7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Karo metafora

Artėjant Árpádo Schillingo spektaklio LNDT premjerai kalbamės su aktoriumi Valentinu Masalskiu

Daiva Šabasevičienė
Nr. 30 (1136), 2015-09-04
Teatras
Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.
 
Esi iki ausų įklimpęs į Klaipėdos jaunimo teatro reikalus, tačiau jau antrą sezoną kuri didelius vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre. Panašu, kad Tavo aktoriaus aistros niekas nenumalšins. Vaidinti turbūt yra svarbiausia Tavo gyvenime?
 
Po „Pasaulio gerintojo“ praėjo jau šešeri metai. Nuo tada labiau rūpinausi pedagoginiu darbu ir stačiau spektaklius su jaunimu. Kuriant spektaklį, aktorių požiūris, jų patirtis labai svarbūs. Jauniems aktoriams atskleidžiau, iškalbėjau visas savo paslaptis. Aktorystė yra magija: kaip įtikinti, kaip apgauti salę, kaip pameluoti, kad patikėtų žiūrovai? Kai kartu su savo mokiniais vaidinau spektaklyje „Kita mokykla“, supratau, kad meluoju ir nemoku apgauti. Jie jau žinojo visus mano „fokusus“. Tuomet buvau nusprendęs pabaigti su aktoryste. Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“, du mėnesiai intensyvaus darbo man grąžino aktorinį pasitikėjimą: vėl nustojau bijoti publikos, scenos. Labai branginu šį susitikimą su Lupa ir teisę suvaidinti Robertą Šusterį.
 
Man be galo patinka mo-ky-tis. Vertingiausia, kai dirbdamas gali išmokti ko nors naujo, nesvarbu, kur tai įvyksta, – kine ar teatre. Jei kūrybinėje grupėje neatsiranda bendravimo, tuomet tas mūsų mokymasis yra beprasmis. Juk į spektaklius žiūrovai taip pat ateina tikėdamiesi sužinoti ką nors nauja, patirti ką nors netikėta.
 
Sutikau vaidinti ir Árpádo Schillingo spektaklyje. Vasaros vidury visa kūrybinė grupė išvažiavome į Merkinę, gyvenome užsidarę miško sodyboje. Tai buvo didžiulis patyrimas: tapome grupe, kuri dešimt dienų kalbėjo vien apie karą. Dar nežinodami kūrinio, mes, aktoriai, analizavome karo temą. Ne žodžiais, bet veiksmais, etiudais. Tokia buvo mūsų išvyka: įdomi, prasminga ir reikalinga.
 
„Statistų“ šiame spektaklyje nėra, visi kūrėjai?
Aktorius tampa kūrėju, kai pradeda galvoti apie visą spektaklį, kai nuolat dalyvauja jį kuriant. Tai nepriklauso nuo vaidmens dydžio. O jeigu aktorius tik užpildo erdvę, įšoka į sceną ir kažką ištransliuoja, tuomet jis tik atlikėjas. Árpádas – socialus režisierius, reflektuojantis dabartį. Jam rūpi procesai, kurie vyksta mumyse, aplink mus. Turbūt spektaklyje bus nemažai juodumo ir purvo, bet režisierius vis dėlto deda aiškų pliuso ženklą.
 
Kaip Tu supranti socialumą?
Socialus yra Dostojevskis, kurio kūryba paremta vargšo, nuskriausto žmogaus dejone. Socialus ir Čechovas, ir Shakespeare’as, kalbėdamas apie žudynes ir liejamą kraują...
 
Tačiau temų socialumas dar nesuformuoja socialinio teatro.
Dabar visur ir viskas dekonstruojama, bet aš laikausi tos nuomonės, kad spektaklio formą turi padiktuoti tema. Man atrodo, kad postdraminis teatras Lietuvoje prasideda tik dabar. Šiandien, žiūrėdamas į jaunus dramaturgus – Mindaugą Nastaravičių, Marių Ivaškevičių, – matau, kad jiems svarbiau tampa ne siužetinės linijos ar aplinkybės, o virsmas. Bandoma įveikti žiūrovo nuobodulį, jį apgauti? Paneigiamas net siužetas, jis sulaužomas. Kodėl? Kad žiūrovas nenuspėtų pabaigos. Kine panašiai dirba Kim Ki-dukas: teigia viena, po to staiga visiškai kita; personažas persiverčia.
 
Statant „Didį blogį“ ir režisieriui, ir dramaturgui labai svarbu virsmas, tai, kaip viskas apsiverčia. Vieną žanrą keičia kitas. Ir virsmas vyksta greitai, netgi toje pačioje scenoje naudojama skirtinga kalba. Ilgai tam priešinausi, bet supratau, kad šiandien, kai žiūrovai pakankamai išprusę, kai jiems nebeįdomios nei istorijos, nei naujos formos, nei ilgai trunkantis veiksmas, nebėra prasmės slėpti intrigą, paslaptį. Šiandien žiūrovams iš scenos viskas „metama“ tiesiogiai. Ne dėl to, kad norima šokiruoti. Žiūrovai jau „nebeišlaiko“ dėmesio tam pačiam žanrui visą spektaklį. Todėl atsirado žanrų eklektika. Mes joje tiesiog „maudomės“.
 
Manau, kad ši drama tik dabar pradėjo „rašytis“. Norint pasvarstyti, kas šiandien yra karas čia, Lietuvoje, Amerikoje, manyje, visur, reikia pasinerti į šią temą, tik tuomet karas gali virsti belaikiu, beasmeniu.
 
Jūsų spektaklis nuo pradžios iki galo išgalvotas, jo jėga – virsmas. O kur jis veda – į mirtį ar kur nors kitur?
Čia bus kalbama turbūt net ne apie mirtį, o apie žiaurumą mūsų viduje, apie karą, kuris vyksta mūsų galvose. Dėl to mes naudojame tikras pavardes ir vardus. Dėl to sakome, kad toks pat karas vyksta ir čia pat, tarp aktorių. Metafora susinaikina ir virsta nebe metafora. O paskui ji tampa nauja metafora.
 
Prancūzų rašytojas Louis-Ferdinandas Céline’as romane „Kelionė į nakties pakraštį“ rašo: „Su karu reikia pasilikt akis į akį, kad geriau apžiūrėtum tą kiaulę iš priekio ir iš šono.“ Iš kokio šono Jūs žiūrite į karo šmėklą?
Mes juk nežinome, kas yra tas karas. Bet jis labai arti. Realus karas yra labai baisus. Dėl to mes apie jį galime kalbėti tik metaforomis, tik per savo aktorinę patirtį. Neturim teisės pasivadinti Serioža, Nastasija – vardais tų, kurie iš tikrųjų kariauja. Čia gali veikti tik tokie personažai kaip Motina, Saldžioji ar pan. Taip pat ir personažai su savo tikrais vardais. Ši Ivaškevičiaus pjesė man patinka todėl, kad joje yra labai daug virsmo. Jaučiu, kad ateityje teatro spektakliai negalės būti ilgi, jie turės būti aiškūs ir neaiškūs vienu metu, scena turės nuolat transformuotis. „Didžiame blogyje“ labai įdomus šviesos žaismas. Árpádas Schillingas – nuostabus režisierius: naudodamas tamsą ir vieną prožektorių, jis kuria teatrą. Labai svarbu, ką jis tuo momentu apšviečia, ką reflektuoja. Ar akys, kurios gali matyti viena, gali pamatyti ir kita? Formos prasme tai visiškas minimalizmas.
 
Ar jūs, kūrėjai, repetuodami ieškojote bendro karo suvokimo, ar tiesiog jo formos išraiškų?
Visi buvome „įlindę“ į šią temą, net pavargom nuo jos. Viena grupė net paprašė leidimo pailsėti – taip išsekome nuo neigiamų emocijų, purvo. Karą suprantu kaip pabaigą, kaip bifurkacinį tašką. Jau Remarque’s savo kartą vadino prarastąja, o Borchertas rašė apie sudužusias viltis. „Didžiame blogyje“ žmogus, kuris dalyvauja kare, niekada nebebus tuo žmogumi, kuriuo buvo iki karo. Kai pradėjau domėtis bifurkacija, supratau, kad ji itin susijusi su mūsų menais. Jeigu visuomenė smarkiai nutolsta nuo savo vertybių – viskas, daug ko sugrąžinti nebeįmanoma.
 
Šią vasarą dalyvaudamas stojamuosiuose egzaminuose pastebėjau štai ką: 1995-aisiais, nusivylimo metais, gimusi karta kalba tik apie viena – apie šeimą. Iš stojusiųjų jaunuolių beveik niekas neturi šeimos. Opiausios jų problemos – „prasigėręs tėvas“, „nekenčiu tėvo“, „tėvą myliu, mamos – ne“, „patėvio nemėgstu“. Tarsi jie būtų išdaužytų pamatų vaikai, net namų neturėję. Jie kaip vilkiukai. Nesusipažinę su pačiomis paprasčiausiomis šeimos užduotimis. O jos juk yra esminės.
Patekus į karo sūkurį, apie jį kalbėti nebeįmanoma. Sakoma: kai ginklai žvanga, mūzos tyli.
 
Tai kodėl jūs statote šį spektaklį?
Mums svarbu perspėti. Mes negyvename taip, kaip karo apsuptyje atsidūrę žmonės. Mes galime išeiti į gatvę, apsipirkti, šypsotis, kviesti žiūrovus į salę... Mes vis atitolinam akimirką ir kol kas nejaučiam jos grėsmės. Mums visiems tolimas Sirijos karas. Paprastas pavyzdys: šiandien kai kas svarsto, ar mums priimti pabėgėlius, ar ne? Kiek jų priimti ir kokiomis ligomis jie mus užkrės? Jeigu mes abejojame, ar Lietuva pajėgi juos priimti, tai mes visiškai neįsivaizduojame Sirijos karo baisybių. Mes neįsivaizduojame pabėgėlio situacijos, esame praradę atjautą. Manau, dabartinė Lietuva dar nejunta karo.
 
Ar neatrodo, kad tik nuvargusiam žmogui karas tampa nebebaisus? Tik peržengus tą ribą.
Peržengus ribą belstis į žmogaus vidų, sielą, jausmus, emocijas nebėra jokios prasmės. Niekad nepamiršiu, kaip 1990 metais statėme „Vėlines“, o žmonės prospektu ėjo į barikadas ir prie parlamento vyko mitingai... Įdėjome į savo spektaklį begalę meninių simbolių, kategorijų, skausmo... Nors spektaklis buvo nuostabus, iš pradžių salė buvo tuščia. Atsimenu šviesios atminties Alberto Zalatoriaus įdomius tekstus, atsimenu, kaip šis spektaklis veikė tuos, kurie į jį įsiklausė. O koks didelis buvo lenkų spaudos pripažinimas... Lietuvoje jį priėmė tik vėliau. Tuomet, kai šis spektaklis gimė, tautai rūpėjo kiti dalykai.
„Didis blogis“ statomas ne tam, kad gąsdintume žmones ar primintume apie karą. Kalbame tik apie karo metaforą: apie tai, kas žmoguje lindi nuolat, apie tai, kas neišnaikinama. Šioje dramoje per mano personažą Marius Ivaškevičius naudoja herpeso– pūslelinės – metaforą. Kas yra herpesas? Tai virusas, kuris tūno užsislėpęs ir išlenda, kai nusilpsta imunitetas, po to vėl pasislepia. Žmogus negali jo nugalėti. Mano personažas – tai parazitas su svajone, ir ta svajonė „kuria“ to parazito gyvenimą. Šis spektaklis yra perspėjimas.
 
Tavo personažas yra reto šlykštumo isterikas.
Taip. Mes, aktoriai, šiame spektaklyje „naudojami“ kaip metaforos. Svarbu, kad žiūrovai suprastų, jog mes nebijome šios identifikacijos. Mums svarbu pasakyti, kad tai yra mumyse.
 
Kuo pasižymi Árpádo Schillingo darbo metodas palyginti su kitais režisieriais?
Jis be galo pasitiki aktoriumi. Schillingas labai paprastas žmogus. Man labai patinka Árpádo tezė: „Mes kursime kartu, bet paskutinis žodis – režisieriaus. Siūlykite!“ Man patinka jo demokratija scenoje. Nors laiko liko nedaug, jis nieko nediktuoja. Man patinka, kad jis konkrečiai įsivaizduoja kiekvieną sceną. Jis ne tik mato vaizdinę spektaklio visumą, bet ir stebi kiekvieno personažo psichologiją, tyrinėja itin subtilius psichologinius niuansus. Jis labai aiškiai suvokia visuomenės hierarchijas, pateikia neįtikėtinai įdomių pavyzdžių. Jis yra didis humanistas. Nesimėgauja purvu, nors jo aplink mus tiek daug ir jo formos taip greitai keičiasi...
 
Teatre labai daug miesčioniškų, banalių temų. Jeigu liečiama nebanali tema, vadinasi, metamas iššūkis. Į kai kuriuos klausimus galima atsakyti Hermanno Hesse’s žodžiais: „Jeigu žmogus sako tiesą, jis visada tampa žiaurus.“
 
Šio spektaklio trupė buvo formuojama per pokalbius, šiandien vadinamus „kastingais“.  Kuo ji ypatinga?
Visuomet esu už trupę, bet ne už „projektinius“ spektaklius, nes juose tu ateini duoti tai, ką savyje jau esi atradęs. Tik trupėje per ilgą darbą su „savais“ – „savo“ režisieriumi, „savo“ pedagogu – gali savyje „atrasti“ vaidmenį. Man atrodo, nuvažiavę į Merkinę kūrėme trupę. Ieškojome savyje to, ko niekas nežinojo: ir dramos, ir savo „neįtikėtinų“ spalvų. Kai gavome „išrašytus“ vaidmenis, prasidėjo naujas etapas, kuris dabar ir vyksta.
 
Kalbino Daiva Šabasevičienė

 

Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Didis blogis“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Didis blogis“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.