Teatras

Teatro meistrų lengviau rasti toli nuo teatro. Tai žmonės, kurių nedomina teatras kaip klišių ir konvencijų dauginimo mašina. Būtent jie aptinka trykštančius šaltinius ir gyvas upių vagas, kurios dažniausiai aplenkia teatrų sales ir jose kasdien susirenkančius nesuskaičiuojamus būrius žmonių, bandančių mėgdžioti kitų pasaulius. Mėgdžiojame, užuot kūrę savus pasaulius, nutaikytus į žiūrovą, priklausomus nuo diskusijos su žiūrovais ir gilių jausmų, kurie būna nematomi ir kuriuos būtent teatras sugeba apnuoginti geriausiai.

Tokius vedlius dažniausiai randu prozoje. Kasdien vis mąstau apie rašytojus, kurie maždaug prieš šimtą metų pranašiškai, nors dar atsargiai, aprašė Europos dievų saulėlydį, panardinusį mūsų civilizaciją iki šiol neišsisklaidžiusion tamson. Turiu galvoje Franzą Kafką, Thomą Manną ir Marcelį Proustą. Dabar prie šių pranašų priskirčiau dar ir Johną Maxwellą Coetzee.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-26 | Teatras

Krzysztof Warlikowski; „Pabaiga“, M. Hueckel nuotr.

Kristina Steiblytė

Diagnozė: trauma

Skausmingų patirčių apraiškos teatro scenoje

Kaip neseniai sakė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, teatre vis daugėja baimės, siaubo apraiškų. Po truputį daugėja ir socialiai angažuotų spektaklių. Bendrumo tarp siaubo ir socialinio angažuotumo šiuo metu, rodos, nemažai: abu kalba apie traumines patirtis, bando apmąstyti, parodyti patirtą / patiriamą smurtą. Tik socialiai angažuotas teatras atviresnis: kalbėdamas apie tai, ką skauda, jis mėgina rasti ir įvardyti socialines priežastis, nesislėpdamas po estetizuota forma ir išgalvota fabula.

Vienas naujesnių tokių angažuotų spektaklių, mėginančių atskleisti, iš kur kyla žmogaus žiaurumas, − Aido Giniočio režisuotas „Atviro rato“ darbas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklis sukonstruotas iš nebylių scenų, rodančių vieno vyro kelią nuo gimimo iki nusikaltimo, antraščių, minimalistinės Ramunės Skrebūnaitės scenografijos ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų. Beveik dvi valandas vis keičiasi scenos, atskleidžiančios vieno žmogaus kelionę iš vienos traumuojančios, represyvios institucijos į kitą: šeima su smurtaujančiu, geriančiu tėvu, mokykla, santuoka, darbas zoologijos sode. Kad istorija būtų įtikinamesnė, įsiterpia ir šviesių, malonių fragmentų. Vis dėlto aplinka, socialinis spaudimas nugali, visos artumo, švelnumo apraiškos greitai baigiasi, o žmogus yra taip paveiktas trauminės patirties, kad nieko nebenori ir nebegali keisti.

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1118), 2015-03-26 | Teatras

„Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. D. Matvejevo nuotr.

Vlada Kalpokaitė

Be teisės kankintis

Oskaro Koršunovo „Kankinys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Tiesą sakant, visai neįdomu svarstyti, koks galėtų būti Oskaro Koršunovo „Kankinys“ pagal naują Mariuso von Mayenburgo pjesę. Juolab kad viskas jau buvo pasakyta prieš premjerą... Nėra taip jau dažna, kad išankstiniai lūkesčiai (publikos, teatralų, visos spektaklius kuriančios, žiūrinčios ir vertinančios bendruomenės) būtų tokie konkretūs, apibrėžti. Neturiu omeny reklaminių interviu ir pristatymų, kuriuos akis jau filtruoja kaip prekybos centrų akcijų maketus interneto portaluose. Betgi šiuo atveju teritorija a priori rodėsi visiškai aiški: juk Koršunovas, juk Mayenburgas, juk „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ (aštru, stipru, ritmiška, aktualu, ryšku, gilu), juk naujausia pjesė, kurią tarsi estafetės lazdelę vienas kitam perduoda šiuo metu žymiausi Europos režisieriai („Kankinį“ jau statė pats Mayenburgas Vokietijoje, Kirilas Serebrennikovas Maskvoje, Grzegorzas Jarzyna Lenkijoje, premjeros taip pat vyko arba planuojamos Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, tikrai bus dar); juk pjesės tema labai aktuali visomis kryptimis radikalėjančiame pasaulyje, kuriame Breivikas leidosi į Kryžiaus žygį vieno dievo vardu, ISIS džihadistai kito dievo vardu nukryžiuoja karo belaisvius, kerta jiems galvas, homoseksualus meta nuo daugiaaukščių pastatų, o nemažiau sužvėrėję moksleiviai tarsi mažieji modžahedai terorizuoja savo pedagogus be jokios ideologijos, tiesiog taip...

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-20 | Teatras

Janis Vilks

Harmonizacijos užtvankos

„Rusiškas sąsiuvinis“ Lietuvos rusų dramos teatre

Rašau gal kiek ir pavėluotai, nes Olgos Lapinos režisuotas „Rusiškas sąsiuvinis“ jau kuris laikas rodomas Lietuvos rusų dramos teatre. Tačiau turint omenyje, kad „7 meno dienose“ buvo recenzuoti kiti vienas po kito pasirodę spektakliai lyg ir ta pačia tema – apie moteris (Balio Latėno „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre, Dalios Michelevičiūtės „Gyvenimo aprašymas“ Lietuvos valstybiniame dramos teatre ir Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre), – būtų nesąžininga šį, už kitus ne prastesnį, o daug kuo ir geresnį darbą palikti neaiškioje (nekalbu apie kitus leidinius) tyloje. Bandant išvengti dviprasmybių iš karto skubu pasakyti, kad man „Rusiškas sąsiuvinis“ nepasirodė labai jau įdomus kūrinys. Tiesiog manau, kad nėra jis toks prastas kaip likusieji įvairialypę moters prigimtį šį sezoną gvildenantys ir recenzijų susilaukę pastatymai.

„Rusiško sąsiuvinio“ privalumas tas, kad jame bandoma ieškoti ne kažkokių vienoje ar kitoje situacijoje išryškėjančių moteriškų savybių, o moteriškumo esmės, to, kas joje užkoduota. Tikimasi atsigręžus į folklorą atrasti ką nors gilesnio už įprastą šiandienos kasdienybę. Tačiau atrodo, kad pagrindinis šio spektaklio kaltininkas, rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo dainų ciklas, sukurtas 1964 m., buvo ne tik spektaklio esmė, bet ir didžiausia jo bėda. „Rusiškas sąsiuvinis“ sukurtas harmonizuojant rusų liaudies dainas, o toji harmonizacija pasirodė esanti didžiulė užtvanka, kurią atlikėjoms, norinčioms palaikyti sukaustytą originalaus folkloro vitališkumą, būtų reikėję įveikti.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-18 | Teatras

„Rusiškas sąsiuvinis“. D. Matvejevo nuotr.

Daiva Šabasevičienė

Režisierius, diriguojantis aktorių orkestrui

Daiva Šabasevičienė kalbina pagrindinį „Didvyrių aikštės“ aktorių Valentiną Masalskį

Kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Spektaklį režisuoja vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas Krystianas Lupa. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Kostiumus šiam spektakliui kuria nuolatinis K. Lupos bendražygis Piotras Skiba. Vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Roberto Šusterio, vaidmens atlikėju Valentinu Masalskiu.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-12 | Teatras

Kristina Steiblytė

(ne)mylėsiu amžinai

Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre

Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“, Lietuvoje du kartus pastatyta dar 2006 m., praėjusią vasarą grįžo į sceną kaip jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės diplominis darbas su draugais, Aido Giniočio vadovaujamo kurso aktoriais. Šis pastatymas kovo 5 d. tapo Keistuolių teatro repertuariniu spektakliu „Moteris“, kuriame vaidina ir keli jau seniau „keistuoliais“ tapę režisierės kolegos.

Pjesėje jungiama komedija ir tragedija, sukurti ryškūs veikėjai, o fragmentišku, pirmyn- atgal sukiojamu pasakojimu sukuriamas netikėtumo ir komiškumo efektas. Neilgas, žaismingas tekstas lankstus, jį galima paversti ir beveik salonine komedija, ir šekspyriška drama, kurioje komedija perauga į tragediją ir beveik visi veikėjai žūva. Nors pjesė fragmentiška, trūkinėjanti, pasakojimas ne linijinis, suprasti istoriją nėra sudėtinga. Frenkas susituokęs su Klaudija jau 23 metus, turi paauglį sūnų Edį. Paskutinį vakarą prieš išvykstant, kraunantis daiktus, sūnui atsisveikinant su savo mergina Tina, į jų namus ateina Frenko jaunystės draugė Romi, kuriai, regis, buvo žadėta amžina meilė.

Pjesę galima skaityti kaip pasakojimą apie neatsargiai ištartų žodžių pasekmes, kai sakoma negalvojant, o klausoma labai atidžiai. Tai gali būti istorija ir apie prisiminimus, trys pjesėje veikiančios moterys atstovauja praeičiai (Romi), dabarčiai (Klaudija) ir ateičiai (Tina). Tuomet tarp praeities prisiminimų ir ateities (sukrautų lagaminų, suplanuotos kelionės, išsiskyrimo ar bendros ateities) įstrigę personažai gali papasakoti, kaip prisirišimas prie praeities sunaikina dabartį, o ateitis, jei apskritai įmanoma, lieka neaiški.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-10 | Teatras

Kristina Steiblytė

Pasakos pojūčiams

Karolinos Žernytės spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“ Vilniuje

Buvo tikėtasi, kad beveik prieš penkerius metus bakalauro studijas baigę aktoriai lėlininkai atnaujins Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno lėlių teatro trupes, skatins atsinaujinti pačius teatrus ir provokuos kūrybinių naujovių paiešką. Nutiko kiek kitaip: dalis jų nebevaidina, keli pasitraukė iš lėlininkystės ir dabar dirba Valstybiniame jaunimo teatre. O įdomiausi lėlių, objektų, vaizdų spektakliai, neskaitant Gintarės Radvilavičiūtės eksperimentų lėlių teatro technikomis Klaipėdoje, vyksta už lėlių teatrų ribų.

„Menų spaustuvėje“ du spektaklius pastatė Šarūnas Datenis, į Prancūziją tęsti studijų išvyko ir ten statyti spektaklius pradėjo Jūratė Trimakaitė, Karolina Žernytė jau penkis pojūčių teatro spektaklius pastatė taip pat ne lėlių teatre. Pirmąjį ji, dar baigdama bakalauro studijas, sukūrė kartu su kurso draugais. Vėliau dirbo Rusijoje, o gruodį su Klaipėdos jaunimo teatru pastatė spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“, jis neseniai parodytas ir Vilniuje, kultūros bare „Kablys“.

Pirmuoju spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ Žernytė pirmiausia mėgino rasti tinkamą būdą teatrinėmis priemonėmis kalbėti akliesiems. Taip atsirado liečiami, liečiantys objektai, kvapai, skoniai, manipuliacijos šiluma ir šalčiu. Šiam darbui, kuriame buvo intensyviai mėginamos pojūčių teatro galimybės, pasirinktos įvairių tautų pasakos. Tekstas, veiksmo dramaturgija tuomet tebuvo pretekstas pojūčių dramaturgijos kūrimui, o pasakų turinį spektaklyje nustelbė dalyvavimas (jei esi aklasis arba užrištomis akimis) ar smagus stebėjimas (iš šalies), kaip kuriama iliuzija. Po to Rusijoje statyti keli darbai taip pat iliustravo, perpasakojo pasakas ar apsakymus sukurdami dalyviams įspūdį, kad jie yra visiškai greta veiksmo arba jame.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-04 | Teatras

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.

Donatas Stakėnas spektaklyje „Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.

Kuriu būdamas vienas su savimi

Pokalbis su Romeo Castellucci

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр „Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Teatras | Svetur

Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.

Kristina Steiblytė

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Dalios Michelevičiūtės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Dalia Michelevičiūtė, pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro, pastaruoju metu šiame teatre sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti dar vienu. Tačiau šį kartą ji ėmėsi kurti ne tik vaidmenį, bet ir spektaklį. O du svarbiausi įkvėpimo šaltiniai „Moters portretui“ buvo Wisławos Szymborskos eilės ir pačios D. Michelevičiūtės gyvenimas.

„Moters portretas“, o greičiau portreto apmatai, škicas, eskizas – juk neįmanoma viso portreto pateikti per 1 val. 20 min. – yra spektaklio autorės mėginimas papasakoti apie save pasitelkus poeziją. Spektaklis prasideda žinute Michelevičiūtės atsakiklyje su prašymu patikslinti ir papildyti savo biografiją. Po jos pasirodo pati aktorė ir pradeda skaityti eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“. O toliau ji pasakoja apie save skaitydama vis kitus eilėraščius, tarp W. Szymborskos tekstų įpindama Marinos Cvetajevos, Daivos Čepauskaitės, Donaldo Kajoko ir Juditos Vaičiūnaitės eilių, keisdama kostiumus (scenoje D. Michelevičiūtė pasirodo bent trimis skirtingais įvaizdžiais; kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė), mojuodama skėčiu, kalbėdama telefonu ar tiesiog darydama pauzę, kad būtų proga parodyti videofilmą ar animaciją (animacijos autorius Rimas Sakalauskas), projektuojamus kino kadrą imituojančiame ekrane (scenografas Linas Liandzbergis), ar susimojuodama su tame pačiame ekrane rodomu Vyteniu Pauliukaičiu. Visa tai papildo ir specifinė aktorinė raiška: pasikartojančių priebalsių išryškinimas, svarbiausių ar veikėjai-aktorei skaudžiausių žodžių išskiemenavimas ir iliustravimas (sakant „geriau numeris batų“ pasižiūrima į bato padą, kalbant apie stotį pasiimamas lagaminas, apie lietų – skėtis).

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-26 | Teatras

Scena iš spektaklio „Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.

Undinė Krantaitė

Purslai pelkėje

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ Klaipėdos dramos teatre

Klaipėdos dramos teatras, kol kas vis dar besiglaudžiantis Žvejų rūmuose, sparčiai artėja prie rekonstrukcijos pabaigos. Vis dėlto džiaugtis beveik nėra kuo, nes grandiozinis teatro pastato atnaujinimas jokios šviesos tunelio gale dar nereiškia. Teatras, kaip jau visiems seniausiai žinoma, visų pirma susideda iš žmonių, o tai, deja, ir yra didžiausia bėda kalbant apie šį konkretų Klaipėdos atvejį. Kad tuo įsitikintum, galima nueiti kone į bet kurį šiame teatre per pastaruosius kelerius metus pasirodžiusį spektaklį. Tą patį byloja ir naujausias – Ramučio Rimeikio režisuota „Laukinė antis“ pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno pjesę.

Spektaklio režisierius R. Rimeikis labiau žinomas kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Nieko keisto, kad „Laukinė antis“ nepasižymi jokiais režisūriniais sumanymais. Keistas tik meno vadovo sprendimas leisti (net ne Klaipėdos) aktoriui statyti tokį didžiulį spektaklį. Rezultatas lengvai nupasakojamas: čia be jokių pretenzijų ar savitų idėjų, nuoširdžiai, pažodžiui pateikiamas H. Ibseno tekstas. Nevengiant moralo pasakojama apie tai, kad ne visuomet atskleista tiesa nuveda prie gero, kad paprastam žmogui tiesiog būtinas jo gyvenimą pagražinantis melas ir kad įkyrūs teisybės ieškotojai, besikišantys į svetimus gyvenimus, dažniausiai patys būna toli gražu ne šventieji.

Nuolatinis veikėjų šnekėjimas be jokio veiksmo veikiausiai kankina ne tik žiūrovus, bet ir aktorius. Galbūt todėl jie, lyg kokiam klojimo teatre, ir demonstruoja įvairias tekstą iliustruojančias emocijas. Kokia atgaiva širdžiai būna tos retos akimirkos, kai jie kalba paprastai, nerėkdami. Itin nesisekė teisybės ieškotoją Gregersą Verle vaidinančiam Edvardui Braziui, sukuriančiam ir gana gyvybingų vaidmenų, kuo galima įsitikinti žiūrint kitų režisierių spektaklius. Šį kartą jis – nuobodus teisybės ieškotojas, nepaliaujantis šnekėtojas, tarytum koks spirgas keptuvėje monotoniškai pračirškėjęs visą spektaklio laiką.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-25 | Teatras

Vytautas Paukštė spektaklyje „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.

Teatras

Krzysztof Warlikowski

Kreipimasis Tarptautinės teatro dienos proga

Tarptautinė teatro diena 2015

Kristina Steiblytė

Diagnozė: trauma

Skausmingų patirčių apraiškos teatro scenoje

Vlada Kalpokaitė

Be teisės kankintis

Oskaro Koršunovo „Kankinys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Janis Vilks

Harmonizacijos užtvankos

„Rusiškas sąsiuvinis“ Lietuvos rusų dramos teatre

Daiva Šabasevičienė

Režisierius, diriguojantis aktorių orkestrui

Daiva Šabasevičienė kalbina pagrindinį „Didvyrių aikštės“ aktorių Valentiną Masalskį

Kristina Steiblytė

(ne)mylėsiu amžinai

Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre

Kristina Steiblytė

Pasakos pojūčiams

Karolinos Žernytės spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“ Vilniuje

Kuriu būdamas vienas su savimi

Pokalbis su Romeo Castellucci

Kristina Steiblytė

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Dalios Michelevičiūtės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Undinė Krantaitė

Purslai pelkėje

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ Klaipėdos dramos teatre