7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išjudinti vaikų vaizduotę

Olgos Lapinos spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Kristina Steiblytė
Nr. 36 (1050), 2013-10-04
Teatras
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Skandinavų literatūra vaikams žavinga: stebuklingas pasaulis su daugybe nuotykių, ne visai realūs, nepaprasti, bet labai mieli personažai, savitas humoro jausmas net ir suaugus gali traukti Astrid Lindgren, Tove Jansson, Selmos Lagerlöf ir kitų knygose. Dabar, apsilankius Rusų dramos teatre, galima prisiminti dar sovietmečiu į lietuvių kalbą išverstą rašytojos Zinken Hopp knygą „Stebuklingoji kreida“. Pirmoji knygos dalis, pavadinta beveik taip pat, tame pat teatre pastatyta dar 2011 m., o šį spalį scenoje pasirodė ir antroji knygos pusė. Knyga susidomėti privertė būtent antrasis spektaklis, į kurį laisvai galima patekti jau ir suaugusiesiems.
„Stebuklingoji kreidelė“ režisierės Olgos Lapinos sumanymu nuo įprastinių pastatymų vaikams skyrėsi tuo, jog šis spektaklis skirtas tik jiems: kol vaikai keliauja po teatro patalpas su Junu ir Sofumi, tėveliai nekviečiami prisijungi, nes suaugusiesiems skaitoma humanistinės pedagogikos paskaita. „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“ persikėlė į teatro salę, tiksliau, į sceną, čia pasikviesdamas ir žiūrovus. Tiesa, šiokia tokia atskirtis liko: net ir susėdus vienoje erdvėje, suaugusiesiems siūloma atsisėsti vaikams už nugarų. Taip koks nors itin aukštas tėvelis neužstoja vaizdo už jo vietos teradusiam vaikui, ir spektaklį vaikai žiūri savarankiškiau. Ir nors mažesniems tai gali būti visai nemenkas iššūkis, pasinėrę į spektaklio pasaulį vaikai beveik ir nepastebi, kad tėvai ne visai šalia.
Kadangi „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“ yra antroji dalis, einant žiūrėti šio spektaklio daug geriau būti mačius ir pirmąją ar bent skaičius knygą. Tačiau net jei taip ir nėra, suprasti, kas vyksta, ne itin sudėtinga, vienintelis ilgėliau kamuoti galintis klausimas: „Kodėl gi tas Sofus visas baltas?“ Tačiau spektaklis nėra tiesiog knygos iliustracija: čia atsisakyta kai kurių šalutinių linijų, veiksmas koncentruotas išryškinant berniukų norą išgarsėti, pasiliekant pagrindinius nuotykius su burtų lazdele ir kiek pakeitus pabaigą. Be to, suteiktas kur kas didesnis vaidmuo troliui Kumlei, kuris ne tik spausdino, bet ir žiūrovų akivaizdoje kūrė istoriją apie Juną ir Sofų.
Spektaklio veiksmas vyksta beveik tuščioje scenoje: kairėje susėdę muzikantai, priešais juos įstrižai scenos kampą kerta bėgiai (sudėlioti iš kopėčių), o dešinėje – kolona su auksinio riterio skulptūrėle viršuje. Prasidėjus veiksmui scenoje pasirodo ir pagrindinis scenografijos elementas – baltas kubas, tarsi sudėliotas iš skirtingo dydžio stačiakampių, kurie, pasirodo, gali atsidaryti, tad kubas turi daugybę durelių ir langelių (scenografas Marijus Jacovskis). Šia balta konstrukcija sukuriama didžioji dalis spektaklio siužete įrašytų nuotykių: kubas išnaudojamas ir kaip garvežys, kuriuo draugai išvažiuoja pasivažinėti, ir kaip princesės Erškėtrožės pilis, ir kaip direktoriais tapusių Juno ir Sofaus kabinetas, ir kaip senovės karaliaus požemis, juo naudojantis sukuriama ir iliuzija, kad Sofus pameta galvą. Scenografo ir režisierės nuopelnu, pasitelkus į pagalbą šviesas bei gyvai atliekamą muziką (Julija Sediak, Kastytis Žukauskas, Šarūnas Datenis), labai kukli scenografija tampa vaizduotę išjudinti verčiančiu objektu. Stebuklams kurti spektaklyje panaudota ir likusi erdvė. Tai ryšku tik vienoje scenoje, tačiau už žiūrovų nugarų ložėje pasirodantis Sofus, besikalbantis su scenoje esančiais Junu ir Kumle, žiūrovus verčia dairytis po visą salę ir pajusti ne tik fizinę erdvę tarp draugų, bet suprasti ir laiko atstumą tarp jų.
Taip paversti paprastą scenografiją magišku pasauliu neįmanoma be geros vaidybos. Juną (Valentin Novopolskij), Sofų (Valentinas Krulikovskis) ir Kumlę (Aleksandr Kanajev) vaidinančių aktorių vaidyba artimesnė psichologinei, nors labai svarbus ir jų žaismingumas bei įvairių aktorinių gebėjimų demonstravimas, tampą kitų veikėjų kūrimo pagrindu. Pavyzdžiui, Junui ir Sofui persikėlus į praeitį, jų sutikti Karalius (Viačeslav Lukjanov) ir Princesė (Julija Krutko) šoka, dainuoja ir žavi tarsi be pastangų sukurtu lengvu žaismingumu. Svarbu ir tai, kad aktoriai, neturėdami galimybės pasislėpti už įmantrios scenografijos ar kostiumų, turi savo darbu ir žavesiu išlaikyti vaikų dėmesį.
Tiesa, ir šiame spektaklyje ne iki galo pavyksta išvengti lengvo pasimaivymo, tačiau palyginti su ankstesniame O. Lapinos spektaklyje „Brangusis atrakcionų parko dėde!“ vaidinusiais Mažojo teatro aktoriais, Rusų dramos teatro pagundos kuo daugiau vaikus pajuokinti yra nežymios ir nesukuria nuostolių spektakliui. Beje, įdomu, kad spektaklis Rusų dramos teatre parodytas lietuvių kalba. Jis gali kiek keistis, aktoriams prakalbus rusiškai, bet lietuviškam variantui šilumos ir nuoširdumo suteikė ir nežymus akcentas.
Įprasta, kad spektaklyje vaikams su jais bendraujama, nors tai iš anksto neįrašyta spektaklio dramaturgijoje. Džiugu, kad čia to nevengiama. Ne tik suteikiama proga keliems vaikams sudalyvauti spektaklyje perkerpant princesės Erškėtrožės ekspozicijos atidarymo juostą, bet ir įsiklausoma į vaikų norą įsiterpti, pasakyti, ką jie žino ar mano. Ir nors matytame spektaklio variante tokių scenų nebuvo itin daug, pasidžiaugti galima, pavyzdžiui, V. Novopolskio bendravimu su spektaklyje dalyvavusiais ir jam pasakinėti bandžiusiais vaikais.
Daugiausia klausimų sukėlė spektaklyje skambėjusios dainos. Ne tos, kurias gyvai atliko aktoriai pagal knygos tekstus, o tos, kurios buvo panaudotos kaip iliustracija: šiuolaikinės popmuzikos, o ne originalių, skirtų būtent vaikų publikai, melodijų pasirinkimas pasirodė ne visai teisingas. Tai greičiausiai galėjo suteikti atpažinimo džiaugsmo tiek vaikams, tiek jų tėvams, bet spektaklyje, paremtame kūrybos, o ne atpažinimo džiaugsmu, tą, regis, reikėjo taikyti ir muzikai.
Labai įvairiai išnaudojamas baltasis scenografijos kubas ne kartą privertė prisiminti lėlių teatrą – labiausiai su kūrybiškumu ir stebuklais susijusią teatro rūšį. Ir nors spektaklyje „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“ lėlės neveikia, kalbant vaizdinėmis užuominomis ir provokuojant daug ką susikurti pačiam sukuriama labai palanki terpė pasireikšti vaizduotei. Tad iš dalies šio spektaklio sėkmė priklauso nuo žiūrovų noro pasiduoti spektaklio taisyklėms ir dalyvauti, o kita dalis – Zinken Hopp ir Olgos Lapinos (bei jų kolegų) bendras darbas.

 

Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Junas ir Sofus, arba auksinis riteris“. D. Matvejevo nuotr.