtė. Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir jau kelinti metai sėkmingai įtraukiamais užsienio svečių darbais. Nors šiemet dėl nenumatytų aplinkybių nebuvo parodyti Prancūzijos ir Suomijos teatrų spektakliai, žiūrovai galėjo susipažinti su šiuolaikinio teatro pavyzdžiais iš Norvegijos, Graikijos, Rumunijos ir net tolimojo Egipto. Čia labiau pasisekė jaunajai publikai, kuri, šėldama „Com•moon•os“ naktyje, galėjo pamatyti interaktyvius užsienio menininkų pasirodymus bei lietuvių kino ir šokio darbus, išeinančius iš įprastų meno rėmų.

Ingrida Jankauskaitė

Pokalbis su aktore Vaidile Juozaityte

Aktorė Vaidilė Juozaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Svetimas“ (rež. Jernejus Lorenci, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2024), „Metamorfozė“ (rež. Oliveris Frljićius, LNDT, 2023), „Baseinas. Be vandens“ (rež. Jonas Kuprevičius, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023), „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2022) ir kt.

Daiva Šabasevičienė

„Arkadija“ Naujajame Rygos teatre

Miestai be juose kuriančių žmonių yra tušti maketai, todėl galvodamas apie vienos ar kitos tautos tapatybę pirmiausia prisimeni ją kūrusius ar kuriančius žmones. Paradoksalu, bet talentingų menininkų subjektyvus pasaulis naikina kultūrų ribas, o jų kūryba yra suprantama ir priimtina bet kurios tautos atstovui. Ryga turi vieną aktyviausiai ir įdomiausiai Europoje kuriančių menininkų – režisierių Alvį Hermanį, kuris šiandien priklauso ne tik latviams, bet visam teatro pasauliui.

Ieva Tumanovičiūtė

„Savižudybės anatomija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Staigus įkvėpimas, šūksnis, o gal aštrus atodūsis – toks yra garsinis naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Savižudybės anatomija“, kurio premjera įvyko lapkričio 28 d., leitmotyvas. Jį kartu išleidžia trys vienos šeimos moterys – močiutė, mama ir anūkė, sėdinčios ta pačia poza, stipriai sukryžiuotomis kojomis ir rankomis, ant tos pačios sofos, prie to paties stalelio su ta pačia lempa. Teatro scena leidžia vienoje erdvėje sugretinti tris skirtingus močiutės, mamos ir anūkės gyvenimo laikus – 1970, 1990 ir 2024 metus, tačiau akivaizdu, kad tai anūkės inicijuota kelionė į praeitį, jos bandymas pažinti tragiškus savo šeimos moterų likimus.

Ingrida Jankauskaitė

Pokalbis su aktoriumi Sergejumi Ivanovu

Aktorius Sergejus Ivanovas sukūrė vaidmenis tokiuose Jaunimo teatro spektakliuose kaip „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, 2024), „Ūbas caras“ (rež. Gintaras Varnas, 2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Austerlicas“ (rež. Lupa, 2020), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, 2019), „Cinkas“ (rež. Eimuntas Nekrošius, 2017) ir kt.

Justina Paltanavičiūtė

Įspūdžiai iš Latvijos teatro vitrinos

Lapkričio 7–10 d. Rygoje vykusi Latvijos teatro vitrina šiemet skyrė dėmesio ne tik įvairiems dramos elementams, bet ir muzikai. Vitrinos programoje pradžiugino du muzikiniai spektakliai, taip pat susitikimas bei diskusija su teatro kompozitoriais Edgaru Mākenu ir Tomu Auniņiu. Įprastai balsą kompozitoriai gauna tik kituose, muzikiniuose kontekstuose, o muzika laikoma pagalbine teatrinės raiškos priemone, tad šis muzikinis akcentas tokiame teatro renginyje buvo labai svarbus.

Ingrida Ragelskienė

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Katastrofos akivaizdoje žmonių gebėjimas kurti istorijas mažėja, ir čia slypi didelis pavojus. Taip po Pirmojo pasaulinio karo teigė žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas. Prabėgus dar keliems dešimtmečiams žmonija suprato, kad po Osvencimo nebeįmanoma kurti poezijos. Mūsų amžininkams, nebyliai stebintiems istorijos lūžį, kurio laikinu simboliu kasdien tampa vis naujas karščiuojantis planetos taškas, belieka slėptis savo kūnų ertmėse. Pasak filosofų, būtent kūnas šiandien tampa laikina priebėga, trapia slėptuve ir pačia patikimiausia žmogiškų istorijų laikmena. Smalsu, kaip šiuos neišvengiamus procesus ir katastrofų purtomą dabartį reflektuoja šiuolaikinis teatras.

Laura Šimkutė

Jaunimo teatro spektaklis „Shopping and Fucking“

Vaikytis svaigulio vis madingiau. Nors gal taikliau būtų sakyti, jog viskuo persotintoje šiuolaikybėje jo vaikytis tiesiog norisi vis labiau, kad numarintų vidų, kad jį nutildytų ir leistų užmiršti apie ten žiojinčią tuštumą, kurią reikėtų pildyti artimu ryšiu. Bet ryšiui reikia laiko ir pastangų, o ekstazė suveikia per gerą pusvalandį. Tad ji greičiau – ir optimaliau, ir efektyviau, ir našiau – duoda rezultatą. Ir mes atpratę nuo ilgų procesų – konsumerizmas taip mumyse įaugęs, kad jį išpažįstame ne tik per prekes, bet ir per savo kūną bei patirtis. Dopamino vergai, ar kaip ten sakoma.