Teatras

Kristina Steiblytė

Ar scenos pakyla yra aukščiau tikrovės

Nors pastaruoju metu teatrinis gyvenimas atrodo suaktyvėjęs, intensyvesnis ir, regis, įdomesnis veiksmas vyksta ne teatrų scenose, o gatvėje, virtualioje erdvėje, spaudos konferencijose, „Menų spaustuvės“ infotekoje prie arbatos. Tad vis dažniau žvilgsnis nuo to, kas vyksta scenose, krypsta į teatralizuotą gyvenimą už jų.

Toks teatralizuotas renginys, kaip protestai prie Nacionalinio dramos teatro prieš Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, priminė ne tik koks svarbus ir paveikus gali būti teatras, bet kad ir visuomenė gali smarkiai paveikti spektaklio suvokimą. Teatralizuoti visuomenės renginiai taip pat gali būti (ir ne vieno teatro ar performanso tyrinėtojo yra) laikomi spektakliais. Tiesa, retai turinčiais

Eglė Ivanauskaitė

Apie artėjančią premjerą kalbamės su režisieriumi Jonu Vaitkumi 

Kada tampama stabmeldžiu? Ar stropus pamaldumas gali išgelbėti žmogų nuo pražūties?.. Tokius klausimus pjesėje „Stabmeldžiai“ kėlė ukrainiečių dramaturgė Anna Jablonskaja. Naujosios rusų dramos kūrėjams priskiriamos jaunos autorės likimas tragiškas – prieš dvejus metus, atskridusi į Maskvą atsiimti už šią pjesę skirto apdovanojimo, ji žuvo per teroristinį išpuolį. Dramaturgei buvo 29-eri.

NKDT inf.

2012 m. gruodžio 18 d. Kristina Snyder, lietuvių literatūros klasiko Antano Škėmos duktė, išplatino kreipimąsi dėl jai priklausančių jos tėvo romano „Balta drobulė“ turtinių autorinių teisių pažeidimo. Laiške Lietuvos ambasadoriui JAV Žygimantui Pavilioniui ji teigia, jog nei Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuriame 2012 m.spalio mėnesį buvo pristatyta premjera pagal šią A. Škėmos knygą, nei spektaklį režisavęs Jonas Jurašas nesikreipė į ją dėl kūrinio autorinių teisių.
 

Nacionalinis Kauno dramos teatras, kaip garbingas teatro meno tradicijas bei darbo etiką puoselėjanti institucija, siekia susidarius šiai dviprasmiškai ir nemaloniai situacijai išsakyti savo poziciją.

Ramunė Balevičiūtė

Spektaklių vaikams premjeros „Menų spaustuvėje“ ir „Keistuolių teatre“

Pirmasis „cezario grupės“ bandymas kurti vaikams, man regis, buvo šiek tiek prisvilęs. „Mitologijos pradžiamokslis“ smagiu nerūpestingu pavadinimu „Lai lai lai“, režisuotas Cezario Graužinio, pasirodė atsainokas ir neišbaigtas. Šįsyk statyti spektaklio vaikams trupė pasikvietė žinomą savo srities profesionalą Antaną Gluskiną. Įspūdis keistas: nors „Lai lai lai“ aktoriai vaidino žilą senovę ir mitologinius personažus, o čia – dabarties komiksų herojus – supermenus, nindzes, žmones-vorus, barbes ir dar kažin ką, – abu spektakliai kažkuo labai panašūs. Atrodo, lyg „vaizduotės teatras“, pelnytai išgarsinęs „cezario grupę“, tapo melaginga etikete, slepiančia tiesiog ribotas menines galimybes. Peršasi mintis, kad

Milda Brukštutė

Kalendoriniams teatro metams pasibaigus

Dar prieš praėjusius Naujuosius parodytas Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ tarytum padiktavo toną visiems ateinantiems metams. Gremėzdiški, literatūriniai ir neišbaigti spektakliai tapo mūsų teatro kasdienybe, kuri kantriai buvo analizuojama dar nepraradusiųjų

Sigita Ivaškaitė

2012-ieji Lietuvos šokiui

Negaliu neprisiminti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų sukelto skandalo, kai šokis buvo tiesiog išbrauktas iš nominacijų. Jaunųjų menininkų kategorijoje nominuoti liko vieninteliai gatvės šokio spektaklio „Feel link“ kūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė. Buvo pareikšta daug nuomonių, išvardytos priežastys, baisėtasi galimomis pasekmėmis, tačiau dabar galvoti reiktų ne apie tai, kas buvo, o ko iš to pasimokyta. Ir ar buvo?

Paulius Jevsejevas

 Roland Barthes

Svarbiausias iš šių mitų yra tas, pagal kurį savo darbą dirbantis aktorius apibrėžiamas kaip apsėstasis: aktorius įkūnija savo personažą, ką nors „išgyvena“ už jį. Toks mitas – tai iš įvairios kilmės elementų sudarytas junginys. Visų pirma jį sudaro pasakojimas apie antrininką – išties senovinis elementas, vienas, o galbūt net vienintelis iš tų retų siužetų, kurie aptinkami visų formų visuomenėse. Pasak šio pasakojimo, personažas veikia kaip

Audronis Liuga

Naujausi Lupos spektakliai – 2011-aisiais Vroclavo „Teatr Polski“ sukurtas „Laukiamasis kambarys.0“ ir šį rudenį teatre „TR Warszawa“ pasirodęs „Miego miestas“ Lenkijoje buvo sutikti taip prieštaringai, kaip jokio kito režisieriaus darbai (net „Dialogo“ festivalyje parodytas skandalingasis Romeo Castellucci opusas „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ nesukėlė tiek ginčų). Beje, „Laukiamojo kambario.0“ į „Dialogą“ neįtraukė ilgametė Lupos gerbėja Krystina Meisner, ir tai bene

Viktorija Ivanova

Diskusija kūrybinių santykių ir mokyklos klausimais teatre „Lėlė“

 Lapkričio 18 d. teatre „Lėlė“ įvykęs scenografijos studijas Liverpulyje baigusios ir Didžiojoje Britanijoje dirbančios jaunos dailininkės Rūtos Stasevičiūtės parodos atidarymas išprovokavo į renginį susirinkusių lėlininkų diskusiją. Ar lėlių teatro scenografų ir aktorių-lėlininkų rengimas Lietuvoje pateisina praktinius lūkesčius? Kokį vaidmenį kuriant spektaklį atlieka lėlių meistras (konstruktorius)? Kuo specifinis dailininko, konstruktoriaus ir aktoriaus bendradarbiavimas? Šiuos klausimus kėlė ir atsakymų ieškojo diskusijoje dalyvavę teatro „Lėlė“ meno vadovas Vilmantas Juškėnas, režisierius Rimas Driežis, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė, dailininkė Giedrė Brazytė bei kiti renginio svečiai.

Milda Brukštutė

Nacionalinės dramaturgijos festivaliui „Versmė ’12“ pasibaigus

„Dramaturgijos Lietuvoje nėra!“ – pasigirsta kasmet (dažniausiai po „Versmės“ festivalio) iš visų pusių. Ir nieko keista, kad taip įkyriai kartojant galų gale tuo persismelkia ir patys dramaturgai (kurių, bent oficialiai, čia tikrai yra). Ir lyg gindamiesi nuo to šūkio šių metų autoriai, rodos, jau iš anksto pasmerkė uždusti dar nė nepradėtus savo kūrinius. Privertė juos būti kuklius ir mažiukus. Atsisakė bet kokių pretenzijų į ką nors didesnio, lyg svarbiausia čia būtų nieko perdėm nesunervinti, prasliūkinti nepastebėtam.
 

Be abejo, patartina rašyti remiantis savo gyvenimiška patirtimi, o ne klaidžioti ten, kur nė velnio nieko neišmanai, tačiau kažin ar kūrybai naudinga dėl visa pikta taip susimenkinti? Esu tikra, kad autoriams artimi ne tik masiniai bespalvių žmonių išgyvenimai. O tai, kad veiksmui palaikyti čia įpinama daugybė įvairiausių detalių, niekaip nekeičia esmės. Puidoko atveju net priešingai, viena didžiausių problemų ir atrodo