Prieš 13 metų pasirodęs legendinis Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and fucking“ lapkričio 30 d. sceną išvys paskutinį kartą. Kodėl Lietuvoje atsirado toks kūrinys? Kaip „Shopping...“ buvo sutiktas prieš trylika metų? Kokius atgarsius sukėlė mūsų visuomenėje ir kuria kryptimi vedė ką tik įsikūrusį teatrą? Apie visa tai pasakoja režisierius Oskaras Koršunovas.
OKT startas ir kontekstas Lietuvoje
1999 m. rugsėjo 9-ąją su Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“ atsidarė mūsų teatras. Tai buvo stiprus proveržis. Spektaklis sulaukė atgarsio visuomenėje.
Iš tikrųjų vienu metu startavome su dviem spektakliais: šiuolaikinės dramaturgijos „Shoppingu...“ ir klasikiniu Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnu“. Tada nubrėžėme pagrindines gaires, kurių iki šiol laikomės, – šiuolaikiniuose kūriniuose ieškoti universalių vertybių ir statyti juos kaip klasiką, o klasikoje ieškoti dabar aktualių dalykų ir statyti ją kaip šiuolaikinį kūrinį. Tai tapo mūsų teatro moto.
„Shoppingas...“ buvo manifestinis spektaklis, sukėlė diskusiją. Tuometinis teatras nebeatliepė to, kas vyksta visuomenėje, jis visiškai prasilenkė su naujomis socialinėmis realijomis. Garsusis Lietuvos teatro metaforiškumas peraugo į manieringumą, kuris su tikrove neturėjo nieko bendra. Teatras buvo uždaras – menas menui.
Kai kūrėme šį spektaklį, kalbėjome, kad teatras nebegali būti toks – neaštrus, nesocialus, apolitiškas, nereaguojantis į pokyčius. O pokyčiai buvo labai ryškūs. Žaibiškai keitėsi žmonių pažiūros, psichologija, politika, technologijos. Taip greit, kad nespėjome to apmąstyti. Teatras į šį virsmą nereagavo.
Buvome jauni ir pasisakėme ryžtingai. Lietuvoje buvome pirmieji, bet panašus procesas vyko ir kitur. Tuo pačiu metu Berlyne šias idėjas kėlė Thomas Ostermeieris. Su juo mes ne kartą susitikome, važiavome į tuos pačius festivalius. Su garsiu dramaturgu Mariusu von Mayenburgu jis buvo atvažiavęs į Vilnių pažiūrėti mūsų spektaklių.
Naujoji dramaturgija ir kontekstas Europoje
Marko Ravenhillo „Shoppingas...“ susprogdino užakusį, mirusį teatrą visoje Europoje. Jo pastatymas mums nubrėžė gaires šiuolaikinės dramaturgijos traktuotei mūsų teatre. Turbūt labiausiai vykęs buvo M. Mayenburgo „Ugnies veidas“, su kuriuo apvažiavome pagrindinius pasaulio festivalius. Pagal kitą M. Mayenburgo pjesę sukūrėme „Parazitus“, pagal Saros Kane kūrinius – „Geismą“. Gailiuosi, kad jos „Apvalytuosius“ stačiau tik Stokholmo karališkajame dramos teatre, o Vilniuje taip ir neišdrįsau. Mūsų teatre tai būtų pratęsę loginę seką, kurią pradėjome su „Shoppingu...“
M. Ravenhillo dramaturgija buvo posūkis visame pasaulyje, pagimdęs naujų piktųjų bangą Europos scenose. Dramaturgija yra nauja tik tada, jei ji išprovokuoja naujas scenines priemones. Ir tai buvo kitokia vaidyba. Aktoriams reikėjo pakeisti save moraliai – scenoje vaidinti naują herojų. Pavyzdžiui, Arūnas Sakalauskas vaidina pagyvenusį homoseksualą narkomaną, kuris ieško meilės. Dabar apie šiuos dalykus kalbėti lengviau, o tada vaidinti tokį personažą buvo iššūkis.
Tuo metu šiuolaikinės pjesės jau buvo rašomos kaip kino scenarijai. Nebeliko laiko ir erdvės vienovės. Scenoje reikėjo vaidinti taip, kaip vaidinama kine. Teatre nėra juostos montažo, jį reikėjo kurti pačioje scenoje.
M. Ravenhillo pjesė pareikalavo visiškai kitokio psichologizmo. Teatre tai buvo nauja. Prisimenu pirmąjį pjesės skaitymą su aktoriais. Perskaitėme ir pamačiau, kad visi išsigandę. Tikrai išsigandę. Visiems pakvipo revoliucija, bet jautėmės tik saujele žmonių, kurie sėdi rūsyje ir suvokia, kad ant jų pečių gula milžiniška atsakomybė. Baimė, sumišusi su smalsumu. Išbalę veidai ir žvilgančios akys. Niekada to nepamiršiu. O bijoti buvo ko. Su šia pjese į Lietuvą ir į visą posovietinę erdvę atėjo personažai, kokių iki tol dar nebuvo. Tai homoseksualai, narkomanai – visuomenės marginalai, atvirai kalbantys apie savo problemas.
Kitoks teatro ryšys su visuomene
Su šiuo pastatymu ne tik atdarėme mūsų teatrą, bet ir užsigrūdinome. Nepasidavėme, pradėjome rengti susitikimus su žiūrovais, kalbėtis su jais. Tokie susitikimai buvo po kiekvieno „Shoppingo...“ spektaklio.
Vieni puolė, kiti gynė šį kūrinį. Vienas vyras pasakė, kad yra sėdėjęs kalėjime, bet ten jam nebuvo taip baisu, kaip mūsų spektaklyje. Buvo tokių šviesių žmonių kaip vienuolis Julius Sasnauskas, kuris „Shoppingą...“ pavadino krikščionišku spektakliu ir sakė, kad šie personažai, šie vaikai stovi arčiausiai Dievo. J. Sasnauskas matė spektaklį panašiai kaip mes. Tai kūrinys apie žmogų. Kad ir koks jis būtų jaunas ir atstumtas, negalintis tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, jis vis dėlto yra žmogus. Mylintis ir trokštantis meilės.
Kartą Gdanske teko sutikti vieną aktorių, Vilniaus lenką, kuris dabar vaidina Krzysztofo Warlikowskio trupėje. Jis priėjo prie manęs pasakyti, kad „Shoppingas...“ pakeitė jo likimą. Vaikinas iš priemiestinio Vilniaus mikrorajono pirmąkart apsilankė teatre. Žiūrėjo mūsų spektaklį, kuris jam padarė tokį įspūdį, kad apsisprendė būti aktoriumi ir dabar sėkmingai vaidina pas vieną geriausių Europos režisierių.
„Shoppinge...“ pirmą kartą taip aštriai buvo kritikuojama vartotojiška visuomenė. Šiandien mes drąsiai kalbame apie blogąsias jos savybes. O tuo metu tai buvo tarsi išsigelbėjimas nuo baisios komunistinės patirties. Vartojimas buvo suvokiamas kaip teigiamas dalykas. Šis spektaklis parodė vartotojiškos visuomenės dugną, kur preke tampa jaunystė – jauni kūnai ir sielos. Tokioje visuomenėje nebėra moralės. Apie tai kalbėjome 1999 metais.
Lietuvos visuomenė nebuvo pasiruošusi priimti tokios temos ir pažvelgti giliau. Spektaklis sukėlė šoką. Buvom apkaltinti nuogumu, šokiravimu, nepadorumu, keiksmažodžiais scenoje… Buvo visokių nutikimų. Kai mieste iškabinome plakatus su pavadinimu, Seimas liepė juos nukabinti, nes fucking yra keiksmažodis. Pavadinimas įėjo į miestelėnų žodyną.
Tikslai, kurių siekėme, iškart nebuvo pastebėti. Nors „Shoppingas...“ buvo sutiktas kontroversiškai, jis buvo lankomas. Tuomet mus peikė, kad tokios brutalios pjesės ėmėmės komerciniais sumetimais.
„Shoppingas... “ ir šiandiena
Su „Shoppingu...“ pradėjo formuotis mano bendraminčių ratas. Šiame procese buvo reikšmingas Jūratės Paulėkaitės vaidmuo. Pradėjome suvokti, kad teatras nėra šiaip sau surinkti aktoriai. Norėjome suburti kūrybingų, ieškančių žmonių kompaniją. Toks ir buvo mūsų teatras.
Toks dabar yra spektaklis pagal Maksimo Gorkio „Dugne“, kuris atsirado iš ieškojimų, kaip būti teatre. Tarp „Dugne“ ir „Shoppingo...“ yra daug panašumų. Ne taip seniai, kai kūrėme „Dugne“, mūsų vėl netenkino tai, ką mes matėme scenoje. Kaip ir statydami „Shoppingą...“, buvome revoliucionieriai. Spektaklis pagal Gorkį yra socialiai aštrus, jame vadinama kitaip, nei įprasta teatre.
Savo darbe visada rinkdavausi iššūkį. Nesvarbu, arba pats jį pajausdavau, ar kažkas jį pasufleruodavo. Kai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrėme „Išvarymą“, man tai buvo aktuali medžiaga. Galvojau apie emigracijos problemas, norėjau jas artikuliuoti. Norėjau apie tai kalbėti ir savo teatre.
Šiandien statyti „Katedrą“ taip pat yra sudėtinga. Visuomenė nenori kalbėti apie vertybes, apie kurias reikia kalbėti. Vartotojiška visuomenė nusisuka nuo atsakomybės ir praranda idealizmą. Statant „Katedrą“ mano motyvacija tokia pati, kaip ir kuriant „Shopping and fucking“. Mes laidojame savo klasikus, bet juos prikelti – visai kas kita. Prikelti, paversti gyvais yra iššūkis.
Justiną Marcinkevičių mes priimame kaip visuotinę dogmą ir nebegirdime jo skausmo, jo aštrumo. Esame sentimentalūs poeto didybei, bet labai nejautrūs to paties poeto dramai ir tragedijai, kurią jis išgyveno. Tai atsispindi Just. Marcinkevičiaus poezijoje, dramose ir ypač „Katedroje“, kur Laurynas aiškiai yra jo alter ego.
Atsisveikinimas su „Shopping and fucking“ yra atsisveikinimas su mūsų jaunyste, bet ne su mūsų maksimalizmu, ne su noru keisti teatrą ir pasaulį.
