Nuo pat XIX a. populiarios įvairių trupių gastrolės šiuolaikiniame teatro gyvenime įgauna naujas, o kartais išsaugo ir senas formas, susieja dinamiško šiandieninio teatro proceso praeitį su dabartimi. Palankiai sutapus aplinkybėms, lapkričio 5–10 d. teko iš arti stebėti Jevgenijaus Vachtangovo teatro iš Maskvos komercines gastroles Londone, kurios buvo surengtos kaip „Rusų sezonų Vest Ende“ dalis.
Pasinaudoti šia galimybe skatino ne tik noras pažiūrėti dabar šiam teatrui sėkmingai vadovaujančio režisieriaus Rimo Tumino režisuotą Antono Čechovo „Dėdę Vanią“, bet ir jau ilgus metus kankinantis smalsumas atidžiau patyrinėti kitų „sezonų“, jau nugrimzdusių istorijoje, aplinkybes.
1935 m. vasario ir kovo mėnesiais Londono afišose pirmą kartą didelėmis raidėmis buvo užrašytas Lietuvos vardas – po sėkmingų gastrolių Monte Karle keturių savaičių sezonui Londone buvo angažuota Valstybės teatro Baleto trupė. Šis faktas pakankamai gerai žinomas, tačiau, pasirodo, apie šias istorines gastroles vis dar įmanoma surasti naujų faktų ir detalių. Teatro „Alhambra“, kuriame šoko Lietuvos artistai, jau seniai nebėra – jis nugriautas 1936-aisiais, o jo vietoje judrioje Lesterio aikštėje netrukus iškilo kino teatras „Odeon“, stovintis iki šiol. Bet Lietuvos baleto šokėjų pasirodymai, nors šiandien Londono seniai pamiršti, amžininkų buvo atidžiai dokumentuoti – visas pluoštas teatro programų, skrajučių, informacinių pranešimų bei recenzijų iškarpų saugomas Viktorijos ir Alberto muziejaus Teatro ir atlikimo meno archyve.
Surasti šią medžiagą pasisekė ieškant prieš gerą dešimtmetį Londono Kovent Gardene veikusio Teatro muziejaus – nors jis dėl lėšų trūkumo buvo uždarytas, visi jo fondai pateko į didžiausius taikomosios ir dekoratyvinės dailės rinkinius turintį Viktorijos ir Alberto muziejų, kurio archyvo darbuotojai į laimingu atsitiktinumu tesikliaunantį laišką atsakė: taip, archyve saugomas aplankas „Lietuvos baleto trupė „Alhambros“ teatre 1935 metais“, o medžiagą peržiūrėti galima užsiregistravus ir susitarus dėl konkretaus apsilankymo laiko.
Teatro ir atlikėjų meno archyvas įsikūręs Blyth Road’e, pačiame populiariojo kelionių vadovo „Londonas“ žemėlapio pakraštyje. Prireikė gero pusdienio ten nukakti bei peržiūrėti pagal išankstinį užsakymą paruoštą medžiagą. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus taip pat turi šių gastrolių dokumentų – atskirų baleto artistų (Broniaus Kelbausko, Marijos Juozapaitytės, Olgos Malėjinaitės) fonduose saugoma nemažai spaudos iškarpų, o Lietuvos literatūros ir meno archyve išlikusi gastroles Monte Karle ir Londone nušviečianti korespondencija. Tačiau Londono kolekcija nudžiugino išsamiomis spektaklių programomis su detaliais siužetų aprašymais, spektaklių eiga bei konkrečių atlikėjų pavardėmis, taip pat Lietuvoje nežinomomis iliustruotomis publikacijomis, kurios pasirodė jau lietuviams išvykus.
Keliose žurnalų iškarpose – Aleksandro Glazunovo „Raimondos“, anglų kompozitoriaus, Didžiosios Britanijos chargé d’affaires prieškario Lietuvoje Thomaso Prestono baleto „Nykštukas Grenadierius“ kadrai, artimais planais užfiksavę ne tik šių lietuviškai rusiškų sezonų neginčijamą žvaigždę Verą Nemčinovą (pridėta ir žinutė apie tai, jog jos kojos apdraustos 35 000 svarų), bet ir lietuvių šokėjus – Bronių Kelbauską, Mariją Juozapaitytę, Veroniką Adomavičiūtę. Archyve saugoma medžiaga leidžia aiškiau suvokti gastrolių organizavimo aplinkybes: lietuvių pasirodymai Monte Karlo Kazino teatro salėje buvo surengti pasitelkus asmeninius Veros Nemčinovos ir garsiojo impresarijaus René Blumo (1878–1943) ryšius, o Londono gastrolės – nebyliojo kino ir teatro prodiuserio Oswaldo Stollo (1866–1942) nuopelnas: tarp skrajučių saugomas ir, kaip šiandien tikriausiai vadintume, jo vadovaujamos įstaigos spaudos pranešimas, pristatantis būsimas gastroles, išvardinantis repertuarą ir svarbiausius atlikėjus. Recenzijų rinkinys patvirtino nuojautą, jog Valstybės teatro baleto trupė buvo dekoratyvinis anturažas rusų baleto garsenybei Verai Nemčinovai, kuri Londone jau buvo gastroliavusi su Diagilevo sezonais ir kurią buvo įsidėmėjęs anglų baleto artistas, vėliau baletmeisteris Antonas Dolinas (1904–1983). 1938 m. išleistos ir bibliografine retenybe tapusios jo knygos „Ballet go Round“, kurioje jis užsimena apie Lietuvos baleto sezonus, kol kas nepavyko pamatyti – ją savo rinkiniuose turi ir Britų biblioteka, tačiau čia, neturint originalaus dokumento, patvirtinančio gyvenamąją vietą, užsiregistruoti nepavyko. Bet registracija Archyvo skaitykloje suteikė galimybę gauti iki 2015 metų galiojantį ne tik šio archyvo, bet ir didžiulės Viktorijos ir Alberto muziejaus Meno bibliotekos skaitytojo bilietą.
Du lietuviškai rusiškus teatro sezonus – XX a. I pusės ir XXI a. pradžios – besivejanti kelionė buvo paženklinta laikus, tautas ir kultūras susiejančiomis detalėmis. Vėlyvas „Ryanair“ skrydis į Stanstedą baigėsi automobilyje, kurio vairuotojas, pusamžis Latvijos rusas, jau keliolika metų su šeima gyvena Londone. Buvęs profesionalus futbolininkas patyrė traumą, operuotas ir konsultuotas buvusio Latvijos prezidento Valdžio Zatlerio, tačiau šiandien prisimena ne tik kamuolį, bet ir kelionę į Panevėžio dramos teatrą ir iš atminties cituoja spektaklyje, kurį žiūrėjo su sinchroniniu vertimu, įsidėmėtą frazę, pagyvenusio herojaus pasakytą jaunai meilužei: „Aš jau esu niekas, o jūs dar esate niekas.“
Naujuosius „Rusų teatro sezonus“ suorganizavo ukrainiečių prodiuserė Oksana Nemčiuk – tai antrasis jos darbas Londone (pernai sezonus sėkmingai pradėjo teatras „Sovremennik“ iš Maskvos). Kartu su Rimu Tuminu bei spektaklio scenografu ir kostiumų dailininku Adomu Jacovskiu prodiuserė gastrolėms parinko žinomo anglų dramaturgo Noëlio Peirce’o Cowardo (1899–1973) vardu pavadintą teatrą Šv. Martyno gatvėje, vos kelios minutės nuo Trafalgaro aikštės ir Nacionalinės galerijos. Kiek daugiau nei devynis šimtus vietų turinčiame teatre – šimtametes tradicijas menanti atmosfera, senoviška salė su balkonais, ložėmis ir siaurais koridoriais, nuo kurių sienų žvelgia XX a. vidurio ir antrosios pusės kino ir teatro garsenybės – Katherine Hepburn, Johnas Gielgudas, Laurence’as Olivier; šioje scenoje XX a. 5-ajame dešimtmetyje vaidino žinomų teatrų „Old Vic“ ir „Sadlers Wells“ trupės. Tumino „Dėdė Vania“ sulaukė didelio dėmesio – pažiūrėti antrąjį „Dėdės Vanios“ spektaklį dar pavyko vogčiomis atsisėdus, o šeštąjį, paskutinį – tik stačiomis ir iš paties parterio galo.
Tarp spektaklio žiūrovų girdėjosi ir lietuvių bei rusų kalbos: atrodo, rusų bendruomenė Londone tokia pat didelė kaip ir XX a. pradžioje – galų gale Rusijos ir Didžiosios Britanijos monarchus siejo artima kraujo giminystė, o greta Vestminsterio katedros rymantis karalius Jurgis V – lyg iš akies trauktas pusbrolis, paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus II.
Londono rusus į spektaklius viliojo ne tik Antonas Čechovas, bet ir iš filmų bei televizijos serialų žinomi J. Vachtangovo teatro aktoriai – Sergejus Makoveckis, Vladimiras Vdovičenkovas, Jurijus Kraskovas, Jevgenija Kregžde, Marija Berdinskich, Anna Dubrovskaja, Liudmila Maksakova. Auklę Mariną spektaklyje vaidina Galina Konovalova, gimusi 1915 m. ir J. Vachtangovo teatre dirbanti nuo 1938-ųjų. Jai didelę puokštę gėlių po spektaklio atsiuntė milijardierius Romanas Abramovičius. Jei neapgavo akys, žiūrovų minioje šmėkštelėjo ir banko „Snoras“ akcininkas Vladimiras Antonovas.
Viktorijos ir Alberto muziejaus archyvų spintas, užkonservavusias senųjų spektaklių iškarpas, šiandien atstoja internetas – per pusvalandį nesunku rasti keliasdešimt įvairiausių nuomonių apie „Dėdę Vanią“, komplimentų režisieriui Rimui Tuminui, kompozitoriui Faustui Latėnui, dailininkui Adomui Jacovskiui. Daugelyje tekstų pastebėta netradicinė, bet autentiška Čechovo pjesės traktuotė, įvertinta unikali vaizdo, garso ir judesio darna, būdinga kone visiems šių trijų menininkų sukurtiems spektakliams.
Ir spektaklio metu, ir per kitoje aplinkoje vykusius susitikimus buvo justi, kad „Dėdę Vanią“ sukūrė trupė, ansamblis, o ne kokiam projektui susibėgusių skirtingų artistų grupė; senas teatro tradicijas galima buvo jausti net oriuose aktorių moterų reveransuose. Minėdami kaip tik Londone vaidintą šimtąjį „Dėdės Vanios“ spektaklį, aktoriai sakė šmaikščias sveikinimo kalbas, o Maksakova savąją pradėjo citata: „Tylėk, nebent tai, ką nori pasakyti, yra svarbiau nei tyla.“ Šiuos žodžius kitą dieną teko pamatyti įrašytus Nacionalinėje galerijoje eksponuojamame XVII a. italų dailininko Salvatoro Rosos paveiksle „Filosofija“.
Londono meninis gyvenimas neaprėpiamas: Nacionalinėje galerijoje iki šio mėnesio pabaigos dar veikia paroda „Sugundyti meno: fotografija vakar ir šiandien“; kai kurie jos eksponatai netikėtai įsiterpia į pastoviąją XIII–XIX a. šedevrų ekspoziciją. Britų muziejuje – didžiulė paroda „Shakespeare’as: režisuojant pasaulį“, o galerijoje „Tate Britain“ – „Prerafaelitai: Viktorijos laikų avangardas“. Bilietai į parodas kainuoja keliolika svarų, bet lankytojų srautus muziejininkams tenka reguliuoti užtvaromis ir juostomis.
Nors daugybė lietuvių per pastaruosius keliolika metų buvo „išvaryti“ ar „išsivarė“ į Didžiąją Britaniją, judriose gatvėse lietuvių kalba nuskambėjo tik kartą kitą. Vis dėlto prieš keliolika metų atsidūrus prie Viktorijos memorialo priešais Bakingemo rūmus pirmoji nugirsta lietuviška frazė buvo „Koroče, dešrą vežtis apsimokėjo“, o šį kartą lietuvę savanorę – inteligentišką vidutinio amžiaus ponią – teko sutikti egzotiškame anglų architekto Johno Soane’o (1753–1837) name-muziejuje. Ji maloniai papasakojo apie šio įvairiausių archeologinių ir meninių vertybių prikimšto namo savininką, bet jos galių neužteko, kad į šį septyniasdešimt žmonių vienu metu talpinantį muziejų neatstovėjusi pusvalandinės eilės būtų įleista pavėlavusi studentė.
Nepaisant gausybės nemokamų muziejų, Londonas – ne tik brangus; prie jo reikia prisitaikyti, visų pirma įsigijus adapterį, be kurio neįmanoma įkrauti telefono ir nešiojamojo kompiuterio. Belaidis internetas, veikiantis daugelyje kavinių ir kai kuriuose muziejuose, viešbutyje, esančiame arti teatro, tačiau nelabai pagal kišenę, būtų buvęs taip pat mokamas, jeigu ne registratūroje dirbęs latvis, dviem dienom išdavęs prisijungimo slaptažodį vien todėl, kad jo draugė – lietuvaitė.
