„Judam pirmyn“ arba beveik Beckettas
Kuo įdomi Samuelio Becketto pjesė „Baigmė“, pagal kurią Šiaulių dramos teatre pastatyta „Žaidimo pabaiga“?
Kaip ir kiti šio vis iš naujo sukrečiančio rašytojo tekstai, būdama, atrodytų, toli nuo tikrovės, „Baigmė“ kartu leidžia su ja susitaikyti, ją priimti ar išgyventi iki galo. Kažkas yra protingai pasakęs, kad religija (ar tikėjimas) nėra aspirinas ar juo labiau saldainis, tokiu neigimu siekdamas apvalyti šią sferą nuo visokių bereikalingų apnašų. Tikėjimas, tiksliau, krikščionybė, nėra atsitiktinis svečias kalbant apie Beckettą. Bet vis dėlto tokius tekstus kaip Becketto „Baigmė“ ar „Molojus“ surizikuočiau pavadinti aspirinu, kuris jei ir neišgydo, tai bent „apgydo“. Nes Becketto pasaulis, kad ir koks būtų absurdiškas, savo kalba, personažu ar veiksmu svetimas tradiciniam pasakojimui ar klasikinei dramai, yra ir labai gyvenimiškas. Taip teigti leidžia ir režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus „Žaidimo pabaiga“. Kas galėtų neatpažinti seno žmogaus gyvenimo ar keistais tarpusavio priklausomybės saitais susijusios bendruomenės gyvenimo „čia ir dabar“? Ir kaip šiuolaikiškai, su neišvengiamu ironijos prieskoniu nuskamba Hamo (Sigitas Jakubauskas) žodžiai: „Aš dėkingas tau, Klovai. Už paslaugas.“ Šis atpažinimas, žinoma, gali erzinti; Becketto skaitymas ar jo stebėjimas teatro scenoje teikia savotiško nejaukumo. Bet tai ir yra keista „išgydymo“ strategija.