7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Cirkas cirkui

 

Festivaliui „Naujojo cirko savaitgalis“ pasibaigus

 

Milda Brukštutė
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Teatras
„Maja“. D. Matvejevo nuotr.
„Maja“. D. Matvejevo nuotr.

Šiemet „Naujojo cirko savaitgalis“ „Menų spaustuvėje“, kaip reta naujajam cirkui (ar bent jau šiam festivaliui), buvo tradicinis. Žiūrovai, iš meno reikalaujantys konceptualumo, veikiausiai ne itin rado ką jame veikti. Galvos čia niekas užslėptomis mintimis nekvaršino, liko tik juoktis ir grožėtis, vertinti ir lyginti akrobatų ar žonglierių fizinius gebėjimus, ploti arba neploti po kiekvieno trumpo pasirodymo pasirodyme. Reiktų paminėti, kad bendras festivalio vaizdas buvo ne toks, koks planuota, nes, prancūzų artistei dar per repeticiją patyrus traumą, spektaklis „Gyvenimų traukinys“, kuris veikiausiai turėjo būti vienas pagrindinių festivalio akcentų, taip ir neįvyko. Net ir kitu atveju pasirodymų tradiciškumas nė kiek nekliūtų, juk svarbiausia kokybė, jeigu nebūtų akcentuojama, kad pagrindinė festivalio koncepcija – laužyti nusistovėjusius tradicinio cirko standartus.

Įdomu, kad daugiausiai prasmių šįkart būtų galima įžvelgti vieninteliame lietuvių pasirodyme. Asociacija „Teatronas“ ir studija „Ugnies ratas“ pristatė Gildo Aleksos režisuotą šiuolaikinio cirko spektaklį „Maja“. Išvydome itin didelį būrį skirtingus gebėjimus turinčių jaunų žmonių, kurie į šią sceną, rodos, norėjo sudėti viską: viską, ką bent šiek tiek moka iš vaidybos, fizinio meistriškumo, dainavimo, poezijos ir gyvenimo. Scenoje vienas po kito sekė vis nauji simboliai ir prasmės, tačiau, deja, bent jau man jie taip ir liko neįkandami. Įtikinamiausias paaiškinimas, kodėl scenoje vyksta viena ar kita, atrodė tai, kad buvo norėta įtraukti į kūrybinę komandą vieną ar kitą asmenį. Rodos, kad ir ko atsisakytume, net jeigu tai būtų ir pati Maja, jokia visuma nesužlugtų, gal net nepasikeistų, nes kaip tik visumos čia ir nėra. Nors ir bandyta kurti istoriją, turinčią daugybę poetinių prasmių, liko tiesiog žavėtis degančiais prie scenos dar nepripratusių artistų veidais. Ir vis dėlto šis iš daugybės bet ko sudėtas spektaklis yra drąsus jaunų žmonių užmojis, bylojantis apie dalies komandos turimą potencialą, tačiau jam atskleisti pirmiausia reikia naujo režisieriaus ir šiek tiek pajudėti profesionalumo linkme.
„Pūkuotų kauliukų cirkas“ – jaunos Suomijos trupės „Clunker Circus“ pasirodymas, kelis kartus rodytas „Menų spaustuvės“ kiemelyje. Galima sakyti, paprastas, didelių pretenzijų neturintis suomių režisieriaus Maksimo Komaro kūrinys. Trys atlikėjai veikė aplink kiemelyje stovintį automobilį, kartais ant jo ir jame, pro praviras dureles sklindant disko stiliaus muzikai. Visa tai priminė smagią poilsiavietę su nuolat nerimstančiais poilsiautojais. Triukams buvo naudojami kastuvai, ant jų buvo šokinėjama, laipiojama, lankstomasi, taip pat panaudotos tradicinės priemonės, vienračiai ir lankai, o svarbiausia – jų pačių kūnai. Tačiau visą šį šėlsmą stabdė tam tikras atlikėjų rimtumas, triukų numeriškumas, kai visi sugebėjimai tvarkingai rodomi vienas po kito, kaskart sulaukiant (ar prisiprašant) plojimų. Gal tai ir nebūtų užkliuvę, jei pabaigoje nebūtų tekę matyti, kaip jie iš tiesų linksminasi, kaip pasirodymas įgauna daug daugiau energijos sudarius įspūdį, kad kiekvienas jų daro ką tinkamas. Nes akrobatika jiems sekasi daug geriau, nei megzti kontaktą su publika, – jie daug labiau atsiskleidžia nekreipdami į žiūrovus dėmesio. Ypač tai buvo ryšku po „CirqueGebouw“ trupės pasirodymo – šiai tikrai netrūko bendravimo įgūdžių.
„CirqueGebouw“ – tai studentai iš prestižinių „Codarts“ ir „AcaPA“ cirko akademijų Olandijoje bei ESAC akademijos Belgijoje, festivalyje pristatę „Atviros scenos“ pasirodymą. Šis vakaras buvo sudėtas iš daugelio atskirų etiudų, kuriuos jungė po kiekvieno jų pasirodantys vedėjai, pastarieji iš karto užmezgė kontaktą su publika ir išlaikė jos dėmesį iki pat renginio pabaigos. Didelės paslapties čia nebuvo: vienas jų šaunus, kitas pavydus, taip jie ir gavo publikos dėmesio, be galo tradiciškai kaudamiesi dėl jo tarpusavyje. Patys pristatyti etiudai taip pat buvo tradiciški, bet vis dėlto puikiai atlikti. Nei dėl puikaus komandinio darbo, nei dėl gebėjimo stebėti publiką, nei dėl fizinio meistriškumo abejonių nekilo. Šiuose skirtingoms cirko šakoms atstovaujančiuose pasirodymuose galima buvo išskirti keletą bendrų bruožų, pavyzdžiui, dažną ir galbūt kaip tik dėl to ne itin pasiteisinančią pabaigą – apsimesti negyvam. Atkreipė dėmesį ir tai, kad daug labiau žavi mielo veido nevykėliai nei rimtieji talentai, t.y. tie, kuriems profesionaliai nepavyksta atlikti vieno ar kito veiksmo ir kuriems, rodos, verkiant reikia palaikymo. Tokių artistų etiudai tampa jau ne vien tradiciniu savo gebėjimų demonstravimu, bet ir cirku apie cirką, o tai jau visai įdomi tema.
Paskutinį spektaklį taip pat laikyčiau kalbančiu apie save. Trupės „Gandini Juggling“ (Jungtinė Karalystė) „Dūžiai“ – rimčiausias „Naujojo cirko savaitgalio“ pasirodymas. Jį būtų galima rodyti ir šokio festivalyje, nes ritminis judėjimas pagal muziką užėmė ne mažesnę dalį nei žongliravimas. Scenoje – devyni žonglieriai ir krūva obuolių. Viskas iki koktumo tvarkinga ir gražu. Groja įvairi, daugiausia 5-ojo dešimtmečio populiarioji muzika. Kiekviena daina – lyg atskiras numeris, po kurio, kaip šiųmečio festivalio publikai ir būdinga, pasigirsta plojimai. Pasakojama apie konfliktiškus žmonių santykius, o jie vaizduojami ganėtinai matematiškai ir šaltai, su iš anksto parengtomis šypsenomis, kas, rodėsi, išduoda artistų pasitenkinimą pačiais savimi ir kone atvirą dirbtinumą. Galų gale, kai atsisakę išpuoselėto judesių grožio artistai pradėjo mėtyti žemėn obuolius, daužyti arbatos servizus, rėkauti ar kitaip lieti savo agresiją, pakvipo gyvybe. Taip jie išreiškė savo požiūrį į savo pasirodymą, o gal net ir apskritai cirką, savo profesiją. Parodė tai, ką dalis žiūrovų ir įtaria, – jokios laisvės tame cirke nėra: reikia šypsotis, sinchroniškai judėti ir jausti pavydžius kolegų žvilgsnius ar net girdėti replikas gavus atlikti bent menkutę solo partiją. Aišku, tai nėra tik cirkas, plačiąja prasme tai tiesiog žmonės, kuriems jau viskas nusibodo, žmonės, kurie turi per dažnai ir per gražiai atrodyti prieš kitus. Na, o netikėtai išsiliejus jiems ir toliau tenka sukandus dantis daryti tai, kas visuotinai laikoma gražiu.
„Naujasis cirko savaitgalis“ šiais metais vienaip ar kitaip buvo skirtas įvairioms grožio atmainoms (aišku, tai grynai skonio reikalas), t.y. pačiam cirkui. Greičiausiai ir malonumo ar praktinės naudos iš jo daugiausiai turėjo patys atlikėjai, o ne žiūrovai: dėl to, kad šalia spektaklių vyko edukacinė programa profesionalams, dėl to, kad demonstruojamų triukų sudėtingumą taip pat lengviausiai galėjo įvertinti jie patys, taigi ir žavėtis jais. Be to, užmetus akį į festivalio reklamą pasirodė, kad žiūrovai čia nelabai ir laukiami, nes rinktis jiems teko tik iš vienos antraštės „Cirkas ne vaikams“. Beje, vaikų čia labiausiai ir trūko.

 

„Maja“. D. Matvejevo nuotr.
„Maja“. D. Matvejevo nuotr.
„Pūkuotų kauliukų cirkas“. D. Matvejevo nuotr.
„Pūkuotų kauliukų cirkas“. D. Matvejevo nuotr.
„Atvira scena“. D. Matvejevo nuotr.
„Atvira scena“. D. Matvejevo nuotr.
„Dūžiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Dūžiai“. D. Matvejevo nuotr.