Ariadnės siūlo beieškant, arba kelionė painiu atminties labirintu

Vilniaus senajame teatre – premjera „Geras oras, jei per daug negalvoji“, Kristinos Marijos Kulinič režisuotas spektaklis pagal jos pačios parašytą dramą. Anonsuojant premjerą sakoma, kad spektaklio kūrėjai „imasi kaip niekad aktualios istorijos, atminties, istorinių traumų, kaltės, holokausto temos“. Sudėtingą atminties temą atskleidžia du personažai, šiuolaikiniai jauni žmonės, – istorijos mokytoja Marija (Edita Gončarova) ir kariškis Julius (Dovydas Stončius). Šis spektaklis atsiduria tarp dviejų premjerų: dviem aktoriams skirto Birutės Kapustinskaitės „Stand-up’o prasmei ir beprasmybei“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir santykį su praeitimi gvildenančios Aleksandro Špilevojaus „Miglos“ (rež. Špilevojus) Šiaulių dramos teatre. Atminties tema ir kamerinė jos raiška tampa šio sezono tendencija, kuri skatina atidžiau patyrinėti kūrėjų sumanymus.

Kulinič spektaklio „Geras oras, jei per daug negalvoji“ personažai susitinka kavinėje, tikriausiai kažkur šiandienos Vilniaus senamiestyje, buvusio geto teritorijoje. Šis susitikimas tampa kelione į praeitį, personažams patiriant vis kitų žmonių likimus, kurie keičia Marijos ir Juliaus savimonę. Aktorius scenoje supa balto audinio juostos, ant kurių rodomi projekcijų vaizdai „lūžinėja“ į sunkiai atpažįstamus tikrovės fragmentus (scenografijos ir kostiumų dailininkė Karolina Klimavičiūtė, videomenininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė Monika Poderytė, šviesų dailininkas Ramūnas Nėnius). Scenoje aktoriai turi tik vienas kitą ir kėdes, retkarčiais suteikiančias jiems stabilų pagrindą, tačiau dažniau kėdės virsta vos vos pusiausvyrą leidžiančia išlaikyti praeities vyksmo aikštele, siaura anga į slėptuvę (?), pro kurią stebėtinai lanksčiai geba įeiti aktorės kūnas, realybės inkaru, kurio bando griebtis personažai, negailestingai blaškomi istorijos audrų sūkuriuose.

Tarsi nematomos galios (atminties, sąžinės?) veikiami Marija ir Julius tampa vis kitais žmonėmis, patiria jų likimus. Aktoriai įvedami į savitą situacijų labirintą, kai dabarties epizodą keičia praeitis, pastarąjį – vėl dabartis ir t.t. Vienintelė pagalbininkė, personažams bandant suvokti, kas su jais vyksta, o ir žiūrovams, siekiantiems suprasti, kas vyksta su personažais, spektaklyje iš esmės yra kalba, aktorių sakomas tekstas. Tad ir į šį spektaklį atidžiau pažiūrėti verta per dramaturgijos prizmę.

Aišku yra tai, kad personažai, kaip ir mes, – dabarties žmonės. Dabarties tikrovę tiksliai atskleidžia personažų dialogai, šnekamosios kalbos autentiškumas, pauzės, leksika. Sukuriamas tikroviškumo ir keisto neapibrėžtumo, tuštumos, kuri prašosi užpildoma, pojūtis, kontrastuojantis su praeities situacijų emocingumu, sukrečiančiais faktais, konkrečių žmonių patirtimis. Praeities tikrovę pasirinkta kurti remiantis istorijos tekstais, dokumentiniais liudijimais, spektaklio pristatyme nurodomi šaltiniai – personažų kalboje cituojami fragmentai iš keleto knygų apie Holokaustą.

Praeities įsiveržimai į dabartį yra sunkūs ir painūs. Viena vertus, tai pateisinama, nes susiduriama su trauminėmis patirtimis. Atrodo, kad spektaklio neaiškumas sumanytas tikslingai, – tai akistata su nemalonia, bet gydančia patirtimi. Kita vertus, esama rizikos, kad žiūrovas liks nesupratęs ir nepajautęs kūrėjų sumanymo.

„Veikėjai žiūri vienas į kitą, tarsi bandydami kažką suvokti“, – nurodyta remarkoje, tokį vaizdą scenoje mato į salę besirenkantys žiūrovai. Veikėjų žvilgsnis vienas į kitą spektaklio erdvę uždaro į hermetišką pasaulį, iš kurio išeinama ir kreipiamasi į žiūrovą prologe ir spektaklio kulminacijoje – vyro ir moters monologuose.

Spektaklio istorijos išeities taškas – vyro pasakojimas prologe, kaip 1944 m. kovo 26 d. SS pareigūnų įsakymu Kauno žydų geto policijos vadovybė liepė susirinkti 140 policininkų, kurie buvo nuvežti į IX fortą. Čia prieš kurį laiką buvo nužudyta tūkstančiai Kauno žydų. Policininkai apklausti siekiant sužinoti, kaip policija padėjo žydams pabėgti iš Kauno geto ir prisidėti prie partizanų. Taip pat stengtasi išgauti informaciją apie slėptuvių, kurias žydai buvo įrengę gete, vietas. Dalis policininkų, įvardijami pavardėmis, buvo žiauriai kankinami, tačiau tylėjo ir buvo nužudyti. Keletas policininkų palūžo ir sutiko parodyti slėptuves. Tą pačią dieną gete vyksta „vaikų akcija“ – vaikus ir senus žmones sugrūda į autobusus ir išveža. Anonimais likusių vyrų išdavystės aukomis tampa jų pačių vaikai, motinos, tėvai.

Antrajame prologo epizode matome dabartyje vykstantį epizodą: vyras ir moteris bando užmegzti pokalbį apie vienas kitą, tačiau kalba nukrypsta į šių dienų žmogaus santykį su paveldėjimu, kurį atskleidžia detalė: kalbama apie merginos turimą katiną, kurio ji nenori, tačiau negali išmesti ar kam nors atiduoti, nes paveldėjo iš motinos.

Prologas duoda spektaklio raktą – epizodai yra tarsi punktyras, kuriuo bandoma susieti dabartį su praeitimi. Prologe įvardyti žmonių vaidmenys – vyras, moteris, vaikas – yra simbolinė šeima, kuri buvo prievarta išskirta. Tai tie žmonės, kurie išgyveno, o jų vaikai ir anūkai gyvena dabartyje. Mes galime būti ar esame vieni iš jų, tačiau nei mūsų tėvams, nei mums apie sudėtingą praeitį nebuvo papasakota, o ir mes patys nesiaiškinome. Spektaklis bando padėti užpildyti atminties spragas ir skatina ieškoti autentiško santykio su mūsų paveldėjimu, kurio, kaip to katino, mes nenorime, bet negalime ir išmesti.

Spektaklyje Juliaus ir Marijos susipažinimo istorija, pokalbio pauzės, užuominos tampa impulsu nerti į praeitį. Dabartyje personažams „faina“, „geras vaibas“, „dabar gražu“, bet praeities atminimą pažadina kavinėje kabančios nuotraukos – „jo, jo, fainai, kad su praeitim kažkaip sujungta“, personažų skaitytas straipsnis apie karą, vaikystės prisiminimai. Tiesa, apie straipsnį personažams nesinori kalbėti, „nes nuotaiką susigadinsim“, veikėjai kalbasi žaismingai, kikena, juokiasi. Slegiančių temų abu nenori, atidžiai stebi vienas kitą, kad nebūtų „red flago“, tačiau netyčia išsprūsta frazė „tu mirsi“, prasitariama apie košmarišką Marijos sapną, kad kažkas baisaus vyko „tiksliai šitoj vietoj“, „gyvenom čia“, nors dabar tai „net nepasakytum“, „dabar gražu“. Artėjimą prie nemalonių dalykų bandoma sustabdyti („keičiamės [vaidmenimis], nesąmonė“), tarsi improvizuodami spektaklio epizodą, veikėjai dar kartą pakartoja pirmąją sceną. Tačiau šis triukas neišgelbsti nuo praeities įsibrovimo.

Pirmas susidūrimas su praeitimi – vyro apklausos ar tardymo epizodas. Vyras gauna žudiko vaidmenį, jo kalboje – Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ citatos. Marija atlieka bevardės tardytojos vaidmenį, jos apklausiamas vyras, vardu Vincas, pamini keletą nusikaltimo bendrininkų pavardžių. Per apklausą atrodo, kad iki absurdo gilinamasi į dingusių laiškų istoriją (dingusią istoriją?), – paslėptus laiškus į skutelius suplėšė kažkokie vaikai, apie tai Vincui papasakojo kažkokia moteris. Netikėtai nuskamba prisipažinimas: „aš kartu su kitais iššoviau“, „man dar keletą kartų teko asmeniškai šaudyti pasmerktuosius“, „kaip per varžybas“. Epizodo pabaigoje vyras nusišypso, remarkoje pažymima – „tarsi bandydamas sulaukti užuojautos“.

Sugrįžus į dabartį, užsimenama apie požiūrį į vaikus, kalbama apie tėvų kilmės vietas, vaikystę pas senelius. Marija prasitaria, kad daugiau laiko leisdavo pas senelius iš tėvo pusės, o močiutės iš mamos pusės nepažinojo, neva ji mirė nuo plaučių vėžio, kai mama buvo paauglė. Močiutės ir senelio istorija nuveda į praeitį, ją atpažįstame iš konkrečių detalių paveldėtuose daiktuose. Veikiant anuomet, vyras klausia moters apie papuošalus, ji parodo žiedelį ir pakabuką, sakydama, kad tai brangus palikimas. Vyras prašo parodyti, paima papuošalus ir jų negrąžina, reikalauja pinigų: jeigu žydelė duos, „parvesiu“, jeigu ne – „neparvesiu“. Akivaizdu, kad moteris, galbūt Marijos močiutė iš motinos pusės, buvo „neparvesta“, neišgelbėta, o senelis iš tėvo pusės taip įgijo ne vieną papuošalą. Į dabartį sugrąžina papuošalas – gražūs Marijos auskariukai, kurie taip pat yra palikimas, – ji naiviai paaiškina: „senelis laikė rūsy užkasęs. Kai mirė, atkasėm ir pasidalinom...“

Personažai toliau kalba apie muziką ir šokį, Julius prisipažįsta nemėgstantis šokti. Pereinama į kitą, netolimos praeities sceną, kurioje moteris ima interviu iš Jokūbo (Yakov) Ilano, klausia, kas atsitiko jo seseriai. Jis kalba apie savo vaikystę, šeimos išskyrimą (buvo atskirtas nuo motinos, prie kurios buvo labai prisirišęs), badą, išsigelbėjimą, išlikimo instinktą („supraskit... tu neturi kito pasirinkimo“). Moteris siūlo pasiklausyti muzikos, Jokūbas, kaip ką tik Julius, prisipažįsta šokti nemėgstantis. Žvelgdamas iš suaugusio žmogaus perspektyvos jis konstatuoja, kad tuomet, būdamas vaikas, tapo šaltas, net brutalus. Prisiminimai yra nemalonus procesas, patirti dalykai tokie baisūs, kad apie juos papasakoti trūksta žodžių, todėl santykis su praeitimi apibendrinamas: „Visas šis dalykas neturi dugno. Kada tai baigsis? Kada pagaliau tai baigsis?“, „aš nesijaučiau žmogumi“. Bet ir tada, būdamas vaikas, jis suprato, kad turėjo pasirinkimą – „galėjau mirti. Pasirinkau [nemirti]. Kitaip manęs čia nebūtų.“

Pasirinkimo mirti ar gyventi motyvas toliau plėtojamas epizoduose, kuriuose svarstoma vaiko, turinčio gyventi žiauriame suaugusiųjų pasaulyje, tema. Personažai dabartyje kalba apie situacijas, kai mokinys į mokytoją netyčia kreipiasi „mama“, ši užuomina susisieja su brolio ir sesers epizodais, kuriuose vaikai yra atskirti nuo motinų. Užsimenama, kad vaikai gali būti labai žiaurūs. Julius netikėtai pasako, kad Marija bus gera mama. Marija taip nemano, prašo keisti pokalbio temą. Julius nori tęsti pokalbį ir primygtinai klausia, ko ji ieškanti. Marija neatsako, bet jos atsakymą padiktuoja kita scena. Vėl vyksta apklausa, tačiau jos laikas atrodo maksimaliai priartėjęs prie įvykių laiko. Vyras teiraujasi mergaitės Miriamos, kaip ji išsiskyrė su broliu. Ši sako, kad brolio pasiimti nespėjo. Ketino sugrįžti pas jį kitą dieną, prisimena nepatogią, graužiančią suknelę ir tai, kad suaugusieji uždraudė kalbėti ir išeiti į lauką, – sakė, tai toks žaidimas, kai dybukas ieško vaikų, ir jeigu juos pagaus, vaikai neberas kelio atgal. Tarsi pakartodami praeityje įvykusį brolio ir sesers atskyrimą, dabartyje veikėjai taip pat išsiskiria. Marija šaltai atsisveikina, pabrėžtinai mandagiai sakydama Juliui, kad buvo malonu susipažinti.

Personažai nusimeta drabužius, tampa su konkrečiu laiku nesusijusiais mito herojais. Vyras prabyla kaip antikos herojus – Trojos karo nugalėtojas Agamemnonas, moteris – kaip Agamemnono žmona Klitaimnestra. Antikos mite Agamemnoną, Trojos karo laimėtoją, nužudė žmona Klitaimnestra, keršydama už nužudytą dukterį Ifigeniją, kurią Agamemnonas paaukojo, kad dievai atsiųstų palankų vėją graikų laivams plaukti į karą prieš Troją. O Klitaimnestrą nužudė jos sūnus, keršydamas už tėvo nužudymą. Šioje dramoje kuriama pozityvi mito atomazga, žadinanti viltį, kad nutraukti žmonijos istorijoje nesibaigiančias žmogžudystes yra įmanoma. Karys tampa filosofu (Agamemnonas filosofas), o žmona, ieškanti, kaip nutraukti nesibaigiantį smurtą, – Paskutine Klitaimnestra.

Vyras monologe svarsto apie žmogaus pasirinkimą išlikti gyvam, apie tai, kad ateitį kurs tie, kurie išliks, tie, kurie laimės, tačiau laimi tie, kam pasiseka. Jo monologo pagrindinė mintis – viską valdo atsitiktinumas, o vertybės yra labai reliatyvios. Jis pasakoja apie matytą epizodą su vaikais. Mažą berniuką prie mokyklos užpuolė du didesni vaikai. Jis mato išgąstį ir agresiją, tačiau, kaip suaugęs žmogus, sako, kad... vaikai žaidžia. Vyras toliau samprotauja, kad niekas sąmoningai nesirenka būti blogas, ir klausia, ar nusikaltimus padaro sąmoningumo stokojantys žmonės. Ar sąmoningumo stygius gali pateisinti nusikaltėlį? Ar tada skriaudėjas tampa auka, nes nežinojo, ką daro? Prisipažįsta, kad labiausiai bijo tų, kurie įsitikinę esantys geri, kad bijo viską žinančių.

Po monologo vyksta trumpas dialogas „prie kavutės“, kuriame prasitariama apie bjaurų reikalą, tikrą siaubą, kuris nutiko, kai pokalbio dalyviai buvo vaikai: „norėjom eit pažiūrėti, bet neleido vaikų“, kad jie tada nespėjo surinkti skutelių ir pabėgo, nes juos pamatė kažkokia moteris, – sugrįžtama į spektaklio pradžią, – tai tie patys vaikai, apie kuriuos per apklausą pasakojo žydšaudys. Į atmintį įsirėžia tai, ko jie patys nematė, bet girdėjo ir suprato, kad buvo siaubingai baisūs dalykai.

Kitoje scenoje – Paskutinės Klitaimnestros monologas. Ji pasakoja apie savo mamą, kuriai labai trūko motinos, ir kad apie praeitį šeimoje nebuvo kalbama – niekas nieko nežinojo, nepasakojo. Bet buvo kartojama, kad niekas sąmoningai nesirenka būti blogu žmogumi. 

Ieškodama, kaip nutraukti nesibaigiančią nusikaltimų grandinę, ji samprotauja apie pasirinkimą būti ar nebūti motina, apie dabarties moters turimą laisvą valią rinktis turėti ar neturėti vaikų. Kalba apie motinų skausmo dydį ir apie pasaulio žiaurumo laipsnį įvairiais laikais ir prieina išvadą, kad pasaulis visada buvo toks pat žiaurus, tik „nelygu kam“, „nelygu kuo gimei“. Svarsto, kad moters pasirinkimas sukurti gyvybę tuo pačiu metu yra ir mirties pasirinkimas. Supranta, kad jeigu jos mama būtų galvojusi taip pat, kaip ji dabar galvoja, jos čia nebūtų. Galiausiai apibendrina, kad mirties ir gyvybės dialektikoje „gyvybė vis tiek stipresnė už kančią“, „gyvybė verta kančios“.

Epiloge grįžtama į dabarties laiką, tačiau nutolintą, vykstantį scenos gilumoje. Moteris, vadinama ne Marija, o A, sako, kad ji nenorėjo išeiti, ji tik pajuokavo. Vyras, vadinamas ne Juliumi, o B, teigia nesupratęs, kad ji juokauja. Jie žodis po žodžio „susikalba“, sako, kad „džiaugsis gyvenimu“, kad „didžioji slėptuvių dalis nebuvo atskleista“. Personažai pasakoja romantišką sužadėtinių meilės istoriją, kurios herojus Julius buvo nužudytas (sušaudytas, nunuodytas dujų kameroje, sudegintas gyvas), o mergina liko gyva, atrodė, kad ji džiaugiasi gyvenimu. Cituojama sužadėtinės būsenos refleksija: „tik sapnai kartais baisūs. Buvau tabula rasa. Nieko neprisiminiau, nieko nepasakojau. Po karo džiaugėmės gyvenimu. Vakarėliai ir taip toliau. Juk likome gyvi.“ Toks yra traumos veikimo mechanizmas, įkalinantis mus labirinte, iš kurio išeiti galima tik gavus Ariadnės siūlą.

Kas gali būti tas siūlas, padedantis išeiti iš painaus atminties labirinto? Gal spektaklio personažų ir savo patirčių panašumo atpažinimas? Būdami žiūrovai, mes atpažįstame polinkį į džiaugsmingą ir lengvą buvimą, kuriuo mėgautis taip norėjo mūsų dienų personažai spektaklio pradžioje. Ir mums, kaip spektaklio veikėjams, nelabai norisi aiškintis, apie ką ir kodėl (ne)pasakojo praeities žmonės, kur link mūsų mintis kreipia trūkinėjanti spektaklio epizodų grandinė. Ne vienam žiūrovui turbūt norisi kritikuoti monologuose dėstomas mintis ir jas pratęsti savo žodžiais. Netobulumas gali tapti spektaklio pliusu, nes provokuoja klausti, ieškoti atsakymų ir išveda mus už teatro, kaip atminties labirinto, ribų.