Apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“
Kas gali būti labiau nesuderinama nei protas ir jausmai? Būtent tokios mintys kankina Jane Austen romano „Protas ir jausmai“ veikėją Elinorą Dašvud, sprendžiančią dėl būsimo gyvenimo partnerio. Toks pats klausimas kyla ir šio teksto autorei, rašančiai apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“.
Prancūzijoje gyvenančio choreografo Dovydo Strimaičio kūryba Lietuvos šiuolaikinio šokio žiūrovams gerai žinoma. Jo ir kito jauno choreografo Luko Karvelio naujausius kūrinius kasmet stengiamasi pristatyti festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Būtent čia buvo parodyti minimalistinis Strimaičio solo etiudas „Hairy 2.0“ ir keturiems šokėjams išplėtotas kūrinys „Hairy“.
Spalio 18 d. „Menų spaustuvėje“ pristatytas „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas jo spektaklis „Duetas“. Scenoje du šokėjai iš Prancūzijos – Clara Davidson ir Ibai Jimenezas – visą valandą nenustygsta vietoje, atlikdami nesudėtingas klasikinio baleto kombinacijas, bet toli gražu ne taisyklingai. Apsivilkę Taylor Wishneff sukurtais skylėtais, aptemptais kūno spalvos drabužiais, jie bando šokti baletą, staiga virtusį šiuolaikiniu šokiu. Todėl šiame pasirodyme nėra muzikos, šokėjai vidury variacijos sustoja atgauti kvapo ar nepabaigia kokio nors judesio, nes jiems dabar nesinori ar nepatogu. „Duetas“ nėra staigmena nei Strimaičio kūrybinio kelio, nei platesniame šiuolaikinio šokio kontekste. Regis, daugelis kūrėjų siekia pasikviesti klasikinį šokį į akistatą su asmeniška šiuolaikinio šokio samprata. Juo labiau Strimaitis – savotiškas šokio mokslininkas, jam be galo svarbu plastika, geometrija ir simetrija. Klasikinio šokio tyrinėjimas per šiuolaikinio šokio atlikėjų kūnus leidžia gilintis į baleto suvaržytą meninę raišką. Tiesa, šis matematinis klasikinio šokio narpliojimas jau ne kartą matytas.
Spalio 24 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusi tarpdisciplininio meno kolektyvo „būda.collective“ šiuolaikinio cirko spektaklio „Maisto prekės“ premjera vengia bet kokių žanrinių rėmų. Spalvingame kūrėjų nostalgiškų vaikystės atsiminimų popuri epicentre – mažytė lietuviška rajono maisto prekių parduotuvė, joje besilankantys žmonės ir įvairūs nutikimai. Kita vertus, buitiškumo čia beveik nėra. Galima pamanyti, kad tai, kas vyksta scenoje, tėra neįtikėtinai ryškus kasos darbuotojos sapnas: scenoje pasirodo „vilkais“ pasivertę problemų ieškantys jaunuoliai, kasos aparatas „dainuoja“, o vyro su chalatu rankose ima „šokti“ kavos puodelis tarsi iš animacinio filmo „Gražuolė ir Pabaisa“. Atvirkščiai nei Strimaitis, „būda.collective“ komanda labiau už tvarkingumą ar struktūrą vertina jausmą. Tai rodo ir itin sklandūs spektaklio scenų sujungimai, darni muzikos, žongliravimo bei vaidybos sintezė. Šis spektaklis netelpa į šiuolaikinio cirko rėmus: atskiri jo sceniniai elementai veikia vienas šalia kito, bet ne siekdami išlikti tame pačiame lygmenyje ir vienas prie kito prisiderinti, o priešingai – pabrėždami kiekvieno jų išskirtinumą.
Strimaičio „Duetas“ pasižymi tikslumu ir aiškia sistema, o „būda.collective“ spektaklis „Maisto prekės“ vedamas energijos impulsų, kurie kyla iš skirtingų sceninių elementų kūrybiškumo pajautos.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė









