Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, įsikūręs Pilies gatvėje, tampa vis pastebimesnis ne tik muziejinės, bet ir teatrinės bei muzikinės Vilniaus veiklos žemėlapyje. Tai labai primena atgaivintą lietuviškų vakarų tradiciją.
Daktaras Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. J. Šlapelis (1876–1941) – gydytojas, kalbininkas, Lietuvių mokslo draugijos narys, pedagogas, žodynų sudarytojas ir leidėjas, vertėjas, visuomenės veikėjas, o M. Piaseckaitė-Šlapelienė (1880–1977) 1906 m. įsteigė lietuvišką knygyną – lietuvybės židinį, veikusį carinės, kaizerinės ir lenkų okupacijos metais. Ji buvo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja, aktyvi pirmųjų saviveiklinių muzikos vakarų ir lietuviškų spektaklių dalyvė. Iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905) šiame name rinkdavosi Nepriklausomybės kūrėjai: J. Basanavičius, J. Jablonskis, J. Vaižgantas, pas Šlapelį lietuvių kalbos mokytis ateidavo M. K. Čiurlionis – jis grodavo pianinu, kuriuo ir šiandien grojama. Net sakoma, kad žodį „sostinė“ sukūrė Šlapelis.
Šiandien Šlapelių muziejus tarsi pratęsia šių kultūros veikėjų veiklą. Kai vos ne kasdien vyksta dideliais pinigais „kvepiantys“ renginiai, Šlapelių namai kviečia į šiltus, nuoširdžius, kameriškus vakarus. Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė ir vyriausioji rinkinių saugotoja Danguolė Žemaitytė, kaip ir jų pirmtakai, atveria duris siūlantiems naujas idėjas.
Aktorės Eglės Tulevičiūtės iniciatyva paskutinėmis spalio dienomis muziejuje buvo parodytas spektaklis „Post Scriptum“ pagal Miguelio Delibes Setiéno romaną „Penkios valandos su Mariju“. Idėjos autorė, režisierė ir Karmenos vaidmens atlikėja E. Tulevičiūtė pakvietė profesionalią flamenko solistę Brigitą Bublytę, ši ne tik šoko ir dainavo, bet ir sukūrė įdomią muzikinę spektaklio partitūrą. Žiūrovai galėjo pabuvoti paslaptinguose labirintuose ir dalyvauti priėmime, prasidėjusiame autentiškame XV a. rūsyje, kurį flamenko klubo „Tientos“ šokėjos Eglė Afanasjeva, Ilona Čibirienė, Marina Golubeva, Virgilija Laurinaitienė, Sonata Tamošauskienė ir Rita Valančiūtė sušildė aistringu šokiu labiau nei ispaniškas vynas. Paskui veiksmas persikėlė į mažutį vidinį kiemą – čia Vėlinių išvakarėse visi galėjo uždegti žvakeles Šlapelių atminimui ir senais mediniais laiptais pakilo į autentiškais šeimininkų baldais apstatytus kambarius, tapusius „Post Scriptum“ dekoracijomis.
Prieš trylika metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengtame „Moterų forume“ Eglė Tulevičiūtė pasirodė kaip savarankiška kūrybinga asmenybė. Ji tuomet vaidino „Sapnus atmerktomis akimis“ – spektaklį, prie kurio režisūros prisidėjo Rimas Tuminas, tačiau idėjos autore buvo pati E. Tulevičiūtė, prabilusi į žiūrovus aktoriaus meno kalba. Pasirinkusi Bernardo Shaw pjesės „Šventoji Joana“ finalą ir Johno Fowleso „Kolekcionieriaus“ ištraukas, ji kalbėjo apie gyvenimą ekstremaliomis sąlygomis. Aktorė pati sukūrė literatūrinę kompoziciją, ieškojo dailės, teatro ir muzikos sintezės. Fortepijonu tada grojo garsūs muzikantai Petras Geniušas, Gintautas Abarius, sutikę dalyvauti E. Tulevičiūtės projekte. Aktorė, pasirinkusi pačią rizikingiausią teatro zoną – fojė, – sugebėjo ją įvaldyti, atrado savitą stilių, savitą bendravimo manierą. Tai buvo ir spektaklis, ir literatūrinis-muzikinis vakaras, ir tikrų tikriausia aktorės išpažintis.
Šiandien tokiai išpažinčiai ji pasirinko ispanų rašytojo ir žurnalisto Miguelio Delibes Setiéno (1920–2010) romaną „Penkios valandos su Mariju“ (1966). Ir kūrinyje, ir spektaklyje daug emocingo teksto. Tulevičiūtės herojė Karmena kalbasi su mirusiu vyru, ir jos monologe išryškėja amžinosios vertybės. Teksto įtaigą papildo flamenko improvizacijų intarpai, žiūrovai ne tik paploja, bet ir pasivaišina ispaniškais gardėsiais. Jautiesi ne blogiau nei flamenko klube Sevilijoje. Svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka Brigita Bublytė ir pianistas Feliksas Zakrevskis. Įsitaisę „scenos“ šone, jie ne tik vaidina Karmenos vaikus, bet čia pat kuria gyvą muziką ir sceninius garsus.
Andalūzijos aromatas spektaklyje labai stiprus. Ir kuo giliau kūrėjai skverbiasi į ispanišką dvasią, tuo ji universalesnė: „Mi casa es su casa“ – „Mano namai – tavo namai“.
