Neseniai viename naujienų portalų pasirodė sukrečianti žinia: Lietuvoje mažėja vyrų. Situacija toli gražu ne kritinė, tačiau norinčios turėti savo asmeninį vyrą turėtų suskubti, mat vėliau gali tekti dviem dalintis vienu. O valdžiai reikės spręsti monogamijos draudimo klausimą. Tokia grėsminga žinia (su numatomomis dar grėsmingesnėmis pasekmėmis) pasirodė iš karto po jaunų lėlininkų trupės „23:50“ spektaklio „1 for 2“ (režisierė – trupės narė Vera Rozanova), pristatyto Vilniaus teatre „Lėlė“. Yra tikimybė, kad ne spektaklis paskatino tokią publikaciją, tačiau tiek viena, tiek kita neabejotinai susiję su moterų baime dalintis vienu vyru. Tiesa, spektaklį kūrė tarptautinė komanda (trys aktoriai: lietuvė, rusė ir prancūzas), tad galima įtarti, jog problema aktuali ne tik Lietuvoje: visa Europa jau nujaučia artėjančią demografinę tragediją.
Dalijimosi vienu vyru tema jauni kūrėjai susidomėjo ne dėl naujausių statistinių duomenų, o skaitydami Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ Šarlevilio-Mezjero (Prancūzija) nacionalinėje lėlių teatro meno mokykloje (čia studijuoja ir lietuvių lėlininkė Jūratė Trimakaitė, spektaklio „1 for 2“ bendraautorė, pasistengusi, kad spektaklis būtų parodytas ir Lietuvoje). Pasinaudoję šio teksto ištraukomis ir personažų įkalinimo idėja (spektaklyje personažai įkalinti ne urnose, o savo lėles ar skulptūras primenančiuose kūnuose) aktoriai papasakojo nesibaigiančią Jo, Žmonos ir Meilužės (meilės) istoriją.
Viskas prasidėjo tuo, jog abi moterys dėliojo, savinosi, nepasidalino jo (iš pradžių lėlės, o vėliau – aktoriaus Lucas Prieux) kūno dalimis: pačios atrodydamos tarsi lėlės žaidė su savo lėliniu vyru. Žaidimas baigėsi, ir vienai pasisavinus Jį visą kita išsiruošė ieškoti meilės. Meilės ieškota raudona širdele padabintu plakatu, kartojant „Jis ateis“. Įrašyti viltingi šūksniai rusų kalba priminė naivias meilės trokštančias moteris, kaip antraplaniai personažai kartais pasirodydavusias XIX a. antros pusės rusų literatūroje, o dabar neretai atgimstančias populiariojoje kultūroje. Jai besišaukiant meilės, likusi su vyru jo Žmona (aktorė Vera Rozanova) nedrąsiai ir visai nejausmingai imitavo mylėjimąsi. O toliau viskas klostėsi paprastai: įtartinas kvapas, aptinkama raudonų (Meilužės!) plaukų sruoga, lindimas į vidų (visiškai tiesiogine prasme) siekiant išsiaiškinti tiesą, mėginimas iš naujo atrasti kelią į vyro širdį siūlant įspūdingą patiekalą iš nuosavo namo, automobilio ir šuns, sužvėrėjimas kovojant dėl savo vyro ir, sakykime, meilė.
Meilės prisipažinimai, viliojimai, skirti jam, ilgainiui nublanko prieš dviejų moterų neapykantą viena kitai. Raudonplaukė meilužė (aktorė Jūratė Trimakaitė), kurios plaukų sruogos vis pasirodydavo, kad sukeltų įtarimus ir įrodytų neištikimybę, viliojimus ir gašlius priekabiavimus iškeitė į peilių šokį su savo konkurente. Ši kova taip įtraukė, kad vyras tapo tik jų abiejų spektaklio žiūrovu, o kai pamėgino jas taikyti ir stabdyti jų kovą, buvo nuspręsta jo atsikratyti. To padaryti nepavyko, kaip ir S. Becketto pjesėje, nes jie trys jau visai amžinybei susiję. Per amžius dviejų moterų geismas Jam virs apsėdimu viena kita. Ir jokios meilės, tik buitis, aistra, nuovargis... Lauktasis Jis ateis, jie bus kartu ir kalbės meilės žodžius (tiesa, visai nenuoširdžius, o pasiskolintus iš populiariosios muzikos), jie tuoksis ir planuos keliones į Paryžių. Bet niekas nieko nemylės. Kaip ir įkvėpusioje pjesėje, spektaklyje kartosis ne visai optimistiškas, nors ir komiškas, niekad nesibaigiantis vienas kito kankinimo ciklas.
Tokia meilės istorija, kurioje, regis, niekas iš tikrųjų nemyli nieko, sukurta naudojant paprastas priemones: mažai scenografijos (spektaklis daug keliauja, tad, savaime suprantama, scenos negalima užgriozdinti įmantria įranga), paprasti daiktai – užuominos į (meilės) nuotykių ieškoti verčiančią buitį (stalas, įrankiai, telefonas, nešvarios kojinės, lovos galvūgalis: kartu užgyventas turtas), iliustratyvi muzika. Jei nesi entuziastingas draugas, gerbėjas ar giminaitis, tai, kas vyksta scenoje, vargu ar gali išprovokuoti pritarimą. Ne tik todėl, kad savadarbė lėlė netobula ir net ima byrėti spektaklio metu, ne tik dėl ne visai kokybiško grimo ir garso įrašų, bet ir dėl abejotino skonio. Jaunų kūrėjų skoniu labiausiai sudvejojau jiems ėmus pokštauti (ypač naudojantis visiškai tiesiogiai situaciją iliustruojančia žinoma muzika). Apskritai popkultūros nuorodomis, regis, buvo manipuliuota ne siekiant sukurti papildomą prasminį sluoksnį, ir net ne norint, kad penkiasdešimties metų senumo pjese būtų atskleistos šiuolaikinių žmonių (meilės) santykių kančios ar panagrinėtos Europos demografinės problemos, o tiesiog nusprendus palinksminti žiūrovus spektaklį montuojant iš lengvai atpažįstamų elementų. Linksminti nėra blogai, bet vis dar norisi, kad teatre tas linksminimas būtų arba kokybiškas, arba prasmingas, o dar geriau – ir toks, ir toks.
Jauni kūrėjai dar negali pasiūlyti išskirtinės kokybės, o be to, kad meilės dažniausiai norime be atsakomybės, įsipareigojimų, vargu ar daugiau kas spektakliu pasakoma. Tačiau meilės kančių, atsakomybės, įsipareigojimų temos ne tik kad nenaujos, bet ir jau daug amžių nagrinėjamos daug kokybiškiau ir/ar kūrybiškiau. Net ir šiuolaikinės aktualijos spektaklyje atskleistos tik per tai, kad moterims trūksta vyrų, o vyrai yra tarsi lėlės, kuriomis mėgina manipuliuoti kiekviena norinti turėti savo nuosavą. Panašu, kad blogėjant demografinei situacijai visa tai iš scenos persikels į gyvenimą. Tad kol kas galime džiaugtis, kad Lietuvoje vienam turime ne dvi, o tik 1,1. Ir tikėtis, kad jei jau nutiks „vienas dviem“ situacija, į ją pasižiūrėsime su skoningesniu humoru.
