7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atskleisti tragedijos mechanizmą

Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“

 

Daiva Šabasevičienė
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Teatras
Marius Repšys (Abraomas) ir Toma Vaškevičiūtė (Dora). Nuotrauka iš LNDT archyvo
Marius Repšys (Abraomas) ir Toma Vaškevičiūtė (Dora). Nuotrauka iš LNDT archyvo

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rugsėjo 20, 21 d. naująjį, 74-ąjį sezoną pradės spektakliu, sukurtu pagal visame pasaulyje išgarsėjusią šiuolaikinio lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Pjesę iš lenkų kalbos išvertė Rolandas Rastauskas, spektaklio režisierė Yana Ross, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas (JAV), kompozitorius Antanas Jasenka, videodailininkė Eglė Eigirdaitė. „Mūsų klasėje“ vaidins kelios aktorių kartos: Monika Bičiūnaitė, Ramūnas Cicėnas, Daumantas Ciunis, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Dainius Jankauskas, Aldona Janušauskaitė, Valerijus Jevsejevas, Vaiva Mainelytė, Miglė Polikevičiūtė, Marius Repšys, Paulius Tamolė, Monika Vaičiulytė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Tomas Žaibus. Gros varinių pučiamųjų instrumentų orkestrėlis – Darius Bažanovas, Edvaldas Jucius, Algirdas Januševičius, Julius Račkauskas, Darius Žylė.
Garsus lenkų dramaturgas, režisierius, teatro kritikas Tadeuszas Słobodzianekas (g. 1955 m. Jenisejske) nuo 2003 m. vadovavo savo įkurtai Dramos laboratorijai. 2010 m. tapo Varšuvos „Teatr na Woli“ direktoriumi, nuo 2012-ųjų vadovavo Gustawo Holoubeko dramos teatrui, o 2012 m. rudenį šiuos teatrus sujungus tapo Varšuvos dramos teatro (Teatr Dramatyczny) direktoriumi. T. Słobodzianekas parašė pjeses „Caras Nikolajus“, „Pilietis Pekosevičius“, „Pranašas Ilja“, „Merlinas. Kita istorija“, „Kalvis Malamo“, „Blakės sapnas“, „Mūsų klasė“, „Pranašo mirtis“, kaip dramaturgas dukart pelnė tarptautinio Edinburgo teatro festivalio apdovanojimą „Fringe First“, triskart – Lenkijos kultūros ministerijos apdovanojimą už šiuolaikinę dramaturgiją, keturiskart jo pjesės buvo vaidintos festivalyje „Varšuvos teatro susitikimai“. 2010 m. už pjesę „Mūsų klasė“ dramaturgas pelnė prestižinį literatūrinį „Nikės“ apdovanojimą. Europos teatro konvencija šią pjesę įtraukė į geriausių darbų teatrui, sukurtų 2009 ir 2010 m., sąrašą.
Pjesė „Mūsų klasė“ pradėta rašyti Dramos laboratorijoje Nasutove prie Liublino 2007-ųjų liepą. Pirminė jos tema buvo Liublino žydų istorija. Pjesės skaitymas, pristatytas 2008 m. spalio 8–12 d. vykusiame teatro festivalyje „Konfrontacija“, buvo skirtas žydų temai bei lenkų ir žydų santykiams. Pjesėje iškyla ir platesnės temos – tarpusavio nesusikalbėjimas, nenoras suprasti kitą žmogų. Daugelis pjesėje naudojamų faktų – tikri, minimi istorikų ir žurnalistų (tarp jų – Janas Błońskis, Janas T. Grossas, Anna Bikont) publikacijose. Keturiolikoje scenų / pamokų Słobodzianekas žvelgia į toje pačioje klasėje besimokančius lenkus ir žydus, pasakoja jų istoriją nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, maršalo Józefo Piłsudskio mirties, kai iš pažiūros ramią mokinių kasdienybę sudrumsčia antisemitiniai prietarai.
Ši klasė – tai visos bendruomenės, kuri ilgainiui virto prisiminimų apie blogį saugykla, atspindys. Nuo pat pradžios Słobodzianeko personažai, pristatomi su savo gimimo ir mirties datomis, iškyla kaip vaiduokliai. Šnekamąja kalba parašyti naivūs, žiaurūs dialogai perpinami vaikiškomis dainelėmis. Romantinės dramos archetipus naudojanti pjesė primena ir Tadeuszo Kantoro „Mirusią klasę“, ir praeities šmėklas, kurių neįmanoma nuraminti.
 
Dramaturgas Tadeuszas Słobodzianekas: „Mūsų klasės“ miestelio pavadinimas (Jedwabne, lenk. – „šilkinis“) asocijuojasi su šaliku, kurį ryši nacių karininkas, o vėliau – kitas veikėjas, mėginantis jį imituoti. Nors remiuosi teisiniais, žurnalistiniais ir akademiniais šaltiniais, nesistengiu rekonstruoti istorijos. Mano tikslas – paklausti, kodėl tai, kas atsitiko 1941-ųjų vasarą ne tik Jedvabne ar Radziluve, bet ir daugelyje kitų Lenkijos miestų, mane taip skaudina? Šiuo savo nerimu noriu pasidalinti su skaitytojais ir žiūrovais. Neturėjau tikslo nei būti objektyvus, nei kam nors įtikti žurnalistiniu aspektu. Man rūpi atskleisti tragedijos mechanizmą, veikiantį žmones, atsidūrusius tam tikroje vietoje tam tikru metu susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms. Suprantu, kad rodau tokį lenkų įvaizdį, prie kurio nesame pratę. Tačiau negalime nuolat kartoti, kad esame tautų mesijas, kad tik mums skirta kentėti. Mes taip pat atnešėme kančių.
 
Režisierė Yana Ross: Prieš penkerius metus su kolega režisieriumi išsikalbėjome apie Antrojo pasaulinio karo liudininkus. Mane nustebino mintis: kol gyvas nors vienas liudininkas, tai dar ne istorija, o gyvenimas, tik vėliau galima bus mokytis iš vadovėlio, nebegirdint senelio balso... Šis pokalbis paskatino ieškoti medžiagos spektakliui.
„Mūsų klasė“ – šiuolaikinė dramaturgija, parašyta teatro žmogaus, kalbančio su mumis tiesiai, ne per kartas. Tokio stipraus balso, tokio dramaturgiškai aštraus ir psichologiškai įtempto siužeto seniai neteko skaityti.
Per greitai besisukantį istorinių įvykių, ideologijų ir lozungų kaleidoskopą Tadeuszas Słobodzianekas atskleidžia ir tikrina žmogaus būties mechanizmą. Kaip veikia instinktai? Kodėl mums visada iškyla moralinio pasirinkimo dilema? Kam išgelbėti gyvybę – draugui ar vaikui? Dvasinė laisvė – vienintelė galimybė likti žmogumi.
Dešimt bendraklasių – juos jungiantis likimas ir laikas nė vieno nė per žingsnį nepaleidžia  nuo mokyklos suolo iki kapo duobės. Šie likimai susipina visiems laikams. Per vieną spektaklio vakarą bendraklasiai turi atkurti beveik viso amžiaus įvykius, tampa asmeninių klaidų liudininkais. Pirmoji meilė, pirma kulka, pirma mirtis, pirmas televizorius, pensija ir 56 TV kanalai...
„Mūsų klasė“ – tai tvirtumo patikrinimas: ar yra jėgų pažvelgti į praeitį? Ar galime prisiimti atsakomybę už mūsų istoriją? Ar įmanoma suprasti ir išgyventi tai, ką mūsų seneliai neabejotinai matė ir nusineš su savim į kapus? Paprastai aš neskirstau, kokiam žiūrovui skirtas spektaklis, bet šiuo atveju jis – būtent lietuviams, tiems, kurie mus pergyvens. Dirbant su aktoriais tai ypač svarbu: kalbėti ne apie Lenkiją, o konkrečiai – apie Lietuvą.
„Mūsų klasė“ – ne metafora. Kaip tik metaforų čia ir nereikia. Lietuvių teatre jų pakanka. Čia reikalingas atvirumas, reikia įžvelgti žmogų, o ne metaforą. Tikiuosi, kad dvi aktorių kartos, vaidinančios tuos pačius personažus, suformuos du skirtingus požiūrius į nugyventą gyvenimą. Taip įprasminamas praėjęs laikas, čia nėra vaidybos ir nėra netikrumo.
 
Scenografas Marijus Jacovskis: Holokaustas yra išskirtinis dėl savo sunkiai suvokiamo masto ir sistemiškumo. Būtent todėl, perskaičius T. Słobodzianeko pjesę, pirmiausia pribloškia autoriaus pozicija. Autoriaus lenko, kurio gimtojoje šalyje buvo sunaikinta apytikriai pusė Holokausto aukų. Pjesėje nėra budelio ir aukos etikečių. Yra žmonės, patekę į istorinių aplinkybių mėsmalę, kai įprastos moralinės ir etinės normos nebegalioja. Ilgainiui imi suvokti, kad pjesė geniali būtent dėl šios autoriaus laikysenos savo personažų atžvilgiu. T. Słobodzianekas nemoralizuoja, nesmerkia ir neteisina. Tiesiog papasakoja siaubingą epizodą iš XX a. Europos istorijos. Manau, kad „Mūsų klasė“ yra labai drąsus kūrinys.
Vizualinį spektaklio sprendimą padiktavo pati pjesė. Joje užkoduotas itin svarbus besikeičiančių valdžių, aplinkybių, žmonių likimų motyvas. Taip pat ir erdvių, kuriose tie likimai klostosi ir žlunga. Scenoje – abstrakti erdvė, kurioje galima išvysti ir mažo Lenkijos miestelio mokyklos klasę, ir sinagogą, ir bažnyčią, paverstą kino teatru; erdvė, sustingusi laike ir nuolat vykdanti atminties remontą.
 
Kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas (JAV): Kadangi tai atminties pjesė, „Mūsų klasės“ kostiumai tiesiogiai neatspindi dramos laiko ir vietos. Šios pjesės idėją istoriniame pastatyme lengvai galėtų užgožti buitinės detalės, todėl mes pasirinkome neutralias veikėjų jaunystės mokyklines uniformas, nors pjesės veiksmas persikelia iš vieno dešimtmečio į kitą. Neiliustruodami kiekvienos scenos ar metų, kada ji vyksta, pasirinkome tam tikras drabužių detales, kuriomis aktoriai galėtų parodyti, kur jie šiuo metu yra ar kiek laiko prabėgo nuo ankstesnių įvykių. Pavyzdžiui, aktorius gali būti su juoda slidininko kauke, taip parodydamas, kad nori likti neatpažintas, bet šiam pastatymui visai nesvarbu, kad ta kaukė būtų iš XX a. 4-ojo dešimtmečio Lenkijos. Mes norėjome susitelkti į svarbesnę dviejų viena kitos nemėgstančių bendruomenių temą.
Kartu su režisiere daug galvojome, kokios turi būti mokyklinės uniformos, ir nusprendėme, jog jos turi atrodyti kaip to laiko, tačiau be išskirtinių religinių ar tautinių ženklų. Visi veikėjai pjesės pradžioje lygūs, jų visų galimybės tapti laimingiems vienodos. Kol yra moksleiviai, jiems rūpi menkos vaikystės problemos ir žaidimai. Jiems augant, keičiasi ir jų draugystė, o draugai išduoda vieni kitus.
 
Kompozitorius Antanas Jasenka: Kalbame apie bendraklasius, kurie ką tik sėdėjo viename suole, nerūpestingai išdykavo, džiaugėsi ta pačia saule... Kodėl vieną dieną jie tapo aršiausiais priešais? Kas atsitinka žmogui, kai jis nustoja būti žmogumi?
Kurti muziką tokio turinio spektakliui – sunkus uždavinys. Reikia ne tik kurti garso takelį spektakliui, ne tik nagrinėti pjesėje užkoduotas temas (karas, žydai, lenkai, naciai, valstybės), bet ir rasti santykį su pačiu spektakliu. Tai ir yra viso mano kūrybinio darbo pagrindinis principas ir kodas. Pasikviečiau simfoninio orkestro pučiamųjų muzikantus (variniai pučiamieji), nes šie instrumentai leidžia girdėti viską: karą, neapykantą, žiaurumus; Dievą, Meilę, Tikėjimą; Polska, CCCP, Deutschland, USA… Kadangi aktorių, režisierės, dailininkų tikslas kitoks – ne pabrėžti epochą, o gilintis į  žmogaus nužmogėjimo priežastis, aš savo muzikoje su didžiausiu malonumu pasineriu į istoriškumą. Man tenka ne tik sukurti muziką, bet perkurti kitų autorių anuomet labiausiai žinomus kūrinius, lydėjusius ir „anuos“ bendraklasius... Elektroninė muzika suteikia mistikos visiems šiems muzikos kūriniams.
Kuriant man labai svarbu įgarsinti visą spektaklio erdvę. Naudojame techninį prietaisą „Loop Station“ (išvertus reikštų „kartojimasis“). Nuolatos kartojasi tai, kas atsitiko per Antrąjį pasaulinį karą. Viskas sukasi vienoje orbitoje, viskas yra čia ir dabar. Aktoriai šiuo instrumentu groja realiame laike.
 
Parengė Daiva Šabasevičienė

 

Marius Repšys (Abraomas) ir Toma Vaškevičiūtė (Dora). Nuotrauka iš LNDT archyvo
Marius Repšys (Abraomas) ir Toma Vaškevičiūtė (Dora). Nuotrauka iš LNDT archyvo