Nemačiau pašnekovės akių. „Skype“ ryšys su Senegalu buvo labai blogas. Tačiau nei viena, nei antra aplinkybė nesutrukdė pajausti neeilinės charizmos ir nesumeluoto optimizmo, kuriuo apdovanota Germaine Acogny – Senegalo šiuolaikinio šokio žvaigždė.
Šokėja, choreografė, šokio pedagogė G. Acogny sukūrė savitą modernaus Afrikos šokio techniką ir visame pasaulyje yra laikoma šio šokio stiliaus motina. Choreografė vertinama kaip viena įtakingiausių Afrikos šokio ir kultūros ambasadorių pasaulyje.
Kalbiname kūrėją, netrukus pasirodysiančią tarptautinio šokio festivalio „Aura 23“ scenoje Kaune. Ekstravagantišką, energija trykštančią 69 metų menininkę rugsėjo 19 d. išvysime Kauno dramos teatro scenoje, spektaklyje „Songook Yaakaar“.
Afrikoje itin svarbią vietą užima tradiciniai šokiai. Kaip susidomėjote šiuolaikiniu šokiu?
Teko laimė studijuoti šokį Paryžiuje, „Ecole Simon Siegel“ mokykloje. Klasikinio šokio pamokose man sunkiai sekėsi judėti, kaip buvo reikalaujama. Taigi aš tiesiog pradėjau judėti savaip. Kūnui leidau judėti taip, kad būtų patogu, kad jausčiau malonumą.
Patirtį tiek šioje mokykloje, tiek apskritai Europoje įvardinčiau kaip pirmuosius žingsnius į šiuolaikinį šokį. Būtent čia man atsivėrė platesnės judesio galimybės. Tuo pat metu akistata su kitokiomis šokio formomis man leido geriau suvokti savo kultūrą, pažvelgti į ją tarsi iš naujo. Tik pabuvojusi užsienyje supratau, kokia man svarbi gimtoji Afrika ir jos paveldas.
Savo kūryboje naudojate daug tradicinio Afrikos šokio elementų. Ar tai sąmoningas Jūsų pasirinkimas?
Šokis – labai stipri mūsų kultūros dalis. Tradicinis Afrikos šokis – mano šaknys, be kurių vargu ar įmanoma eiti toliau. Aš jas labai branginu. Jei medis neturėtų šaknų, jis tiesiog negalėtų augti. Kai viešėjau Lietuvoje, Vilniuje vedžiau užsiėmimus šokėjams. Aš jiems nuolat kartojau, kad jie privalo kurti savo šiuolaikinį šokį, auginti jį prisimindami savo šaknis, o ne žvalgydamiesi į rusus ar prancūzus.
Šiuolaikiniame šokyje dominuoja kontaktas su žeme, įvairios kritimų kombinacijos. Jūsų kūryboje viršų ima vertikalumas.
Jūs neklystate, nors kad ir kaip būtų keista, labai dažnai sutinku žmonių, kurie įsitikinę, kad afrikiečių šokiui vertikalumas nėra būdingas. Sykį viena ryški šokio persona net šokiravo mane, kai apie tai užsiminė.
Praktiškai visuose mano spektakliuose svarbiausias yra kontaktas su žeme ir dangumi. Vertikalumas – esminis mano šokio stiliaus bruožas. Stuburas – tarsi gyvybės medis. Per stuburą teka gyvybinė energija, tai tarsi tiltas tarp žemės ir dangaus. Panašiai kaip ir jogos pratimuose, šokyje naudoju susitraukimą ir išilgėjimą. Mano šokis persigėręs tradicinio Afrikos šokio, aš perkeliu į šiuolaikinį šokį Afrikos kultūros esmę.
Studijavote Paryžiuje, daug metų praleidote svečiose šalyse, galiausiai ir jūsų vyras europietis. Ar niekuomet nekilo pagunda pasilikti ir kurti Europoje?
Niekada. Man Afrikoje geriau, tikrai. Tikiu jos ateitimi. Užsienio šalis aplankyti smagu, vertinu ten gautą įvairialypę patirtį, bet tai ir viskas. Mano vyras yra kilęs iš Vokietijos, tačiau niekada negalvojome apie gyvenimą Europoje. Viską, ko mums reikia, turime Afrikoje.
Kai dirbu su studentais, nuolat jiems kartoju: „Važiuokite, keliaukite, studijuokite, pamatykite pasaulį, bet, prašau, grįžkite į Afriką.“ Nesmerkiu žmonių, kurie pasilieka svečiose šalyse. Kiekvienas juk turi savo gyvenimą, pasaulėžiūrą, vertybes ir nuostatas. Tačiau mano širdies troškimas – kurti Afriką. Aš stengiuosi jauniems žmonėms padėti suvokti, kad svarbiausia yra didžiuotis savimi nepaisant odos spalvos ar socialinių skirtumų. Baltas ar juodas esi, privalai didžiuotis!
Dirbant ir keliaujant po pasaulį jums teko matyti daugybę šiuolaikinio šokio pastatymų. Ar šokio išraiškos ir formų gausoje yra kas nors, kas Jums nepriimtina?
Man nepatinka konceptualusis šokis, „la non-danse“. Esu mačiusi pastatymų, kai žmonės ant scenos daro daugybę dalykų, bet nešoka. Tokia raiškos forma man nėra šokis.
Kokia šiuolaikinio šokio situacija Afrikoje? Kaip žmonės jį priima?
Turbūt reikėtų atskirai kalbėti apie studentus, su kuriais dirbu, ir žiūrovus. Studentai mane ir mano darbo metodą priima be išlygų. Jie labai smalsūs ir atviri. Pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi mano mokymas – improvizacija. Pateikiu temą, ir kiekvienas jų individualiai dirba naudodamas savo kūną, atskleisdamas savo asmenybę ir savitumą.
Jei kalbėsime apie žiūrovą – situacija keblesnė. Pakankamai sudėtinga publiką surinkti į teatrų sales. Tačiau mes nenuleidžiame rankų. Jei jie neateina pas mus, mes einame pas juos. Rengiame pasirodymus tiesiog mieste, visuomeniniuose pastatuose ar net vestuvėse. Trokštu šviesti Afrikos visuomenę, parodyti jiems naujas judesio ir šokio galimybes.
Kas Jums yra šokis?
Šokis man – vienintelis būdas nevaržomai ir laisvai kalbėti apie tai, kas skauda, ir, žinoma, apie tai, kas džiugina. Šiuolaikinėje televizijoje ir spaudoje vargiai pamatysime, išgirsime ar perskaitysime ką nors pozityvaus apie Afriką. Tai mane labai liūdina.
Todėl savo kūnu aš pasakoju apie Afriką. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mūsų žemyne viskas yra nuostabu, tačiau Afrika tikrai nėra vien badas ir karas. Jei tik turėčiau pinigų, atidaryčiau televizijos kanalą, kuriame būtų tik pozityvios žinios. Jų labai trūksta visam pasauliui.
Esate atsidavusi šokiui. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Aš esu šokėja, choreografė, mokytoja. Tačiau tai – tik dalis gyvenimo. Man visuomet buvo labai svarbu turėti vyrą, vaikus ir pilnavertį šeimos gyvenimą. Taigi, vyras, sūnus, dukra ir trys anūkai – tai ne mažesnė gyvenimo dovana nei šokis. Šeima visą laiką buvo su manimi kartu, tad visi domisi menu ir yra pagrindiniai mano kritikai.
Nesuklysiu sakydama, kad Jūs laiminga?
Man patinka mokyti studentus ir šokti. Mūsų įkurtame šokio centre „Ecole des Sables“ – net 39 šokėjai iš 24 Europos ir Afrikos šalių. Aš mėgstu valgyti, gurkšnoti gerą vyną ir rūkyti pypkę. Neturiu kito pasirinkimo, kaip tik būti laiminga.
