7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatras Lietuvoje per daug saugus

Pokalbis su režisieriumi Artūru Areima

Monika Jašinskaitė
Nr. 31 (1137), 2015-09-11
Teatras
Artūras Areima. M. Jašinskaitės nuotr.
Artūras Areima. M. Jašinskaitės nuotr.

„Ateidamas į teatrą norėčiau nežinoti, kas man bus“, – pristato Artūras Areima savo teatro viziją. Kadaise įvardytas teatro chuliganu ir priskirtas kultūriniams ekshibicionistams, režisierius ruošiasi naujai premjerai. Šį savaitgalį OKT studijoje jis pristatys šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio pjesės „Po ledu“ interpretaciją, taip pradėdamas antrąjį AAT | Artūro Areimos teatro sezoną.

 
Prieš metus įkūrei savo – Artūro Areimos teatrą. Kas per šį laiką pasikeitė?
Atsirado daugiau galvos skausmo. Užsikroviau daug atsakomybės. Dabar turiu galvoti ne apie artimiausią spektaklį, o iš karto apie penkis būsimus ėjimus. Noriu, kad viskas judėtų į priekį, ir negaliu žengti žingsnio, kuris viską sugriautų. Mėgstu sakyti, kad dabar rašau įvadą, tada bus prologas, o paskui prasidės tikrai įdomūs dalykai. Turi susiformuoti ir žiūrovas, ir žmonės, su kuriais dirbu.
 
Paskutiniu metu daug dirbai su klasikine medžiaga – Schilleris, Čechovas, dvi Shakespeare’o pjesės, Mathias Malzieu „Mechaninė širdis“. Kas paskatino imtis šiuolaikinės dramaturgijos?
Rinkdamasis niekad nežiūriu į laikotarpį – visuomet ieškau temos. Klasikinė medžiaga buvo įdomi kaip žmogaus studija. O šiuolaikinė medžiaga aktuali, nes kalba apie tai, kas su žmogumi vyksta dabar. Taigi noriu išsiaiškinti, koks dabar yra žmogus, jį identifikuoti. Man atrodo, kad „Po ledu“ iškelta problema mus rimtai prispaudusi. Kolektyvinės sąmonės obsesijos sugriovė mūsų tapatybę. Nuo pat mokyklos mums kalama į galvą, kad turime veikti, privalome būti perspektyvūs ir produktyvūs. Tai mus apsėdę. Reikia baigti aukštąjį, gauti diplomą, fantastišką darbą ir būti labai potencialiems. Esame pristatomi ne kaip paprasti žmonės, o pagal profesiją – mokslininkas, kompozitorius, režisierius. Tapatybę lemia žmogaus profesija. Tai sugriauna mūsų individualumą. Klasikinės medžiagos apie žmogaus ir jo įvaizdžio santykį neradau, turbūt šis klausimas rūpi tik šiuolaikiniam žmogui.
 
Iš pagrindinio pjesės personažo Pauliaus Nieko nuolat reikalaujama efektyvumo ir produktyvumo. Tu tai priskiri kolektyvinės sąmonės obsesijai. Gal tai apsėdę ir tavo sąmonę?
Aš jaučiuosi taip pat. Pavyzdžiui, esu ne kartą save pagavęs, kad savo šeimą nuvertinu dėl to, kad jie nieko gyvenime nenuveikė. O kai pagalvoji, ką tai reiškia? Kad jie netapo įžymybėmis arba pasaulinio garso profesoriais? Kad jie dirbo paprastus darbus? Kartą kalbėjomės su tėvu. Jam svarbus jo darbas, gaminiai, kuriuos jis kuria, keliauja po visą pasaulį, tad yra daug atsakomybės. Jis pasakė: „Mano darbas padėjo tau išsimokslinti.“ Tame labai daug grožio. O juk mes apie tai niekada negalvojame.
 
Vadinasi, į Falko Richterio pjesę žvelgi iš asmeninės perspektyvos. O kaip repeticijų procesą lėmė žmonės, su kuriais dirbai?
Kilogramais nepasversi. Įtaka prasideda jau renkantis aktorius. Jau skaitydamas pjesę personažus analizuoju per aktorius, kuriems juos galėsiu „užkrauti“. Man įdomu, kai dialogas su aktoriumi užsimezga dar pirmose repeticijose, nes tada kartu galime daugiau nuveikti. Malonu žiūrėti į tai, ką užsienio režisieriai, tokie kaip Frankas Castorfas ar Thomasas Ostermeieris, išgauna iš vyresnių aktorių. Jie gyvena šiuolaikinėje kultūroje, nebijo apnuoginti seno kūno, nevengia neįprastų poveikio priemonių. Mūsų vyresnės kartos aktoriams kartais valandų valandas tenka įrodinėti, kad su publika reikia kalbėtis kitaip, šiuolaikiškai. Todėl norisi pačiam išauklėti aktorių kartą, kuri būtų laisva ir gerai suvoktų, kokias priemones naudoja scenoje. Per repeticijas su aktoriais sukūrėme daugiau nei matysime spektaklyje – bandėme medžiagą labai įvairiai, kol neliko abejonių, kad dar kažko neatradome. Pradžioje mėgstu visiškai išardyti medžiagą, tada ji gali nusėsti, sugulti, kiekvienas elementas randa savo vietą. Šiuo metu medžiaga susijungusi, liko tik nušlifuoti spektaklio ritmiką, emocinę partitūrą, aktoriai turi pajusti visumą, kad galėtų geriausiai paskirstyti savo jėgas.
 
Tavo spektakliuose svarbi muzika, dažnai atliekama gyvai. „Po ledu“ skambės elektronikos garsai. Kaip bendradarbiavote su Artūru Bumšteinu?
Panašiai kaip su aktoriais. Su Artūru Bumšteinu kartu kūrėme dar vieną personažą. Sumanymo esmė, kad muzika galėtų būti kaip architektūra, interjeras. Visi personažai gyvena toje aplinkoje. Tačiau viskas vyksta vieno žmogaus galvoje, tad mes turėjome sukurti emocinį lauką, atmosferą. Spektaklyje girdėsime triukšmus – nebus melodijos, partitūros, tik tai, kas ateina iš aplinkos, pertraukia arba papildo mūsų mintis.
 
OKT studijoje matėme tavo „Julijų Cezarį“. Kaip jautiesi antrąkart statydamas spektaklį šioje erdvėje?
Man patinka kurti grožį, bet efektingi, gražūs klasikinės ar kitos didingos medžiagos pastatymai turėtų būti rodomi didelėje scenoje. Tuomet žiūrovai gali stebėti, o patys būti nepastebimi, tariant F. Richterio žodžiais, jie yra tik statistika ir rinkos dalis. O mažoje erdvėje žmogus dalyvauja savo buvimu, savo reakcijomis. Intymus teatras mane traukia, nes žmonės čia susirenka pasikalbėti apie tai, kas vyksta šiandien. AAT noriu kalbėti šiandienos temomis ir nagrinėti šiuolaikinį žmogų – ieškoti dramaturgijos arba pats ją kurti, provokuoti žiūrovą, tikėtis poveikio.
 
Šį kartą OKT studijoje man gerokai lengviau apibrėžti santykį su žiūrovais. „Julijaus Cezario“ žiūrovas iš pradžių tėra pašalinis politinio gyvenimo stebėtojas – jis atitveriamas, į jį nekreipiama dėmesio, o vėliau visas veiksmas scenoje nukreipiamas vien į jį, jis pats tampa politinio gyvenimo dalyviu. Falko Richterio pjesė lėmė labai konkretų ir nekintantį uždavinį. Dabar intymioje erdvėje norėjau sukurti kitą realybę – tarsi esi labai arti, bet tuo pačiu metu ne čia. Žiūrovas gali pasiduoti arba priešintis kuriamai aplinkai ir panirti į savo paties mintis. Tai įmanoma tik mažoje, suspaustoje erdvėje, kurioje nėra galimybės atsitraukti.
 
Kalbi apie poveikį žiūrovui. Mėgsti kurti provokuodamas, erzindamas, sukurdamas jam sunkias sąlygas. Kodėl?
Šiuolaikinės kultūros padėtis labai sudėtinga, nes žmogus jai nepasiruošęs. Man patinka, kaip apie tai pjesėje kalba Falkas Richteris. Šiuolaikinė kultūra gali pastūmėti žmogų į sudėtingas aplinkybes, kuriose jis save lavina. Mes įpratę gyventi pažįstamoje aplinkoje, nežinomybė mus sujaukia, mes jos bijome. Norėčiau, kad žmonės galėtų toleruoti įvairesnius dalykus.
 
Kodėl Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje teatras yra įvairus, įžūlus, provokuojantis? Man atrodo, kad Lietuvoje teatras per daug saugus ir per mažai kategoriškas. Ateidamas į teatrą norėčiau nežinoti, kas man bus. Tegu po spektaklio išeičiau susinervinęs ir nesupratęs, bet po to galėčiau galvoti, ieškoti savo atsakymo. Norėčiau, kad tai, ką pamačiau, skatintų ieškoti dar giliau, kad nesiliaučiau galvoti apie pavaizduotas situacijas ir jų sprendimo būdus. Tarkime, po Davido Lyncho, Jano Švankmajerio, Weso Andersono, Michelo Gondry filmų atsakymų į iškilusius klausimus ieškau savaitę. Arba pirmą kartą pamatęs Rodrigo Garcios spektaklį „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“ buvau tiesiog perpykęs. Jo darbai ir dabar mane erzina, bet man įdomu, jis mane verčia klausti, kaip čia yra, kodėl. Jis ieško naujo santykio su tuo, kas yra nusistovėję, griauna tai, kas visiems aišku. Šiandien mes apsiginklavę aiškumu. Man norėtųsi tuos pernelyg aiškius dalykus išjudinti.
 
Kalbino Monika Jašinskaitė
Artūras Areima. M. Jašinskaitės nuotr.
Artūras Areima. M. Jašinskaitės nuotr.
„Po ledu“. M. Puidos nuotr.
„Po ledu“. M. Puidos nuotr.