Teatras

Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras po pertraukos vėl pasirodė Vilniuje. Akivaizdu, kad tam jau pribrendo metas, nes kūrėjai spėjo prikaupti nemažai vilniečiams nematytų spektaklių: „Menų spaustuvėje“ buvo parodytos net trys premjeros. Kad KJT nestovi vietoje ir sparčiai juda į priekį, buvo galima suprasti ir iš įvairiausių gandų, atsklindančių nuo pajūrio. Tačiau šis teatras kuo toliau, tuo labiau atrodo netekęs veido, sprendžiant vien iš abstrakčių pagyrų. Toks itin šauniai prisitaikęs, Klaipėdos miestą ir jame vykstančias šventes aptarnaujantis, visiems, kam reikia, gebantis įtikti V. Masalskio teatro fabrikėlis.

Vis dėlto per šias gastroles atkreipiau dėmesį, kad KJT ne taip jau ir ramiai mėgaujasi jiems atitenkančia gerove. Nei kūrybos džiaugsmo ar bent džiaugsmo apskritai, nei kokių nors kitokių jaunam teatrui lyg ir privalomų palaimos kibirkštėlių, stebint tris naujausius jų darbus, praktiškai neteko išvysti. Atrodo, kad šis teatras didvyriškai vykdo kažkokią misiją, tačiau nė nenumano, kokia ji. Iš pradžių, kai dar kukliai vadinosi „Trupe P.S.“, buvo galima tikėtis ateityje sulaukti kažkokių individualių šio kolektyvo bruožų, o dabar jau vargu ar verta apie tai kalbėti. Susidaro įspūdis, kad šiam teatrui jau daug metų ir jis siaubingai užsistovėjęs. Nejaugi tokiu būdu, t. y. be laiko pasendami, vilniečiai bandė įtaikyti į kiek lėtesnį Klaipėdos, kurios dalimi jie akimirksniu apsiskelbė esą, ritmą?

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-20 | Teatras

„Man netinka tavo kostiumas“. D. Matvejevo nuotr.

„Pamoka“. Mokytojas – Donatas Želvys. KJT archyvo nuotrauka

„Knygų personažai atgyja“. KJT archyvo nuotrauka

Kristina Steiblytė

Už kito kampo dar vienas kampas

„Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre

Robert’o Thomas pjesę „Aštuonios moterys“ dar 2002 m. pastatė kino režisierius François Ozonas. Pjesėje pasakojama apie aštuonias moteris ir vieną jų gyvenime itin svarbų vyrą. Jis joms tėvas, vyras, geidžiamas meilužis, pinigų šaltinis ar globėjas. Po netikėtos jo žmogžudystės moterys aiškinasi, kuri turėjo daugiausiai motyvų jį nužudyti, ir atskleidžia daugybę viena kitos paslapčių. Statydamas filmą, Ozonas pasirinko pritrenkiančias aktores, šiek tiek perrašė dramą, perinterpretavo veikėjų santykius ir miesčionišką detektyvinę dramą pavertė miuziklu – taip pat miesčionišku žanru. Taip buvo sukurta šiuolaikinių melodramų parodija, neleidžianti žiūrovams susitapatinti.

Į šią pjesę žiūrėti nerimtai, atrodo, iš tiesų pati geriausia išeitis ją statant. Taip nusprendė ir Balys Latėnas, „Aštuonias mylinčias moteris“ pastatęs Valstybiniame jaunimo teatre. Šiame teatre sukūręs jau antrą darbą, režisierius, dirbantis ir „Kitame kampe“, pasirinko jam artimiausią komedijos žanrą.

Ir filme, ir spektaklyje nemaža sėkmės dalis priklausė nuo pasirinktų moterų komandos. Kad ir kas būtų režisieriaus, scenografės, kompozitoriaus sumanyta, aštuonios aktorės gali viską pagerinti, išgelbėti arba sužlugdyti. Nebent tai būtų Lietuvoje retas ir nemažai daliai aktorių vis dar sunkiai įvaldomas nevaidinimas. Tačiau kad šiame spektaklyje to neprireikė, nesunku atspėti net jo nemačius, – B. Latėnas pats yra aktorius, baigęs lietuvišką teatrinę mokyklą, tad galimybių reikštis aktorėms jo spektaklyje netrūks.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-17 | Teatras

Scena iš spektaklio „Aštuonios mylinčios moterys“. S. Sirutavičiaus nuotr.

Kristina Steiblytė

Mechaniška meilė

Artūro Areimos spektaklis visai šeimai Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Artūras Areima, pastaruoju metu dirbęs su klasikine dramaturgija, sausio pabaigoje – vasario pradžioje nustebino šiuolaikinio kūrinio pastatymu, skirtu visai šeimai. Tiesa, spektaklio „Mechaninė širdis“ pagal tokio pat pavadinimo Mathias Malzieu knygą publika ribojama ženklo N-10.

„Mechaninėje širdyje“ (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė) pasakojama apie berniuką Džeką, gimusį paauglei motinai pačią šalčiausią naktį Edinburge. Vos gimusiam jam suledėjo širdis, tad pribuvėja Madlena (ji ir šiokia tokia ragana) vietoj jos įtaisė laikrodį su gegute. Paauglė mama nebematė Džeko, niekas nepanoro jo įsivaikinti, tad jis augo kaip Madlenos sūnus. Kad ir kaip saugomas nuo stiprių jausmų, jis pamilo mažutę flamenko dainininkę. Spektaklyje pasakojama, kaip jis ieškojo mis Akasijos, kaip ją rado, kaip jie mylėjo vienas kitą ir galiausiai kaip jis ją prarado. Tuomet paaiškėjo, kad mylėti jam nėra taip pavojinga, kaip jį buvo perspėjusi Madlena. Ji, kaip kiekviena rūpestinga motina, tenorėjusi apsaugoti Džeką nuo skausmo.

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1112), 2015-02-13 | Teatras

Scena iš spektaklio „Mechaninė širdis“. D. Stankevičiaus nuotr.

Saulius Čiučelis (Džekas) spektaklyje „Mechaninė širdis“. D. Stankevičiaus nuotr.

Ramunė Balevičiūtė

Septyni nykštukai ieško adresato

Spektaklis vaikams Vilniaus mažajame teatre

Po teatro vaikams turtingo sausio ir Vilniaus mažasis teatras pakvietė į premjerą mažiesiems – originalią pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ versiją. Pasaką perrašė ir režisavo Evaldas Jaras, šiame teatre prieš keletą metų pastatęs „Mamą katiną“ – ypač didelio populiarumo sulaukusią Čilės rašytojo Luiso Sepúlvedos apysakos interpretaciją.

Kurdamas spektaklį „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“, režisierius panaudojo kelis jau patikrintus sėkmės elementus: vaisingą bendradarbiavimą su dailininku Mariumi Jacovskiu, iš esmės vyrišką aktorių trupę ir komiška improvizacija grįstą vaidybą. Šįkart scenografijos sprendimą laikyčiau kone labiausiai vykusiu meniniu sumanymu. Vienoje scenos pusėje – milžiniškas medžio kamienas su drevėmis-langais, atstojantis nykštukų namą, kitoje – efektingai ir išradingai naudojamas veidrodžio rėmas su užuolaida, per vidurį – žalia miško aikštelė, o gilumoje – du postamentai su Snieguolės suknele ir riterio šalmu. Atrodo, lyg pati Mažojo teatro scenos erdvė turėtų magišką galią į kone kiekvieną šioje scenoje gimstantį naują spektaklį įterpti kokią nors Rimo Tumino spektaklių reminiscenciją – scenografijos ar rekvizito detales, praeitin nugrimzdusio grožio idėjos atgarsį ar atmosferą. Naujajame spektaklyje vaikams irgi jų netrūksta. Tekstas sufleruoja – nykštukų miškas virto muziejumi, o jie patys – tik legendinių žygdarbių šešėliais. Tai turėtų patvirtinti ir minėti postamentai, ir „paauksuotas“ muziejinis atitvaras scenos priekyje. Man ši tvorelė tapo simboliu – atsiribojimo, nebendravimo ir dirbtinumo.

VMT informuoja, kad „Septyni nykštukai...“ skirti ne patiems mažiausiems, tačiau ir vyresniems vaikams turėtų būti nepaprasta susigaudyti, kas ir kodėl vyksta spektaklyje.

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1112), 2015-02-10 | Teatras | Kultūra vaikams

„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.

Kristina Steiblytė

Niekas nepasikeis

Agniaus Jankevičiaus „Maršrutas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Agniui Jankevičiui nesvetimas socialiai, politiškai angažuotas teatras. Ne tik spektakliai, bet ir pasisakymai viešumoje, darbas su „Bad Rabbits“ sako, kad šiam režisieriui svarbu teatre kalbėti aktualiai, skaudžiai, kelti nepatogius klausimus apie visuomenę, įstatymus, nerašytus susitarimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Tad jo sprendimas statyti satyrinį spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ suintrigavo aštraus, esamą tvarką išjuokiančio ir ją keisti siūlančio kūrinio galimybe.

Sausio 30 d. parodytas „Maršrutas“ prasidėjo itin entuziastinga aktorių (Karolis Algimantas Butvidas, Jurgis Marčėnas, Birutė Belada Tauterytė, Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis) scena, kurios metu papasakota, kad jie yra daiktai iš garažo (tarpinė, pompa, valytuvai, domkratas), o aplinkui – įvairūs kiti daiktai, su kuriais aktoriai-daiktai turėjo asmeninį ryšį. Ilgainiui paaiškėja, kad garažas priklausęs Stasiui, buvusiam maršrutinio taksi vairuotojui. Dar paaiškėja, kad prarastas mikroautobuso vairuotojo darbas – ne vienintelė Stasį ištikusi bėda: kažkam užkliuvo jo žmona, kažkam – jo vaikai, o dar kitam prireikė jo balso. Žodžiu, Stasio gyvenimą ištiko... kas jį ištiko, Indrės Liutkevičiūtės pasirenkamas žiūrovas ar žiūrovė turi paklausti garsiai. O ištarus tą klausimą prasideda pasakojimas apie padarą Arturą, dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ir ne itin švarius jo darbelius.

Skaityti toliau >>

Nr. 5 (1111), 2015-02-06 | Teatras

Scena iš spektklio „Maršrutas“.Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotr.

Milda Brukštutė

Tuščių šovinių terapija

Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Daugybė raudonveidžių žmogeliukų siekia išmušti tave iš vėžių. Jų pilna visoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Jie akivaizdžiai nori, kad pasijustum sekamas, stebimas, „nuklausomas“. Pamažu supranti, kad kaip tik dabar, šią akimirką, atsiranda, t.y. jau atsirado, puiki proga pajusti tą galingą teatro jėgą, kuriai užplūdus pats tampi bejėgis. Apskritai net pradeda kilti klausimas, kas tu esi? Tai visai natūralu, mat jei jau į tave krypsta kostiumuotų nepažįstamųjų (ar bent vieno iš jų) akys, tiksliau tariant, galva, automatiškai darosi įdomu, ką jos, t. y. ji, tavyje, tavo laikysenoje ar veido išraiškoje, o gal net ir kiaurai jų mato. Vis dėlto, nors ir spėji pasidžiaugti savo matomumu, beprasidedančio spektaklio interaktyvumu, iki galo susireikšminti nepavyksta. Pažiūrėjęs atidžiau pamatysi, kad iš tiesų tai niekam tu, bent jau čia, neįdomus. Žvelgiama visai ne kiaurai į tave (ir iš kur tiek naivumo?), o tik kiaurai pro tave. Tu, kaip ir visi likę žiūrovai, čia esi tik kūrėjo ir kūrinio, režisieriaus ir jo kuriamo teatro, Oskaro Koršunovo ir OKT, jų praeities ir ateities jungiamoji grandis ar paprasčiausias jau nežinia kelintos gerbiamo režisieriaus akistatos su savo kūryba ir pačiu savimi liudininkas.

Skaityti toliau >>

Nr. 5 (1111), 2015-02-06 | Teatras

Remigijus Bilinskas (Tėvas). D. Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.

Dalia Jakaitė

„Judam pirmyn“ arba beveik Beckettas

Pauliaus Ignatavičiaus „Žaidimo pabaiga“ Šiaulių dramos teatre

Kuo įdomi Samuelio Becketto pjesė „Baigmė“, pagal kurią Šiaulių dramos teatre pastatyta „Žaidimo pabaiga“?

Kaip ir kiti šio vis iš naujo sukrečiančio rašytojo tekstai, būdama, atrodytų, toli nuo tikrovės, „Baigmė“ kartu leidžia su ja susitaikyti, ją priimti ar išgyventi iki galo. Kažkas yra protingai pasakęs, kad religija (ar tikėjimas) nėra aspirinas ar juo labiau saldainis, tokiu neigimu siekdamas apvalyti šią sferą nuo visokių bereikalingų apnašų. Tikėjimas, tiksliau, krikščionybė, nėra atsitiktinis svečias kalbant apie Beckettą. Bet vis dėlto tokius tekstus kaip Becketto „Baigmė“ ar „Molojus“ surizikuočiau pavadinti aspirinu, kuris jei ir neišgydo, tai bent „apgydo“. Nes Becketto pasaulis, kad ir koks būtų absurdiškas, savo kalba, personažu ar veiksmu svetimas tradiciniam pasakojimui ar klasikinei dramai, yra ir labai gyvenimiškas. Taip teigti leidžia ir režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus „Žaidimo pabaiga“. Kas galėtų neatpažinti seno žmogaus gyvenimo ar keistais tarpusavio priklausomybės saitais susijusios bendruomenės gyvenimo „čia ir dabar“? Ir kaip šiuolaikiškai, su neišvengiamu ironijos prieskoniu nuskamba Hamo (Sigitas Jakubauskas) žodžiai: „Aš dėkingas tau, Klovai. Už paslaugas.“ Šis atpažinimas, žinoma, gali erzinti; Becketto skaitymas ar jo stebėjimas teatro scenoje teikia savotiško nejaukumo. Bet tai ir yra keista „išgydymo“ strategija.

Skaityti toliau >>

Nr. 5 (1111), 2015-02-02 | Teatras

Scena iš spektaklio „Žaidimo pabaiga“. A. Staponkaus nuotr.

Kristina Steiblytė

Būti ar nebūti?

Yanos Ross spektaklis „Sveikinimų koncertas“ Lenkijoje

Praėjusį rudenį Yana Ross susidomėjo savižudybėmis. Dirbo ne tik Vilniuje, kartu su dramaturgijos konsultantais Andrium Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais kurdama „(Savi)žudikus“, pristatytus Naujosios dramos dienose, bet ir Lenkijoje, kur pastatė Franzo Xavero Kroetzo pjesę „Sveikinimų koncertas“.

Tai, ką matėme rudenį Vilniuje, tebuvo kiek skubotai paruoštas skaitymas su labai aiškia pozicija: jei norime, kad mažėtų savižudybių skaičius, turime ką nors iš tikrųjų keisti. Spektaklyje siūlomas (savi)žudikų paramos fondas nuskambėjo kiek makabriškai, tačiau buvo paremtas nenuginčijama logika. Ir nors kūrėjai galėjo pasirodyti nejautrūs, buvo akivaizdu, kad pašaipus jų tonas atsirado kalbant ne tiek apie pačias savižudybes, kiek apie įvairių institucijų norą su jomis kovoti pasirenkant neefektyvius metodus. Trumpai tariant, juoktasi iš to, kad, užuot kūrę šalį, kurioje norisi gyventi, kuriame fondus ir institucijas, kurios turi kovoti su žmonių nenoru gyventi. Vilniuje apie savižudybes kalbėta globaliau, valstybės lygmeniu, o Lenkijoje statyta F. X. Kroetzo pjesė pasakoja apie vieną moterį, kurią pasitraukimas iš gyvenimo, regis, tiesiog ištinka.

Skaityti toliau >>

Nr. 4 (1110), 2015-01-30 | Teatras

„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.

Aušra Kaminskaitė

Neintriguojanti nežinomybė

Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre

Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Apie ką yra „Persikūnijimai“? Kaip dainavo Romeo „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, „to nežino nieks, kas žino – tas tylės“. Ir Vytautas V. Landsbergis, ir Keistuolių teatro viešųjų ryšių atstovai turėjo galimybę tai atskleisti interviu, pranešimuose spaudai ar, savaime suprantama, pačiu spektakliu, tačiau atrodo, kad jiems patiems aišku tik tai, kokios priemonės naudojamos spektaklyje – čia iš tiesų yra viskas, kas pažadėta spaudoje. Labai sureikšminti garso takelis, įvairūs personažai (tik pasiginčyčiau dėl persikūnijimo į juos), ne visai suprantantys, kas vyksta scenoje, aktoriai, skirtingi laikai, besikeičiančios istorijos, naujas komandos narys... Tačiau nelabai kas daugiau. Paprastai pasižymintys šiltu, žmogišku, artimu santykiu su žiūrovais, šįkart „keistuoliai“ (tiksliau – „Atviro rato“ nariai Justas Tertelis, Judita Urnikytė ir Vytautas Leistrumas bei kviestinis aktorius Rokas Petrauskas) ne(su)kūrė nė to.

Skaityti toliau >>

Nr. 4 (1110), 2015-01-30 | Teatras

Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.

Agnė Pulokaitė

Apie balso nusavinimą

Pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi

Sausio 29, 30 d. teatro „Lėlė“ Didžioji salė trumpam taps sumažintu Vilniaus socialinio, kultūrinio ir politinio landšafto modeliu; bus prisimintos pastarojo dešimtmečio istorijos, susijusios su viena plačiai žinoma figūra, tikrų faktų ir anekdotinių mistifikacijų fone atgims miesto įvaizdžiai ir simboliai, o visa tai tarsi filme čia pat scenoje ims demonstruoti viename garaže suverstos senos detalės. Su šiuo juodai humoristiniu objektų, muzikos, vokalinių eksperimentų ir videoprojekcijų spektakliu „Lėlės“ scenoje pirmąkart pasirodo režisierius Agnius Jankevičius, pasikvietęs dirbti scenografę ir kostiumų dailininkę Laurą Luišaitytę bei videoprojekcijų autorių Joną Tertelį. Spektaklyje „Maršrutas“ vaidina ir gausi aktorių komanda: Karolis Algimantas Butvidas, Indrė Liutkevičiūtė, Jurgis Marčėnas, Dainius Tarutis, Birutė Belada Tauterytė, Deivis Sarapinas. Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kalbamės apie spektaklį, jo kūrimo procesą, darbą „Lėlės“ teatre ir Vilnių.

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1109), 2015-01-23 | Teatras

„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo

Teatras

Milda Brukštutė

Jokių paslapčių

Klaipėdos jaunimo teatro gastrolės

Kristina Steiblytė

Už kito kampo dar vienas kampas

„Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre

Kristina Steiblytė

Mechaniška meilė

Artūro Areimos spektaklis visai šeimai Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Ramunė Balevičiūtė

Septyni nykštukai ieško adresato

Spektaklis vaikams Vilniaus mažajame teatre

Kristina Steiblytė

Niekas nepasikeis

Agniaus Jankevičiaus „Maršrutas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Milda Brukštutė

Tuščių šovinių terapija

Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Dalia Jakaitė

„Judam pirmyn“ arba beveik Beckettas

Pauliaus Ignatavičiaus „Žaidimo pabaiga“ Šiaulių dramos teatre

Kristina Steiblytė

Būti ar nebūti?

Yanos Ross spektaklis „Sveikinimų koncertas“ Lenkijoje

Aušra Kaminskaitė

Neintriguojanti nežinomybė

Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre

Agnė Pulokaitė

Apie balso nusavinimą

Pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi