Teatras
Milda Brukštutė
Savaitė bruzdesio ir emocijų
Teatro vaikams ir jaunimui festivalis „Kitoks“ baigėsi
Kažin ar teatro festivaliai vaikams ir jaunimui galėtų turėti ištikimą publiką – nors žiūrovų niekad netrūksta, jie būna vis kiti. Matyt, kaip tik dėl to šiame renginyje ir nesijaučia to festivalinio kvapo. Na taip, užplūsta savaitei „Menų spaustuvę“ vaikai, bet kasdien (tad ką jau kalbėti apie kasmet?) vis kiti ir vis kitokie. Tai agresyviais būriais, atkeliavę su klase, tai pavieniai, dažniausiai lydimi kurio nors vieno iš tėvelių. Grupuojami šie išskirtinio nepastovumo žiūrovai labai paprastai, pagal metus, tačiau dažniausiai vis vien dalis jų per spektaklį nusivylimo kupinais balsais zyzia, kad jiems jau arba dar „neįdomu“. Iš tiesų, rodyti spektaklį vaikams – didžiulė atsakomybė, ir ne vien dėl to, kad šitaip ugdomas arba gadinamas jų skonis, kultūros ir pasaulio supratimas, bet ir dėl paprasčiausių buitinių priežasčių: juk kaip sudėtinga jiems čia atvykti, nusirengti ir apsirengti, būti tarp kitų vaikų ir taip toliau. Po viso šito tėvų, mokytojų ir vaikų vargo atrodo, kad scenoje tiesiog privalo įvykti kažkas, kas būtų bent kiek viso to bruzdesio verta.
Daiva Šabasevičienė
Aukštoji paradoksų ir humoro matematika
Oskaro Koršunovo akiratyje vėl oberiutai
Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.
Kora Ročkienė
Budraitis vaidina Beckettą rusiškai
Daiva Šabasevičienė
Jono Vaitkaus kūrybos vakaras
Lauksminė Kuosaitė
Kaip aš vaidinau spektaklio žiūrovą
Gintaro Varno „Biografija: vaidinimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.
Julija Vilkišiūtė-Pukėnienė
Vilnietiškas pasibuvimas
Lietuviškas arbatvakaris pagal Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“
Kas įsiminė 2014 metais
Teatras
Milda Brukštutė
Apsėstųjų sapnai
Kalendoriniams teatro metams baigiantis
„Kaip gaila žmonių!“ – vis kartoja dievo Indros duktė, klajodama po žemiškąjį pasaulį Augusto Strindbergo pjesėje „Sapnas“. Rodos, visai nemaža Lietuvos teatro dalis, šalia paplitusių socialinių, o kartais tiesiog pramoginių pastatymų, šiais metais klaidžiojo Indros duktės keliais ir, persismelkusi sapniška nuotaika, kalbėjo apie itin skausmingus, trapius ir asmeniškus vidinius žmogaus išgyvenimus. Į paviršių iškeldami besiblaškančius pasąmonės vingius, įvairių kartų teatro režisieriai gerokai mažiau nei įprasta skyrė dėmesio vienam iš pagrindinių scenos meno variklių – veiksmui. Šie kūriniai glaudžiai siejosi su tikėjimo, vienatvės temomis ir neįveikiamą, iš vidaus griaužiantį skausmą paryškinančia stilistine monotonija, sukeliančia pojūtį, kad viskas, ką matome scenoje, sukasi ratu, o spektakliui pasibaigus suksis ir toliau. Šį kartą norėtųsi pabėgti nuo triukšmo, pamiršti šiaip jau dažniausiai džiuginančią įvairovę ir atkreipti dėmesį vien tik į šiuos kūrinius, susitelkusius į vidines žmogaus transformacijas bei emocijas, nors kartais ir paskatintas išorinių veiksnių.
Kristina Steiblytė
Turi problemų?
Trys „Atviros erdvės“ spektakliai „Menų spaustuvėje“
Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.
Rasa Vasinauskaitė
Iš ko ir apie ką juokiamės
Teatrų festivalis Alytuje „Tegyvuoja komedija!“
Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?
