Oskaras Koršunovas ir Vytautas Anužis „Katedros“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Nacionalinis dramos teatras netrukus pakvies į vieną svarbiausių sezono įvykių – Oskaro Koršunovo režisuotą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, jau tapusią chrestomatiniu lietuvių dramaturgijos tekstu. Premjeros išvakarėse su režisieriumi kalbasi teatro meno vadovas Audronis Liuga.
Tau visada buvo svarbi kūrybos tema. Kodėl?
Man apskritai yra įdomiausias kuriantis žmogus. Tai yra gražiausia, ką jis gali daryti. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių. Anksčiau galbūt ryškiausiai ši tema atsiskleidė mano spektaklyje „Kelias į Damaską“. Ten parodyta kūrybos kančia, kaip aš ją suprantu. Kūryba man yra neatsiejama nuo tikėjimo. Tai – pamatinės temos. Jos įvairiai atsiskleidžia mano spektakliuose.
Kodėl kuriančiam žmogui reikalingas tikėjimas?
Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.
Kada susipažinai su Justino Marcinkevičiaus kūryba? Kokį įspūdį tada ji paliko?
Susipažinau dar besimokydamas. Tai buvo laikai, kai mane domino kitokia poezija. Iš lietuvių poetų man buvo artimesni Geda, Martinaitis, Bložė. Buvau jaunas ir mane traukė modernesnės literatūros formos. Tokie tautos poetai kaip Maironis, Marcinkevičius man tada neimponavo. Kaip tiksliai pasakė Tomas Venclova – Marcinkevičius buvo visų poetas. O mane labiau domino individualūs asmeniniai išgyvenimai. Galbūt buvau per jaunas suprasti Marcinkevičiaus kūrybą. Dabar ją kitaip vertinu. Manau, šiandien ji tampa aktuali ir reikalinga, nes teigia pamatines vertybes, kurių mums gyvenime labai stinga.
„Katedroje“ per istorinę praeitį kalbama apie dabartį. Kuo istorija mums aktuali dabar?
Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.
Ką manai apie Marcinkevičiaus draminę kūrybą turėdamas darbo su Shakespeare’o, Moliere’o, Ibseno dramaturgija patirties?
Ko gero, ši patirtis man padėjo kitaip pasižiūrėti į Marcinkevičių kaip dramaturgą. Ypač darbas su Shakespeare’o pjesėmis. Galiu pasakyti, kad Marcinkevičius yra stiprus dramaturgas, perpratęs pasaulinės dramaturgijos klasikos patirtį. Pavyzdžiui, jo „Katedroje“ nesunkiai galima įžvelgti šekspyriškų draminių kolizijų ir aistrų. Vis dėlto Marcinkevičius buvo labiau suvokiamas kaip poetas ir tribūnas, todėl mūsų visų vaizduotėje liko statiškas. Aš įžiūriu jo pjesėse daug dramaturginės dinamikos. Dramaturgija teatre pasireiškia per aktoriaus vidinį veiksmą. Marcinkevičiaus, kaip turbūt jokio kito lietuvių dramaturgo, kūryba yra dėkinga tokiam veiksmui. Galingam vyksmui. Tai man įdomiausias atradimas. Jį ir stengiuosi realizuoti savo spektaklyje. Galbūt tai ne visiems bus priimtina, bet, manau, atėjo laikas į Marcinkevičių pažiūrėti kaip į įdomų ir stiprų dramaturgą.
Ar „Katedra“ Tau nekelia ne tik dramaturginių, bet ir teminių sąšaukų su „Hamletu“?
Taip. „Katedroje“ Marcinkevičius visų pirma iškelia žmogų. Ne abstraktų herojų, o konkretų žmogų. Ir vaizduoja jo aistras, abejones, silpnybes, ydas. Pjesės pradžioje žibintininkas Motiejus iš užsienio į Vilnių sugrįžusiam Laurynui sako, kad mes esam mirę, kaip šitas miestas, ir klausia – kur tas arkangelas, kurs jį prikels? Į tai Laurynas atsako – aš prikelsiu! Jis prisiima šitą milžinišką atsakomybę beveik kaip Hamletas, kuris sako, kad yra gimęs pataisyti išgverusią gadynę. Ir veikia jis panašiai kaip Hamletas – per savo abejones, praradimus ir svarstymus ieško atsakymo į esminius žmogaus klausimus.
Kuo Tau įdomus Laurynas?
Laurynas išgyvena sunkią vidinę dilemą. Manau, per jį Marcinkevičius ieško atsakymų į sau pačiam svarbius klausimus. Laurynas nėra tik idealistas. Jis negali nekurti, o kūrybinis veiksmas jį verčia daryti tam tikrus kompromisus. Kaip sąžiningas žmogus jis tai labai sunkiai išgyvena. Mes visi kurdami tam tikra prasme su tuo susiduriam.
Kokie tai kompromisai?
Visuomet menininkas jaučia vieną esminę dilemą. Kūryba reikalauja visiškos laisvės, bet menininkas visada susiduria su tam tikrais apribojimais ir nelaisve. Ir su ja menininkui tenka taikytis. Skirtingais laikotarpiais tai pasireiškia skirtingai – vienaip buvo Lauryno laikais, kitaip Marcinkevičiaus gyvenimo laikotarpiu, ir dar kitaip yra dabar. Bet pati nelaisvės esmė nesikeičia. Ir didžiausias iššūkis menininkui yra taikantis su ja nepadaryti kūrybinių kompromisų. Jų nepadarė nei Laurynas, nei Marcinkevičius. Už tai šiandien mes juos gerbiame. Grįžtant prie hamletiškos temos „Katedroje“, galiu pasakyti, kad Laurynas, kaip ir Hamletas, nėjo tiesiu keliu. Abiejų personažų kolizijos yra sudėtingos, juos varžančios, išbandančios, ir per tai atsiskleidžia gražiausios žmogiškos jų savybės. Man tai yra įdomiausia.
Laurynas nori pastatyti Katedrą visiems, bet galiausiai lieka vienas. Kodėl?
Tai yra kiekvieno tikro kūrėjo tragedija. Jis visuomet lieka vienas. „Katedros“ įžangoje girdime žibintininko Motiejaus monologą, kuris apima visas pjesės temas. Motiejus sako, kad niekam nereikia šviesos, visi glaudžiasi tamsoje – prekybininkai, iždininkai, teisininkai, mėsininkai, kaip ir įsimylėjėliai bei sąvadautojai. Žodžiu, didžioji visuomenės dalis. Bet toliau jis pripažįsta, kad yra keistuolių, kurie lekia į šviesą ir joje sudega. Jų vienetai. Idealistinis įsitikinimas, kad kūryba reikalinga visiems, anksčiau ar vėliau patiria krachą. Čia įžvelgiu vieną įdomią Marcinkevičiaus pjesės paralelę su Andrejaus Tarkovskio filmu „Andrejus Rubliovas“. Jame taip pat rodomas sudėtingas menininko kelias sugriuvusioje, tamsioje, prieštaravimų draskomoje šalyje. Andrejus Rubliovas ir tiki kūrybos misija, ir ja nusivilia, pamatęs sugriautas cerkves, žmonių žiaurumą. Pagaliau jis nustoja kurti ir duoda tylėjimo įžadą. Filme yra viena scena, kine mane paveikusi bene labiausiai. Tylėdamas Rubliovas stebi, kaip paauglys kuria varpą. Liejimo technologija yra pamiršta. Jaunuolis sako, kad ją žino, nes jam vieninteliam ją perdavęs tėvas, nors lieka abejonė, ar tai tiesa. Tačiau jis tuo tiki ir sukuria varpą. Toliau viskas parodyta žiauriai, bet labai aiškiai. Naujo varpo paklausyti susirenka minia. Ir varpas iš tiesų suskamba. Visi paploja ir išsiskirsto. Lieka tik Rubliovas ir varpą kūręs berniukas. Šis krenta į purvą ir verkia. Ilgą laiką tylėjęs Rubliovas apglėbia berniuką ir klausia – kodėl verki? Jis atsako, kad norėjo, jog įvyktų stebuklas. Stebuklas tarsi įvyko – varpas suskambėjo. Bet jis tikėjosi, kad tas stebuklas įvyks žmonėse. Pastatoma ir Katedra, bet ar tai gali sukurti stebuklą žmonėse? Dažniausiai kūrėjas lieka vienas su savo tikėjimo stebuklu. Ir tai yra tragiškas išgyvenimas.
