„Judam pirmyn“ arba beveik Beckettas

Kuo įdomi Samuelio Becketto pjesė „Baigmė“, pagal kurią Šiaulių dramos teatre pastatyta „Žaidimo pabaiga“?

 

Kaip ir kiti šio vis iš naujo sukrečiančio rašytojo tekstai, būdama, atrodytų, toli nuo tikrovės, „Baigmė“ kartu leidžia su ja susitaikyti, ją priimti ar išgyventi iki galo. Kažkas yra protingai pasakęs, kad religija (ar tikėjimas) nėra aspirinas ar juo labiau saldainis, tokiu neigimu siekdamas apvalyti šią sferą nuo visokių bereikalingų apnašų. Tikėjimas, tiksliau, krikščionybė, nėra atsitiktinis svečias kalbant apie Beckettą. Bet vis dėlto tokius tekstus kaip Becketto „Baigmė“ ar „Molojus“ surizikuočiau pavadinti aspirinu, kuris jei ir neišgydo, tai bent „apgydo“. Nes Becketto pasaulis, kad ir koks būtų absurdiškas, savo kalba, personažu ar veiksmu svetimas tradiciniam pasakojimui ar klasikinei dramai, yra ir labai gyvenimiškas. Taip teigti leidžia ir režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus „Žaidimo pabaiga“. Kas galėtų neatpažinti seno žmogaus gyvenimo ar keistais tarpusavio priklausomybės saitais susijusios bendruomenės gyvenimo „čia ir dabar“? Ir kaip šiuolaikiškai, su neišvengiamu ironijos prieskoniu nuskamba Hamo (Sigitas Jakubauskas) žodžiai: „Aš dėkingas tau, Klovai. Už paslaugas.“ Šis atpažinimas, žinoma, gali erzinti; Becketto skaitymas ar jo stebėjimas teatro scenoje teikia savotiško nejaukumo. Bet tai ir yra keista „išgydymo“ strategija.

 

Kaip savotiškas tikrovės koncentratas, Becketto pasaulis įtraukia ne pačiais maloniausiais, bet neišvengiamais pojūčiais. Vienas tokių pojūčių, o kartu ir ypatinga beketiško gyvenimo absurdo išraiškos forma, yra nejudamybė, savotiškas sąstingis, ypatingas tęstinumas, kai nėra ko ir kaip tęsti. Ypač intensyvi yra „Molojaus“ nejudamybė, šiam romanui įtraukiant apskritai labai stipria kalbėjimo įtaiga, personažų santykių vaizduote. Aristotelio energijos sampratą „atšaukiantis“ nejudamybės pojūtis vykusiai P. Ignatavičiaus išgaunamas ir teatro scenoje. Kadangi „Baigmėje“ toks svarbus žodis, pavyzdžiui, (ne)įvykęs dialogas, kuris ir (ne)leidžia Klovui palikti Hamo, „pagiriamąjį žodį“ aktoriui Daliui Jančiauskui galima pasakyti prisimenant, atrodo, paprastas, bet labai taiklias frazes. Tokia frazė nejudamybės būsenai, situacijai ar pojūčiui – „Judam pirmyn“ – išsakyta taip, jog išsyk tampa aišku, kad judėjimo nebus, ir ne tik todėl, kad Hamas negali pasikelti iš kėdės. Šiam dieviškos ar žmogiškos nejudamybės įspūdžiui ypač veiksmingas Klovas. Apskritai D. Jančiauskas surado įdomų ir savitą šio personažo variantą. Pavyzdžiui, nuo pat pradžios dėmesį prikausto Klovo šlubavimas negalint ištiesti vienos kojos. Vienaip ar kitaip įkūnijant pjesėje nusakytą „sukaustytą eiseną“, šis šlubavimas tampa visoje Becketto kūryboje pabrėžiamo fizinio neįgalumo metonimija. Tokio motyvo „apsunkintas“, o tiksliau, egzistencinio sunkio persmelktas, literatūrinis tekstas atpažįstamas ir scenoje. Antrą kartą (tarsi tolimas tam tikros istorijos atgarsis) Klovas suklumpa simuliuodamas maldos situaciją, kurios dalimi tampa netikėtai ir dviprasmiškai nuskambėjęs tylus šūksnis „Kiek vilties...“: tarp absoliučios ironijos ir absoliutaus pamaldumo, arba nieko absoliutaus. Metafizika, kitaip tariant, esantis ir nesantis Dievas, bent jau man išlieka viena svarbiausių Becketto pasaulio sudedamųjų dalių. Todėl tokios reikšmingos ir, sakyčiau, visai įtaigios buvo spektaklyje ištartos biblinės parafrazės apie duoną ir trupinius, tėvystę ir namus...

 

Metafizikos prieskonis jaučiamas ir gražiai atrastoje spektaklio scenografijoje. Nors jau pačioje pjesėje įvardytos kopėčios, įdomi buvo radikaliai prižeminta veiksmo erdvė, iš kurios pro langą matosi daug ir kartu visai nieko. Pro abu kopėčiomis pasiekiamus langus sklindanti šviesa irgi yra beveik metafizinės prigimties – esanti ir nebe. Su Daliaus Jančiausko Klovu atsirado ir „išvada“, kad pjesė iš esmės yra apie tai, ko nebėra – skausmingai ir kartu neutraliai, anemiškai vardijant, kad nebėra gamtos, potvynių, košės, pledų, nuskausminamųjų... Ištisa beketiško nebuvimo „sistema“. Tiesą, kad nebėra ledinukų (galbūt tų, kurie nėra tikėjimas), kaip ir priklauso pjesei, išsako Hamas – savotiškas tarpininkas dieviškos įsūnystės istorijoje. Savo vietą šioje teatralizuotoje žmogiškos ar metafizinės giminystės istorijoje turi ir Negas – panašu, dar gyvas (kaip sakoma pjesėje) ir gailestį keliantis aktoriaus Juozo Bindoko personažas, nuo pirmo iki paskutinio pasirodymo konteineryje pritraukiantis žiūrovo dėmesį savo banaliomis istorijomis, kurios turėtų priminti gerus laikus.

 

Palyginti su spektaklio pradžia – neįmanomo tęsti ir vis dėlto tęsiamo veiksmo plėtote, ‒ spektaklio pabaiga, sakyčiau, neįvyko. Nepaisant to, kad dirvą jai turėjo paruošti Hamo pasakojimas ir Klovo „regėjimas“, iš „Belaukiant Godo“ tarsi – ir tik tarsi – ateinantis berniukas buvo visiškas svetimkūnis, pernelyg iliustratyvus kaip kai kurie beketiškos ašies netenkantys Hamo monologai. Paskutiniai pačios pjesės žodžiai – „Niekas nejuda“.