7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaikas be galvos

 

Praeivis
Nr. 38 (1099), 2014-10-31
Teatras
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
Nusprendžiau pasivaikščioti Kaune. Praėjau senamiesčiu, Laisvės alėja. Pro teatrus praėjau neatsigręždamas. Gana meno. Kitokios reikia kultūros. Iš karto prisipažinsiu, kad skaudžiai apsirikau: užeiti į universitetą buvo vienas kvailiausių mano sprendimų. Net ir universitete nuo teatro, pasirodo, nepabėgsi.
Kalbu ne apie teatrą, kuris vyksta kiekvienos paskaitos metu, kai dėstytojas mėgina užkariauti auditorijos dėmesį (ar bent išlaikyti ją neužmigusią) pasakodamas istorijas, rodydamas filmus ar kitą vaizdinę medžiagą. Ne, prie VDU Didžiosios salės susidūriau su tikru spektakliu, kuriame vaidino aktoriai, grojo muzika, buvo butaforijos ir net kostiumų. Užsukau ir sustojau, nes nemandagu būtų taip tiesiog imti ir iš karto pro kultūrą praeiti, jokio pagarbos ženklo neatidavus: aš, nors ir ne džentelmenas, auklėtas ne taip jau ir prastai.
Pirmiausia į rankas pateko lapelis su visa informacija apie spektaklį. Tai – Artūro Areimos „Ričardas II: post factum“ pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Ričardas II“. O už jo atsiradimą atsakingi net trys teatrai: „Mens publica“, į kurį kelio dar nesu radęs, VDU teatras, į kuri kartais užeinu, ir Artūro Areimos teatras, pro kurį po premjeros „Kartu“ Kauno nacionaliniame dramos teatre norisi tik praeiti. Sakoma, devynios auklės – vaikas be galvos. Bet išsilavinimas neleidžia aklai pasikliauti liaudies išmintim: esu išmokytas iš profesionalų tikėtis aukštojo meno.
Spektaklis prasidėjo. Jau pirmoje scenoje įtampa, išlaikoma per visą spektaklį, gana aukšta. Muzika skambėjo garsiai, buvo mėtomos pirštinės, vyrai pykosi, rėkė. Buvo visiškai akivaizdu, kad vienas yra vadas, o kiti nepasidalina jo dėmesio. Tačiau kodėl tas vadas yra vadas, nuo pat pirmos minutės buvo neaišku. Jis nervingas, neapsisprendžiantis ir nuolat patraukiantis baltų miltukų. Taigi, Ričardas II (Vainius Sodeika) − apkvaišęs, save ir savo galią įsimylėjęs tironas. Kad bus nuverstas, iš karto aišku. Tačiau kodėl Ričardo II nekenčiantys sąjungininkai ėmėsi padėti Bolingbrukui (Dovydas Stončius) – tokiam pat agresyviam, taip pat save ir savo galią įsimylėjusiam tironui?
Vienintelis paaiškinimas spektaklyje – visa valdžia yra bloga. Jei nuvertei vieną, dar nebūtinai gausi geresnę. Nesunku suvokti, kad tokiame valdovų vertimo žaidime skeptras bet kada gali atitekti bet kam: tereikia drąsos ir įžūlumo. Žodžiu, visi blogi: vieni blogai valdo, kiti blogai maištauja, treti − neištikimi.
Tai tiek apie spektaklio turinį. Dar čia pamačiau berniokų, lakstančių laiptais ir mėginančių atlikti viską, kas jiems paliepta, keistų kostiumų, porą rimtų vyrų, gana greitai galėsiančių vaidinti ir daug turiningesnius vaidmenis daug rimtesniuose teatruose, bei dailią damą, besielgiančią visai prastai. Turiu omeny ne pačią aktorę Eglę Špokaitę, o jos vaidinamą Karalienę Izabelę. Nemanau, kad man lemta suprasti Artūrą Areimą: būdamas režisierius, scenoje norėčiau matyti ne vyrus, o daug moterų, ypač jei jos imtųsi mano siūlomų užduočių taip entuziastingai kaip jo spektakliuose.
Moterys scenoje, pagarba kultūrai, išradingas ir jaudinantis teatras... pastaruoju metu atrodo, kad visa tai terūpi žiūrovams. Ir net ne visiems. Tad nesulaukęs, kol spektaklis ir valdovai „prisibaigs“, kol vieną jų, įsistebeilijusį į savo atvaizdą, ištiks laiminga pabaiga, einu toliau. Kaip ir sakiau, viena didžiausių mano klaidų buvo užsukti į universitetą. Gavau ne kultūros, o į nosį: pamačiau, kaip niekinami gabūs aktoriai, dailūs laiptai ir iki dabar gerbiamas pastatas. Nuo šiol nesustosiu: praeisiu.

 

„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.