Derliaus šventė

Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams. Pavyzdžiui, mokytojams rugsėjo pradžioje uždera gėlių, didiesiems miestams – studentų, o teatro žiūrovams – premjerų ar festivalių. Šiemet akimis nulydėjusi mokinius į naujus mokslo metus, o kolegas – į Naujojo cirko savaitgalį, pati naują teatro sezoną pradėti išvažiavau į Estiją.

 

Estai savo teatro pristatymą, kaip jau įprasta, rengia Tartu – jaukiame, nedideliame mieste gražiu senamiesčiu ir pavydėtinu teatro ir teatrui tinkamų scenų skaičiumi (suskaičiavau devynias, bet iš patirties žinau, kad reikalui esant teatru gali pavirsti beveik bet kuri Tartu erdvė). Festivalio programa buvo įspūdinga pirmiausia spektaklių kiekiu: be jau įprastos kuratoriaus programos, buvo rodomos kasmetinių teatro apdovanojimų, naujojo šokio, „Vaba Lava“ programos bei šiemet Estijoje vykęs Baltijos šalių teatro forumas, pakeitęs Baltijos šalių teatro festivalį.

 

Pamatyti visų visose programose rodytų spektaklių, praleidus Tartu net beveik savaitę, buvo neįmanoma. Visų pirma nukentėjo „Vaba Lava“ programa, kurioje buvo parodyti keturi spektakliai. Beveik visi jie vyko Taline, o festivalio organizatoriai net ir labai norėdami negalėjo svečių nuvežti visur ir parodyti visko. Festivalio organizatorių ir savo pačios pastangomis pamačiau devyniolika labai skirtingo lygio darbų. Daugiausiai iš dviejų programų: šiųmetinio kuratoriaus Peeterio Raudseppo programos „Ribos“ ir Baltijos šalių teatro forumo.

 

Nors mačiau tik du šokio spektaklius, įspūdį apie estų šokį susidariau gerą. Suvienytieji „Zuga“ šokėjai, matyti jau ne pirmą kartą, rodė spektaklį vaikams „Kelionė“. Minimaliomis priemonėmis jis atvėrė netikėčiausius draugystės išbandymus ir įtraukė vaikus. Vienoje scenoje šokėja pasiūlo kamuolio neturinčiam, bet juo žaisti norinčiam kolegai savo galvą (su kuria, žinoma, elgiamasi atsargiai ir kūrybingai), kitoje – mergaitė iš salės pakviečiama surasti dingusį šokėją. Bet bene daugiausiai džiaugsmo vaikams suteikiama tada, kai spektakliui einant į pabaigą jie visi sukviečiami į sceną (prisijungti gali ir mamytės, tėveliai, dėdės bei tetos) žaisti su šokėjais visokiausių žaidimų.

 

Visai kitokio pobūdžio buvo Henri Hütto šokio spektaklis „Ritmas yra šokėjas“. Pats atlikdamas šokį, Hüttas nerodė sudėtingų kompozicijų, tiesiog žaidė judesio ir garso ritmu: metronomai ir jų ritmu pasakojama vaikystės istorija, švilpavimas, su šokinėjimu per šokdynę derinamos citatos apie meilę, projektuojamos ekrane. Spektaklis priminė fizinį teatrą, tyrinėjantį ritmą ne tik kaip šokio, bet ir kaip gyvenimo pagrindą, o šalia to, regis, kalbėjosi su Félixo Gonzálezo-Torreso darbu „Be pavadinimo (Tobuli mylimieji)“.

 

Ne tokia maloni patirtis buvo pirmą kartą vykęs Baltijos šalių teatro forumas, nors pasikeitęs Baltijos šalių teatro festivalio formatas nudžiugino. Prieš festivalį teigta, kad jei kelerių pastarųjų metų spektaklių pagal nacionalinės dramaturgijos kūrinius rodymas pasiteisins, tai toks forumas 2016 m. bus surengtas Lietuvoje, o 2017 m. – Latvijoje. Panašu, kad šis formatas yra produktyvesnis nei ankstesnis festivalis, į kurį visos trys šalys tiesiog suveždavo po kelis spektaklius ir dar surengdavo konkursą. Matant daugiau spektaklių lengviau suprasti tiek teatro, tiek teatrui rašomų ar naudojamų tekstų įvairovę ir tendencijas Baltijos šalyse.

 

Deja, dauguma šios programos spektaklių nepasirodė labai intriguojantys. Estų dramos teatro „Brolis“ (pjesės autorius Tõnu Õnnepalu, rež. Aleksanderis Eelmaa), rodytas Taline ar Esnos dvare, ir teatro „Theatrum“ „Balsai“ (autorius Jaanas Kruusvallas, rež. Lembitas Petersonas) buvo literatūrinio teatro pavyzdžiai, visiškai dominavo tekstas, o aktoriai ir scenografija jį įgarsino ir iliustravo. Drama dominavo ir bendrame Talino miesto ir Estų dramos teatro spektaklyje „Skausmas varnai...“ (autoriai ir režisieriai Mari-Liis Lill, Paavo Piikas), tačiau šis spektaklis išsiskyrė kiek kitokia vaidyba. Aktoriai neskaitė fiktyvių personažų tekstų, o pasakojo depresija sergančių žmonių asmenines istorijas, tad scenoje aktoriai turėjo būti jautresni nei daugumoje kitų spektaklių. Be to, kalbėta apie depresiją, skirtingas jos formas ir gydymą, taip siekiant prisidėti prie Estijoje, bent kūrėjų aplinkoje, skaudžios problemos sprendimo.

 

Dar du forume parodyti spektakliai nustebino. Vienas netikėtai nuvylė, kitas – pradžiugino. Viename įdomiausių Estijos teatrų „No99“ latvis Vladislavas Nastavševas pastatė spektaklį pagal Matso Traato išgalvoto miestelio Haralos gyventojų istorijas. Nors „Tiesa, kurios troškau“ atrodė daug žadantis darbas, jam prasidėjus pasijuto ne tik sausų sceną dengusių lapų, bet ir Konstantino Bogomolovo teatro tvaikas, o tai, kuo Nastavševas žavi Rygoje, pasimetė scenoje pažertų idėjų gausoje. Nepadėjo ir itin įdomūs aktoriai, sąžiningai, rimtai vaidinę visus spektaklio etiudus.

 

Netikėta maloni staigmena šioje programoje buvo Tartu naujojo teatro spektaklis „1987“, režisuotas Ivaro Põllu pagal 1987 m. sovietinę periodiką. Spektaklyje vaidino šiemet studijas baigę Viljandžio kultūros akademijos teatro meno studentai. Jie vaidina su dujokaukėmis (jose įtaisytos lempelės, kad veikėjų akys švytėtų), labai blogai mato ir yra priversti veikti išvien, o tai jauniems aktoriams nėra taip įprasta, kaip norėtųsi. Be teksto veikę postapokaliptinio pasaulio gyventojai transliavo apie niekad nesibaigiantį siaubą, suvienodėjimą ir nuolatinį mėginimą apsimesti, kad gyvenimas normalus. Laukiama 1987-ųjų pabaiga taip niekados ir neateina, Naujųjų metų išvakarėse po 1987 švieslentėje užsidega tie patys 1987. Jei spektaklis būtų kiek trumpesnis, radus šiek tiek daugiau vizualių sprendimų jis neabejotinai stotų į įdomiausių festivalio spektaklių gretą.

 

Be to, jis, kaip ir dar du, pasirinkti ne visai pagal temą, gelbėjo kuratoriaus programą. Jos tikslas šiemet buvo parodyti jaunuosius Estijos teatro kūrėjus, ateinančius keisti teatro, pristatyti estų teatro mokyklų užaugintą derlių. Dauguma pristatomų jaunų kūrėjų yra neseniai baigę studijas aktoriai, kai kurie – patys pasirašantys dramas ar susirežisuojantys, kuriantys sau choreografiją, bet dar neturintys jokio aiškesnio balso Estijos teatro kontekste. Programa, išskyrus kelis spektaklius, labiau priminė ne jaunų profesionalų pristatymą, o studentų darbų sesiją.

 

Spektaklyje „Laukiu...“ šokėjams sunkiai sekėsi išlaikyti žiūrovų dėmesį bei patiems likti susikaupusiems (dvi šokėjos susidūrusios net prapliupo juoktis), kūrinyje „Saviraiška/kekšavimas“ jaunam menininkui aktualiai temai pasirinkta judesio forma nepadėjo pasakyti nieko naujo, o „Ekke Moor“, pastatytas pagal Augusto Gailito kūrinį, kaimiška nostalgija itin panėšėjo į Panevėžyje rodomus „Devynbėdžius“. Išsiskyrė šioje programoje tik „No99“ ir Von Krahlio teatrų spektakliai.

 

„Mano žmona supyko“ (dramaturgas Eero Epneris, režisieriai ir scenografai Tiitas Ojasoo ir Ene-Liis Semper) pasakoja istoriją apie žmonos paliktą vyrą, kuris, padedamas atsitiktinių žmonių, mėgina atkurti jos ištrintas paskutinių bendrų atostogų nuotraukas. Fotografijų atkūrimas perauga į žaidimą simboliškais, daugiausiai fotografiniais XX a. vaizdais. Spektaklis gana greitai pradeda rodyti, kaip stipriai esame prisirišę prie vaizdinių, ir savo, ir pasaulio istorijas pasakojame vaizdais, o prisimename ne save tą akimirką, o tos akimirkos vaizdus. Tarsi klausiama, ar ištrynus nuotraukas ištrinami ir prisiminimai? O mes patys?

 

Spektaklis įdomus ne tik turiniu (nors gerokai nusileidžia ir Lietuvoje rodytam „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“), bet ir tuo, jog jame vaidina buvę Ojasoo studentai, dabar, panašu, jau tapę trupės dalimi. Matyti šiuos jaunus žmones scenoje buvo labai gera, – jų vaidyba beveik nenusileido kur kas labiau patyrusiems kolegoms.

 

O pats keisčiausias festivalio „vaisius“ – kuratoriaus programoje kažkokiu būdu atsidūręs Von Krahlio „Budapeštas“. Spektaklį kūrė ne studentai, o keturi aktoriai. Užsienio žiūrovams jis neverstas, tiesiog prieš pradžią įteikti nepilni scenarijai anglų kalba. Bet, nepaisant to, aktorių atvirumas, žaismingumas, bendravimas su žiūrovais ir tiesiog buvimas kartu mažoje erdvėje šiltai susispaudus buvo bene mieliausia patirtis šiųmečiame estų teatro festivalyje.