7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Juras Tarava

Rudenį pražys itališkos teatro orchidėjos

Ko laukti rudenį teatro festivalyje „Sirenos“

Šiemet į rudenines „Sirenas“ atvyksta keturi itin skirtingi spektakliai – teatro Berlyne „Schaubühne“ aktoriai parodys Katie Mitchell „Plaučius“, Thelonious Monko muzikos įkvėpti odę gyvenimui „Senasis Vienuolis“ pristatys belgai Josse De Pauwas ir Kriso Defoorto trio, o Antonio Vivaldi „Metų laikų“ fone apie rimčiausius dalykus bežodžiame „Nekalbame, kad mus suprastų“ kvailios Pieteris Ampe ir Benjaminas Verdonckas. Šie trys spektakliai bus parodyti po du kartus „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. O vienas festivalio spektaklis bus parodytas tik kartą – Didžiojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje pirmąsyk Vilniuje žiūrovai pamatys italo Pippo Delbono spektaklį „Orchidėjos“.

 

Italų režisierius Delbono, vaidinęs Peterio Greenaway’aus, Luca Guadagnino (kartu su Tilda Swinton), Bernardo Bertolucci ir kitų žymių režisierių filmuose, Lietuvoje pristatys spektaklį, kuriame, anot jo, iš esmės kalbama apie meilę. Apie meilę gyvenimui. Italų ir užsienio teatro ekspertų mylimas ekspresyvusis režisierius, Europos naujosios teatro realybės premijos laureatas, kvies prisiliesti prie jo jautriai pateikiamo gyvenimo pajautos koliažo.

 

„Orchidėjos“. K. De Villers ir M.Brenta nuotr.
„Orchidėjos“. K. De Villers ir M.Brenta nuotr.
„Orchidėjos“. K. De Villers ir M.Brenta nuotr.
„Orchidėjos“. K. De Villers ir M.Brenta nuotr.
Undinė Krantaitė

Cirko šešėliai

„Šapito Šardam“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje

Vėlų liepos 3-iosios vakarą (22.30) Klaipėdoje susibūrusi „Klounų teatro studija“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje parodė cirko spektaklį „Šapito Šardam“. Tai – lyg įvadas į kitą dieną Klaipėdos piliavietėje prasidėjusį festivalį „Šermukšnis“. Šis, nors ir puikuojasi „teatrų ant grindinio“ antrašte, kažkodėl į savo programą neįtraukė koncepciją atitinkančio klounų trupės pasirodymo. Galbūt bijota, kad šie klounai (kaip tikrieji juokdariai) sugadins visą festivalio grožį tėkšdami ant savo butaforinio grindinio nė kiek nepagražintos tiesos gabalėlį. Jei taip – be reikalo.
 
Šie kūrėjai, nežinia kodėl prisidengę Daniilo Charmso vardu, pasirodė esą visiškai nekenksmingi. Jų juokeliai, traukiami tiesiog iš oro, vos tik nuskambėję vėl keliauja ten pat, pavėjui. Šiek tiek keista, net nejauku stebėti jaunus žmones, visiškai nesidominčius šiandienos realijomis ir apsistojusius abstrakčiai jokiame (tačiau tikrai ne amžinajame) laike.

Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Kristina Steiblytė

Rygos užrašai

Latvių teatro panorama

Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.

„Karo užrašai“
„Karo užrašai“
„Prarastoji Antarktis“
„Prarastoji Antarktis“
„Dvylika kėdžių“
„Dvylika kėdžių“
„Kankinys“
„Kankinys“
„Rainio sapnai“
„Rainio sapnai“
Kora Ročkienė

Politinis kirtimas

Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa Pekine

Priešais įėjimą į Pekino „Centure Theatre“ – minia, daugiausia jaunimo. Dominuojanti jų drabužių spalva – juoda. Mane užkabina vyras su bilietų į „Kirtimą“ krūva. Teatro kasoje bilietas kainavo 400–5000 juanių, dabar – triskart daugiau, išvertus į zlotus, beveik tūkstantis.
 
1700 vietų salė pilna. Žiūrovų salės atmosfera nepasižymi tokiu pietetu, koks karaliauja Lupos spektakliuose Lenkijoje. Vienas išeina nusipirkti gėrimo, kitas grįžta su traškučiais, keli žmonės filmuoja spektaklį mobiliaisiais telefonais, kažkas pasivėlino beveik valandą ir dabar tamsoje ieško savo vietos. „Nepaisant suirutės visuose keturiuose spektakliuose viešpatavo kažkoks godus susikaupimas, be reakcijos neliko nė vienas žodis, nė viena politinė aliuzija, nė vienas klausimas apie laisvę“, – sako Krystianas Lupa.
 
Lenkijoje „Kirtimas“ suvokiamas kaip universalus pasakojimas apie šiuolaikinio elito būseną. Kinijoje spektaklis įgijo politinio manifesto ištarmę, o Lupa tapo laisvės ir angažuotumo simboliu. Išminčiumi, kuris žino, kaip apginti ir komunizmo, ir kapitalizmo epochoje laisvę prarandantį žmogų.

Kristina Steiblytė

Įspūdžių medžioklė

Du spektakliai Kultūros naktyje

 Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.

Valstybinis jaunimo teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“ rodė repertuarinius spektaklius, „Menų spaustuvėje“ vyko įvairias teatro rūšis aprėpianti programa, ne vieną spektaklį buvo galima pamatyti „Kablyje“, OKT rodė monologus iš spektaklių įrašų, o jauni kūrėjai ar trupės naudojosi galimybe prisistatyti.
Dar buvo galima apsilankyti Rusų dramos teatre, paklausyti, kaip Olegas Kovrikovas maloniu balsu skaito Ivano Vyrypajevo pjesę „UFO“ ar praeiti pro Vilniaus paveikslų galerijos kiemą ir įsitikinti, kad naujasis cirkas vilniečiams iš tikrųjų įdomus. Nors rudenį, lankantis „Naujojo cirko savaitgalyje“, kartais tuo tikrai tenka suabejoti.

„Meile, don’t stop“
„Meile, don’t stop“
„Demokratijos gimimas ir mirtis“
„Demokratijos gimimas ir mirtis“
Aušra Kaminskaitė

Iš Katedros aikštės Rotušės link

Šokio ir cirko pasirodymai Kultūros naktyje

 

Jau devintus metus Vilniuje rengiama Kultūros naktis, rodos, tapo net ne miesto tradicija, o kone valstybine švente (nors ne laisvadieniu). Naktinėti ir stebėti renginių – „kultūrintis“ pagal savo supratimą – čia, regis, susirenka daugiau žmonių nei per Nepriklausomybės atkūrimo minėjimus.
 
Žinoma, apsilankymo Kultūros naktyje tikslai priklauso nuo kiekvieno individo kultūros. Meno renginiais prisidengę paaugliai pagaliau gali pasiteisinti tėvams, kodėl su draugais visą naktį praleis mieste ir greičiausiai namo grįš kitą dieną. Pasilinksminti mėgstantys pilnamečiai gali sau leisti gerti alkoholį viešai – juk visi taip daro, o visų neišveš, – negana to, „pjankė“ vyksta stebint Lietuvai neeilinį projekcijų šou. Žinoma, nestinga ir suinteresuotų žiūrovų – daugelyje renginių per žmonių srautą sunku įžiūrėti, kas vyksta scenoje. Spūstys uždarose ar tiesiog iš gatvės nematomose erdvėse rodo, kad žmonės jau tikslingai ruošiasi Kultūros nakčiai – ieško jiems artimų kokybiškų renginių, užuot vaikščioję po miestą ir dairęsi į tai, kas vyksta aplinkui. Kita vertus, tai ir yra šio renginio žavesys – gali eiti bet kur ir užklydęs greičiausiai išvysi ką nors netikėta.

 

„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Rekonstruoti“
„Rekonstruoti“
„Low Air“
„Low Air“
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
Milda Brukštutė

Lėlė ir ją mylintis aktorius

Pokalbis su teatrologe Audrone Girdzijauskaite lėlių teatro festivaliui pasibaigus

Lėlių teatras – senas kaip pasaulis. Žmogus šalia savęs visą laiką turėjo kažką, ką norėjo mylėti, globoti ir tikėjosi globos. Norėjo pasinaudodamas lėlė įtikimiau, raiškiau papasakoti svarbius įvykius. Amuletai, dievų atvaizdai, mirusiųjų kaukolės-kaukės ritualuose, pirmieji primityvūs apeiginiai vaidinimai – tai vis lėlių teatrui giminiški dalykai. Lėlės pavidalai ir jos funkcijos per amžius nuolat kito ir, sakyčiau, tebekinta. Nors tam tikri principai, regis, jau nusistovėjo. Lėlių teatro žinovai išsiaiškino šio žanro specifiką, pirmiausiai pabrėždami jo sąlyginę prigimtį (kai vaidinama žmogaus rankų padirbtu personažu) ir specifinį lėlės (objekto) ir žmogaus santykį... Apie tuos dalykus daug diskutuota, parašytos knygos.
 
Lėlių teatras – sudėtingas žanras. Ne mažiau sudėtingas nei opera. Jame yra ir pantomima, ir muzika (labai retai lėlių spektaklis vyksta tyloje, nes lėlė nori judėti tam tikru ritmu), ir scenografija, ir niekur nepakartojamas žmogaus ir lėlės ryšys kitų žmonių akivaizdoje. Tobulas lėlių teatro spektaklis, man regis, dažniausiai yra universalus: jis turėtų džiuginti ir vaikus, ir suaugusius.

„Zebras“
„Zebras“
„Matilda“
„Matilda“
„Tylios poemos“
„Tylios poemos“
„Smėlio žmogus“
„Smėlio žmogus“
Lėlių ir kaukių paradas
Lėlių ir kaukių paradas
Ramunė Balevičiūtė

Vaizdų evoliucija

Spektaklis vaikams Vilniaus teatre „Lėlė“

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.
 
Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.
 
Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Agnė Pulokaitė

„Lėlės“ teatro (r)evoliucijos

Pokalbis su teatro režisieriumi Šarūnu Dateniu

Vilniaus teatras „Lėlė“ kūrybinius metus baigia pristatydamas ketvirtą šio sezono premjerą – spektaklį visai šeimai „Evoliucija“. Šarūnui Dateniui tai jau ne pirmas režisūrinis darbas – po „Menų spaustuvės“ stogu pagal programą jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ dienos šviesą išvydo jo statyti „Gaidelis pinigautojas“ (kartu su dailininku Antanu Dubra) ir „Mergaitė su degtukais“ (šį, išskyrus kompozitorius Severiją Janušauskaitę ir Vytautą Leistrumą, kūrė „Lėlės“ teatro jaunųjų aktorių komanda). Naujasis spektaklis, kuriuo Šarūnas Datenis kaip režisierius pagaliau debiutuos savojo teatro scenoje, pasakos, kaip nurodo pavadinimas, visatos, žmonijos, civilizacijų atsiradimo ir raidos istoriją. Nors tema, regis, kietas riešutėlis net ir suaugusiam, spektaklyje į ją stengtasi pažvelgti žaismingai, gyvai, nenuobodžiai – kaip galima teatre. Vizualaus spektaklio sprendimo ėmėsi net trys dailininkai: Antanas Dubra, atsakingas už bendrą vaizdą, Vladas Suncovas – už techninius sprendimus ir konstrukcijas, o Artiomas Brančelas paišė kadruotes animatoriui Justinui Venciui. Originalią muziką spektakliui kūrė Severija Janušauskaitė (joje skamba Mantvydo Mockaus klarnetas, Valentino Krulikovskio ir Šarūno Datenio balsai), vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Irmantas Jankaitis, Imantas Precas, Indrė Liutkevičiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas. Premjera – birželio 6 d. 12 ir 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“. Apie ją ir visatos gimimo džiazą kalbamės su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Šarūnu Dateniu.

Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
„Evoliucija“
„Evoliucija“
Milda Brukštutė

Pilkosios eilės

„Borisas Godunovas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

„Borisas Godunovas“ – paskutinė 75-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Šis spektaklis užbaigia ir penkerių metų teatro programą, kurios sudarymu užsiėmė jo meno vadovas Audronis Liuga. Nuo šių faktų atsiriboti niekaip nepavyksta. Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Kažkas tam prieštarauja. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Ji niekaip nesulimpa į aiškią visumą. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta. Per pastaruosius penkerius metus LNDT sutriko ne vienas režisierius. Nors ir išlaikydavę lyg ir pagrindinius savo kūrybos bruožus, jie prarasdavo jų esmę, o gal, tiksliau, atidėdavo ją vėlesniam laikui – kitoms scenoms, kitiems pastatymams.
 
Jau vien istorinė Aleksandro Puškino drama atrodo labai nenekrošiška. Ko gi gali ieškoti šis režisierius tarp valdžios intrigų? Žinoma, šis kūrinys galėtų būti jam tik atspirties taškas, leidžiantis pasinerti į kažką kita. Tačiau dabar jau aišku, kad taip nėra. Nekrošius šią pjesę statė itin kruopščiai, kantriai dėliodamas vieną sceną po kitos. Valdžios ir jai pavaldžios liaudies temos, perkeliant šį kūrinį į sceną, ne tik niekur nedingo, bet ir nebuvo užgožtos ko nors kito, bent kiek poetiškesnio. Atrodytų, kad apie valdžią, jos troškimą režisierius jau papasakojo 1999 m. pastatęs Williamo Shakespeare’o tragediją „Makbetas“; kažin ar galėtų būti kas tikslesnio už šį kūrinį? Anuokart ir tekstu, ir spektakliu buvo gilintasi į žmogų, jo kaltę bei prigimtį. Bandymai pateisinti nusikaltimą, surasti jo priežastį visuomet įdomesni, toliaregiškesni už kaltės, kad ir kokia ji būtų, atskleidimą, net ir už visos žmonijos nuosmukio konstatavimą. Šį kartą vis dėlto stengiamasi (tai diktuoja ir Puškino drama) į valdomuosius ir valdančiuosius pažiūrėti iš toliau, ne tiek juos suprasti, kiek aprėpti tam tikrą visumą, gilintis ne į žmogų, o į jį ėdantį mechanizmą.

Arūnas Sakalauskas (Šuiskis), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas), Dainius Gavenonis (Patriarchas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas), Dainius Gavenonis (Patriarchas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 143  >>> Archyvas