Ir vėl viskas buvo...

Ką gi: sveiki sulaukę naujojo teatro sezono. Pailsėję, įkvėpti ir nešini naujomis idėjomis. Arba ne. Šiaip ar taip – sugrįžę. Po ilgų kelionių link pasaulio pabaigos į Lietuvą sugrįžo ir Cezaris Graužinis su savo trupe. Jie pirmieji šį sezoną visus mylinčius ar net neišsiilgusius teatro (nereikia iš karto manyti, jog tai – apie šio teksto autorę) pasikvietė į savo premjerą pagal klasiškai ilgos pavardės prancūzų rašytojo Pierre’o Carlet de Chamblaino de Marivaux pjesę „Dar viena meilės staigmena“ (1727).

 

Labai nudžiugau išvydusi greitai atsiradusias dvi šio spektaklio recenzijas. Ir ačiū redaktorei, kad leido kiek vėliau atsiųsti savąją. Prisipažinsiu, dieną po premjeros mąsčiau, nuo ko pradėti recenziją. Mąsčiau, ar tai išvis turėtų būti recenzija. Nemažai galvojau ir apie solidarumą, taip būdingą mano vyresniesiems kolegoms, ir apie asmeninę pagarbą kūrėjams, ir apie režisierių meilę savo teatrui, savo aktoriams. Ir kada tos meilės, kitaip nei dainavo „Fojė“, būna per daug...

 

Nors kai kas sakė, kad šį kartą dramaturgijos pasirinkimas yra neįprastas „cezario grupei“, spektaklio metu tai pasirodė labai natūraliu sprendimu. Manieringa XVIII a. kalba, prieš premjerą linksniuotasis marivodažas, sužavėjęs vieną recenzentą (Konstantinas Borkovskis, „Marivodažinė sezono pradžia“, Menų faktūra, 2013 09 02), leido kūrėjams daryti tai, kuo jie užsiima nuolatos, – žaisti teatrą. Beje, tokia išvada pati savaime toli gražu nėra neigiama. Iš tiesų, Graužinis su savo aktoriais dešimtuosius bendros kūrybos metus pažymėjo jiems būdingu ir puikiai sudėtu, ironijos pripildytu darbu. Spektaklyje nebeliko vienintelio momento – ryšio su aplinkiniu pasauliu. Marivaux meilės istorija liko užrakinta ne tik XVIII a., bet ir tarp keturių teatro sienų.

 

Perdėtas ir ironizuojamas teatrališkumas tapo šio spektaklio stilistika. Jį pasirinkę kūrėjai ėmėsi žaisti dvigubą žaidimą: vaidinti „pervaidinančius“ personažus, – kurti teatrą teatre, tuo pat metu jį pajuokdami, sąmoningai ironizuodami, nes... Nes šiandien jų pasirinktas tekstas gali skambėti tik juokingai? Nes jie panoro švęsti teatrą? Tebūnie taip. Tai leido „Menų spaustuvėje“ panaudoti retai užtraukiamą scenos uždangą, sumažinti vaidybos aikštelę iki Kišeninės salės dydžio, savotiškai paliekant tik avansceną – svarbiausią aktorinio teatro vietą, o kaip pagrindinę scenografijos dalį panaudoti sceninius šviestuvus ant liaunų lyg medžio kamienas stovų. Paprastai tariant, „Vadinasi, veiksmas vyks teatre.“ (Rūta Oginskaitė, „Spektaklis „Dar viena meilės staigmena“ – eskizinis, bet smagus“, lrytas.lt, 2013 09 02). Ir vyko, ir vaidino, ir juokino, nors, pasak vieno iš interneto komentatorių, kai kurie vaidilos tai darė „įprastai“.

 

Iš kur tokia obsesija aplinkinių nuomonei ir atsiliepimams? Viena vertus, ji man įdomesnė už patį spektaklį, kurio metu didžiąją laiko dalį praleidau mąstydama apie tai, kaip aš mieliau žiūrėčiau Graužinio sukurtą „Ir vėl viskas bus gerai“ (2012). Nors tai nebuvo nepriekaištingas darbas, jame, kaip ir daugelyje kitų šio režisieriaus spektaklių, skirtingomis sąlygomis vis dėlto atsirado jautrių momentų, kurie galbūt ir sukėlė mintis naujam spektakliui kurti... Šiuo atveju atsirado tik teatrinės plastikos štampų rinkinukas pabaigoje, neatsakęs į jokius klausimus, abejotinai tikęs „myli – nemyli“ istorijai, bet šviesiai priminęs matytą „Pasaulio pabaigos“ eskizą.

 

Kitas dalykas – teatleidžia man aktoriai, bet apie kiekvieną iš jų: Brigitą Arsobaitę, Vilmą Raubaitę, Paulių Čižiniauską, Vytautą Kontrimą, Julių Žalakevičių, – negalėčiau nei kalbėti atskirai, nei pasakyti ką nors nauja. Taip, jie įdeda itin daug sunkaus darbo ir savo užduotis atlieka puikiai, tačiau rezultatas beveik nesiskiria nuo prieš tai matyto. Čia jau priartėjame prie meilės temos.

 

Kadaise tikėjau, kad gyvenimas įdomus visai „cezario grupei“, šiandien tikiu, kad jiems įdomus teatras ir buvimas jame. Režisierius čia myli kiekvieną aktorių už tai, koks jis yra ir koks būna scenoje. Deja, savotiškai yra jiems padalinęs vaidmenis ir charakterius visiems (net ir būsimiems, dar nežinomiems) spektakliams. O kartais taip knieti pamatyti, kokie dar, kokie KITOKIE gali būti aktoriai. Argi tai nėra jų profesija?

 

Svarbu prisiminti ir tai, apie ką kalbėjo pats režisierius prieš premjerą: „Nemaniau ir nemanau, jog spektaklis yra tinkama medija reikšti idėjas. Netikiu teatru tribūna.“ (Mindaugas Klusas, „Tyli staigmena gimtadienio proga“, lzinios.lt, 2013 08 26). Vietoj to Graužinis išsikėlė tikslą kurti teatrą, aukštinantį vertybes. Nesu nei už vieną, nei už kitą, tačiau bijau, kad taip ir liko neaišku, kokios tos vertybės, o juo labiau, kodėl jas reikia aukštinti. Tebūnie nuskambės pragmatiškai, tačiau kai spektaklį apibūdinant sakoma, kad jis kalba „apie vertybes“, „apie meilę“, „apie gyvenimą“, tokie žodžiai prasmės jam nesuteikia. Kaip jau minėjau, žvelgiant į bendrą „cezario grupės“ darbų kontekstą, šis spektaklis jiems yra itin simptomiškas, o tikintis augimo – nuviliantis.

 

Ir nors galima kalbėti apie tai, kokią vis dėlto svarbią dalį spektaklyje užėmė puikūs Vilmos Dabkienės kostiumai, kiek (ne)išnaudotas buvo apšvietimas (Rimas Petrauskas), kaip įtaigiai veikė Martyno Bialobžeskio muzika (garso režisierius Ignas Mateika) ir pan., norisi tiesiog sustoti. Sustoti tam, kad būtų galima paklausti, kada teatras tapo toks savipakankamas? O gal tiksliau: kada jis nustos toks buvęs? Deja, kol kas nepanašu, jog greit... O ir tema peržengtų šios recenzijos ribas.

 

P.S.: Belieka tikėtis, kad šis konkretus atvejis tebuvo kūrėjų dovana patiems sau gimtadienio proga...