Teatras
Mirė dar vienas mano draugas... Šiuosyk teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus geto vaikas, Lietuvos žydų kultūros klubo vadovu buvęs Markas Petuchauskas. Devyniasdešimt trejų sulaukusiam – šviesios kelionės Dausų link...
Žmogus, Vilniaus gete vaikystę išgelbėjęs iš šoa nasrų. Visą gyvenimą garbingųjų debesyje matė jį gelbėjusias taurias Ruzgių, Šalkauskių, Sondeckių šeimas. Vertingiausių Lietuvos mokslininkų knygų lentynose – Petuchausko monumentalių istorinių teatrologijos tyrinėjimų lobynas, monografijos, eseistinės refleksijos apie ryškius lietuvių aktorius, teatrines mokyklas, spektaklius. Dėl jo pastangų ir dėmesio Lietuvos teatro meno istorijoje liko daug momentinio meno – teatro – atspindžių. Baigė aukščiausio profesionalumo specialistus ugdžiusias institucijas (1962 m. A. Lunačarskio teatro meno instituto Maskvoje aspirantūrą, 1962 m. Meno istorijos institute apgynė disertaciją apie Kauno dramos teatrą). Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute buvo Menotyros skyriaus vadovas, įkūrė kultūros specialistų (muzikų, teatralų) kokybės siekiančius žmones vienijusį naujadarą – Kultūros darbuotojų tobulinimosi institutą. Profesorius vadovavo teatro meno katedrai. Kultūros spaudos puslapiuose buvo laukiamos pagarbios, įžvalgios, objektyvios jo recenzijos apie Lietuvos teatrų spektaklius, jų kūrėjus.
Markas Petuchauskas parengė daugiau kaip 140 kultūros programų ir tarptautinių meno projektų, inicijavo Lietuvą pasaulyje garsinusiems meno kūrėjams skirtas Tarptautines meno dienas. Priminė Lietuvos vardą biografijose įsirašiusias pasaulinio garso asmenybes Jaschą Heifetzą, Josifą Brodskį, Avraomą Suckeverį ir kitus talentingus Lietuvoje kūrusius menininkus.
Gimtosios kultūros nepamiršęs Šiaulių viceburmistro sūnus mąstė ir puikiai rašė lietuviškai. Pagarbą istorinei atminčiai išreiškė organizuodamas tarptautinius renginius Vilniaus geto teatro, lietuvių, žydų ir kitų kultūrų ryšių temomis.
Gražuolė Marko mama Šiauliuose atvedė vaiką į teatrą. „Likimas man pažėrė tokių posūkių, kokių ir nuotykių filme ne taip dažnai pasitaiko. Tačiau vėliau visą gyvenimą siejau su lietuvių teatru“, – visur minėjo Petuchauskas. Išėjo „išsaugojęs laišką iš gimtojo miesto Lietuvoj, iš to, kurs lig šiol keri jaunatvišku žavėsiu. Jame ir liūdesys, ir meilė. Ir žolės ašmenys iš Panerių“ (A. Suckeveris).
