Be reikalo jaudinausi dėl „No Theatre“ judėjimo narių sveikatos. Po bandymo įsigyventi į fluxistų ritmą, „Kovos klubo“ veikėjų gyvenimo būdo iš esmės mėgdžioti nemėginta. Gal jaunatviškas maksimalizmas išblėso, o gal tiesiog vienas – neigimo – etapas baigėsi anksčiau, nei buvo įgyvendinta visa trilogija. Tad gimė ne Kovos klubas, o Kovos spektaklis, kurį buvo galima stebėti saugiai nuobodžiaujant ant stacionarių Jaunimo teatro kėdžių.
Vis dėlto „No Theatre“ neigimo galia išliko. Nustojus neigti teatrą imtasi griauti pačią Chucko Palahniuko vystomą destrukcijos, kaip išsilaisvinimo, idėją. Jau vien scenovaizdis (Marta Vosyliūtė), švytintis vien tik juoda ir balta spalvomis, byloja apie tam tikrą tvarkingo ir destruktyvaus gyvenimo skirtumų menkumą. Juk abi šios spalvos dažnai net nelaikomos spalvomis. Čia – tiek vienur, tiek kitur – ta pati tuštuma, be jokių aliuzijų į išsilaisvinimą, tiesiog vienas arba kitas kraštutinumas.
Ši keturias valandas trunkanti pilkuma įvilkta į gana įdomią formą. Pavadinčiau ją veiksminės animacijos stilistika. Čia vyrauja nenutrūkstama veiksmo tėkmė su „Cartoon Network“ kanalui būdingu tempu ir žodžių lavina, tipizuotais veikėjais ir galimybe susivokti nuo bet kurios vietos (visuma neturi jokios reikšmės). Spektaklis nepaliovė priminti ne to paties pavadinimo Davido Fincherio filmo (lyginant su pastaruoju prasidėtų nuobodus panašumų ir skirtumų vardijimas) ar kovos scenų nevengiančio šiųmetėje „Scanoramoje“ pristatyto Jacques’o Audiard’o „Kaulai ir rūdys“, o Chucko Russellio „Kaukės“, tiksliau, animacinio-serijinio šio filmo varianto.
Asociacija su pastaruoju kilo neatsitiktinai. Pagrindinio herojaus – pasakotojo (Ainis Storpirštis) alter ego Taileris (Dovydas Stončius) pasirodo su lygiai tokios pat ryškios salotinės spalvos kelnėmis. O ir elgiasi jis labiau kaip tiesiog linksmas, kietas vyrukas, o ne kaip Palahniuko knygoje vaizduojama paslaptinga, destrukcijos idėjai atstovaujanti asmenybė. Dovydo Stončiaus Taileris pasižymi labiau fizine nei psichologine jėga. Jis ramesnis už Ainio Storpirščio Džo, bet panašu, kad vien todėl, jog turi mažiau smegenų. Tai galioja ir visiems likusiems veikėjams, išskyrus nebent Marlą (Elzė Gudavičiūtė).
Tačiau reiktų pabrėžti, kad vidinės veikėjų būsenos spektaklyje ir nėra akcentuojamos. Visa energija koncentruojama į jau minėtą nenutrūkstamą veiksmą, taigi ne tiek į vidų, kiek į išorę. Lyg pritaikant kūrinį šiandienai, butaforinių pankų laikui, kai matome juos ne purvinus ir atsipalaidavusius, o su išplautomis, kruopščiai iškeltomis skiauterėmis. Tarytum šiandien neįmanoma net ir nuoširdi kova su pačiu savimi. Deja, negaliu garantuoti, kad toks ir buvo režisieriaus Vido Bareikio sprendimas. Galimas daiktas, kad tai ne tiek koncepcija, kiek bandymo perkelti į sceną beveik nekupiūruotą romaną padarinys.
Didžiausia spektaklio apkrova krenta ant Ainio Storpirščio pečių. Jis – ne tik istorijos pasakotojas, bet ir pagrindinis jos veikėjas. Tad jei kartais ir baigiasi jo monologų tirada, iš scenos pabėgti nepavyksta. Įdomu tai, kad jam vieninteliam čia suteikta galimybė kalbėti natūraliu balsu (išskyrus kelias scenas, kai tenka apsimesti kuo kitu). Kiti veikėjai (atmetus masuotę, jų čia ne tiek ir daug – Taileris I, Taileris II (Vainius Sodeika) bei Marla) – vienaplaniai tipai, kalbantys pakeistu balso tembru. Ne tik scenografijos, bet ir personažų spalvų atsisakyta. Šioje situacijoje stebina aktorės Elzės Gudavičiūtės energija. Nors jos vaidmuo ir supaprastintas iki pakvaišusios pasileidėlės tipo, beje, tarytum perkeliant jį tiesiai iš D. Fincherio filmo, ji ypač prikausto dėmesį ir geba praskaidrinti dažnai prailgstantį veiksmą.
Šalia to – daug įdomių režisūrinių sprendimų. Ypač stipri atrodo spektaklio (salėje) pradžia. Čia savitai atskleidžiami kasdienio atbukusių žmonių gyvenimo momentai. Besisukant Jono Tertelio videoprojekcijai, su ryškiais, hipnotizuojančiais vaizdais, Džo, tarytum reklamoje, tolygiai raminančiai pasakoja apie tvarkingą ir gražų savo gyvenimą. Tuo tarpu jo bendradarbis (Simonas Storpirštis) sėdi sustingusia šypsena biuro kėdėje. Galima žavėtis ir daugybe kitų scenų bei sprendimų, tik tiek, kad visa tai atrodo pabira, nesujungta į viena. Pavyzdžiui, Antano Šurnos durininkas porą kartų pasirodęs tiesiog išnyko. Taip ir liko neaišku nei kodėl jis buvo, nei kodėl jo nebėra. Gal ir galima išgalvoti kokią nors šio vaidmens interpretaciją, bet ji vis vien būtų pritempta. Kaip spektaklio pradžioje ir pabaigoje teko persikelti į salę ir į lauką, taip tenka persiorientuoti ir kiekvienoje scenoje, gaudyti vieną veiksmą po kito.
Pradžia ir pabaiga – viską įrėminančios scenos teatro kiemelyje. Čia sukrautos visos emocijos, lyg jos būtų atsiskyrusios nuo veiksmo ir pabėgusios iš salės laukan. Dūmai pro pravirus langus, krentančios dėžės bei manifestai ir energingi, nebeanimuoti aktorių šūksmai. O pačioje pabaigoje, „Kovos klubo“ masuotei pasiskirsčius tarp žiūrovų ir skanduojant: „Viskas vyksta pagal planą“, „Mes sugriausim civilizaciją, kad galėtume sukurti geresnį pasaulį“, apima net pavydas aktoriams. Turbūt visa ta energija bei vyriška jėga scenoje visą laiką buvo, tiesiog – nesiekė žiūrovų salės ar bent jau manosios, keturioliktos eilės.
