Mirtis pagal metų laikus

Besikartojantis metų ciklas lydi mus visą gyvenimą, vis artindamas prie mirties, o kova su gamta ženklina visą žmonijos istoriją. Šios temos vyrauja naujausiame teatro „Lėlė“ spektaklyje „Meteo“. Tai režisierės Annos Ivanovos-Brašinskajos kolektyvinės kūrybos principu vykusių dirbtuvių rezultatas. Spektaklį inspiravo Ray’aus Bradbury’o apsakymų ar, veikiau, visos jo kūrybos pasaulėvaizdžio, besiremiančio kosmoso užkariavimo įvaizdžiais, motyvai, kurie lemia mistišką, nejaukią ir nesvetingą atmosferą.
 

Žiūrovus pasitinka besiruošiančio kilti lėktuvo ar kito skraidymo aparato gaudesys, keturi aktoriai pradeda spektaklį simboliniu lėktuvo (raketos? kosminio laivo?) nusileidimu. Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis, Imantas Precas, Edita Žėčiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas vaidina nebylius tyrėjus, reprezentuoja skirtingas mirties variacijas, kurias susieja su metų laikų kaitos ciklu.
 

Kūrėjai atsisako nuoseklaus naratyvo ir kalba per vaizdinius, siejamus tos pačios temos. Spektaklis grindžiamas vaizdu ir garsu, verbalinės išraiškos beveik atsisakoma, fabula nukeliama į antrą planą, užleidžiant vietą abstrakčioms ir nuspėjamoms idėjoms. Nuosekliai perteikiama meditatyvi rašytojo kūrybos atmosfera, tačiau bendrai spektaklio koncepcijai trūksta konkretumo. Pasirinkdami keturių metų laikų ciklo ir mirties ryšį kūrėjai nenoromis subanalina pačią idėjos esmę.
 

Kolektyvinės kūrybos principas, kartu apmąstant būsimo spektaklio kontūrus, kuriuo ir grindžiamas „Meteo“, turi savų pliusų ir minusų. Viena vertus, teatro „Lėlė“ kontekste tai tiesiog perversmą žadantis gražus aktorių susitelkimas į tai, ką jie kuria. Gera buvo pamatyti scenoje ne tiesiog mechaniškai užduotis atliekančius, bet kuriančius jaunus aktorius. Iš tikrųjų, pagaliau pasirodė pakankamai tvirtai suręstas ir darnus aktorių ansamblis. Vis dėlto, kaip minėjau, spektaklis neturi konkrečios idėjos ir gyvuoja labai abstrakčiame, mistikos ir nuojautų pripildytame Bradbury’o fantastinių apsakymų pasaulyje. „Meteo“ veikiau yra teatro priemonėmis kuriamas meditatyvus reginys, kūrybinė aktorių treniruotė ar Bradbury’o kūrybos inspiruotas žaidimo su materija eskizas.
 

Ant realybės ribos balansuojančiai atmosferai atsiskleisti labai padeda Šarūno Datenio muzikiniai ar, veikiau, garsiniai intarpai, sutirštinantys paslaptingą nežemišką atmosferą. Jo balsas kartkartėmis sklinda lyg iš radijo imtuvo, o gal šiaip garsiakalbio, atrodo, kad girdi kosmose pasiklydusį astronautą, bandantį susisiekti radijo bangomis. Žiemos etiudo fone iš senos muzikinės dėžutės pasigirsta trūkinėjanti „Tylios nakties“ melodija.
 

Prie belaikės, beorės ir begalinės visatos erdvės pojūčio prisideda Imanto Preco ir Juliaus Stankevičiaus kurtas apšvietimas – nors per visą spektaklį dominuoja prieblanda, atskirose scenose išryškinamas šviesos ir tamsos kontrastas. Etiuduose pagal metų laikus šviesos nukreipiamos į metalines konstrukcijas – šaltesnis apšvietimas būdingas žiemos ir rudens scenoms, ryškesnis dominuoja vaizduojant vasarą ir pavasarį.
 

Spektaklio dailininkė Julija Skuratova sukūrė konceptualų scenovaizdį, nurodantį skirtingas abstrakčių veikėjų veiklos sritis, kartu ir skirtingus metų laikų bruožus. Metų ciklas, parodomas per keturis etiudus, jungia visus skirtingų mirčių scenarijus ir mokslo šakas. Aktoriai veikia sulūžusių buities ir technikos prietaisų įrėmintoje erdvėje – vertikalaus stačiakampio formos metalo konstrukcijose (lėlių ir dekoracijų konstruktorius Martynas Lukošius), kur susiduria gamtos stichijos ir mokslo išradimų materija. Sovietinių laikų šaldytuvo dalys reiškia žiemą ir sniegą, viryklės liekanos simbolizuoja vasarą ir ugnį, žemė siejama su pavasariu, lėktuvo propeleris, plastikinių maišelių draiskanos, neapčiuopiama vėjo stichija nurodo į rudenį. Aktorių vaidybos aikšteles įrėminanti technika yra susidėvėjusi, atrodo, kad toje belaikėje erdvėje aktoriai praleido nežinia kiek laiko, kol tapo nebyliomis figūromis, gyvenančiomis per lėles.
 

Spektaklis apsuka keturių metų laikų ciklą, jame svarstomos gamtos ir žmogaus, gamtos ir mokslo, kultūros ir gamtos susikirtimo problemos, tačiau jų laukas toks platus ir kalba tokia abstrakti, kad nepavyksta apčiuopti vienos konkrečios minties, o tai griauna tvirtesnę spektaklio koncepciją. Erzina lengvai nuspėjama spektaklio eiga, nes režisierė pačioje pradžioje aiškiai, net kiek prikišamai deklaruoja savo taisykles.

Žinant dabartinį teatro „Lėlė“ kontekstą, didžiausiu Annos Ivanovos-Brašinskajos indėliu tenka laikyti darbą su aktoriais. Džiugu, kad pagaliau galime matyti pasiruošusius ir norinčius dirbti jaunus menininkus. Gražu, kad „Lėlė“ tęsia spektaklių suaugusiems kūrimo tradiciją ir žengia kokybės link, tačiau spektaklį galima vertinti tik kaip kūrybinių dirbtuvių rezultatą.