Teatras

Alma Braškytė

Antono Čechovo „Žuvėdra“ Reikjaviko miesto teatre

Už islandišką „Žuvėdrą“ Yana Ross apdovanota šių metų tarptautinio Torūnės teatro festivalio „Kontakt“ geriausio režisieriaus prizu. Per spektaklio aptarimą festivalio klube vis kilo iš savo vietų vyresnio amžiaus rusų kritikai, pasipiktinę drastiškais personažų santykiais, ir klausė, ar Islandijoje nėra subtilių žmonių, o jeigu jie ten tik tokie, kam reikėjo imti Čechovo pjesę apie juos kalbėti. Be abejo, laikysena „mes žinome, koks yra Čechovas, o čia yra ne tai“ visada pasmerkta būti priimta kaip retorinis intarpas, nereikalaujantis atsakymo, ir net neatsimenu, kaip į ją buvo atsakyta. Tačiau į kitą klausimą, taip ir nenuskambėjusį, bet ore amžinai kybantį – ar Čechovo pjesės dar gali ką nors pasakyti apie mūsų laiką – islandų spektaklis atsako vienareikšmiškai. Jei tik režisierius žino, apie ką nori jomis kalbėti. Nes sielos ir likimai gali dužti ne tik arbatą geriant. Vakarėlių žaidimai, alkoholis ir karaokės mikrofonas yra ne mažiau tinkamos sceninės aplinkybės. 

Alma Braškytė

Michailo Durnenkovo „Ežeras“ teatre „TR Warszawa“

Yana Ross atsirado pas mus 2007-aisiais – su Elfriede’s Jelinek „Bembilendu“ (OKT ir LNDT koprodukcija) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (OKT). Paskui kelerius metus režisavo Lietuvoje, daugiausiai LNDT, trumpam ištrūkdama statyti spektaklių į Berlyną, Seulą, Helsinkį iki pat 2013-ųjų, iki nemenką kontroversiją sukėlusio spektaklio Nacionaliniame dramos teatre, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (apie tai, kaip demoniška žudymo idėja įsismelkė į kaimelio gyventojų sielas ir pastūmėjo išžudyti kaimynus žydus). Nuo tada Yana Vilniuj tik svečias, nors įsikūrė čia, laisvai kalba lietuviškai ir mes įpratom laikyti ją sava. Pastaruosius trejus metus ji daugiausiai režisuoja Lenkijoje ir Skandinavijoje. Tai, ką ji ten stato (teko matyti keturis – du lenkiškus, švedišką ir islandišką – šio laikotarpio Yanos Ross užsienio spektaklius), liudija erudiciją, profesinę brandą ir jautriai artikuliuojamą stipraus temperamento atsaką į mūsų istorinio laiko ir mūsų nepastebimõs (nes per arti esančios) kasdienybės katastrofas.

Rimgailė Renevytė

Teatrinis Vilnius „Kultūros naktyje“

Net ir praūžus griausmingai audrai, „Kultūros nakties“ renginiai penktadienio vakarą nestokojo žiūrovų. Kaip ir kasmet, sostinės gatvės ir skersgatviai atsivėrė naktinei kultūrinių pasirodymų nuotaikai. Šiemetinis „Kultūros nakties“ maratonas tiek pat pradžiugino, kiek ir nuvylė. Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.

Mano kelionė po teatrališką miestą bei naujai atrastas jo erdves prasidėjo nuo Oskaro Koršunovo teatro, kvietusio užsukti į Ašmenos gatvėje įsikūrusią studiją, kurioje buvo rodoma dokumentika apie „Hamleto“ gastroles Kinijoje. Ant paskutinio sezono spektaklio frazes „rėkiančių“ sienų mirgėjo Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Nelės Savičenko ir Dariaus Meškausko pasakojimai apie sunkumus, patirtus gastrolių metu, bei „Hamleto“ jėgą vaidinant jį kartais net du sykius per dieną. OKT studijoje sėdėjome vos keliese, todėl klausantis, pavyzdžiui, skrupulingo Gavenonio pasakojimo apie pertraukas tarp spektaklių ir sulaikytą tylą grimo kambaryje apimdavo keista nuotaika, tarsi būtų atviraujama tik mums: dešimčiai porų akių ir trims varvantiems skėčiams.

Agnė Pulokaitė

Apie KU Menų akademijos teatro režisūros studentų diplominius darbus

Man įprastą vilnietišką maršrutą Markučiai–Arklių gatvė, vedusį mane į pažintį su lėlių teatru, ne taip seniai pakeitė ilgesnis Vilnius–Klaipėda, kurio paskutinėje stotelėje įsikūręs Klaipėdos lėlių teatras, kitais metais švęsiantis visai nebe paauglišką 25 metų jubiliejų. O dabar Klaipėdos universitetas išleido ir trečiąjį oficialų (nors galimybės režisūros studentams rinktis papildomą lėlininko kvalifikaciją būta ir anksčiau) lėlininkų kursą, vadovaujamą lėlių teatro režisierės, dailininkės, dramaturgės ir pedagogės Jūratės Januškevičiūtės. Tad ir vėjuotai saulėtą, nuotykių pažadais vilnijantį – kokie paprastai stotyse aplanko – gegužės 20-osios rytą į vakarus patraukiau ne džiazų klausyti ir ne šaltosios Baltijos pušynais kvėpuoti, o būtent to minėtojo kurso, trumpam pasivadinusio „Trupe 459“, diplominių darbų pažiūrėti. Lietuviškame kontekste Klaipėda, jei ir ne lėlių teatro Meka, yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė (ir, tikiuosi, niekada ar bent jau dar ilgai neaptrauks) akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja (gal netgi – bet oi koks nuvytęs žodis! – misija).

Lina Klusaitė

Su Audroniu Liuga kalbasi Lina Klusaitė

Kad ir kaip stengtųsi būti šiuolaikiškas, teatras yra vienas archajiškiausių menų, nes jame veikia gyvi žmonės. O žmogus negali būti be atminties, asmeninio ir istorinio laiko refleksijos. Teatro trumpalaikiškumas užaštrina atminties darbą. Todėl jį nuolat persekiojo ir persekios „praeities šmėklos“. Teatre dabartį suvokiame per atmintį. Atmintis gali būti teatrinė ir asmeninė, būtent per pastarąją patiriame identifikaciją su sceniniu įvykiu. Tai teatre brangiausia. Teatrinė atmintis gyva ne vien teoretikų galvose. Esu įsitikinęs, kad ją turi nemaža dalis teatro publikos. Ypač kalbant apie Jaunimo teatrą. Daugumai teatralų šio teatro atmintis yra susijusi su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos periodu. Jo neįmanoma ir nereikia stengtis pakartoti. Bet norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas – kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus. Norėčiau pabandyti Jaunimo teatre tokias idėjas įgyvendinti. Nežinau, kaip pasiseks. Esu nemažai dirbęs su šiuolaikine dramaturgija ir eksperimentais netradicinėse erdvėse. Norėčiau kažką šioje srityje nuveikti ir Jaunimo teatre. Kaip žinia, padarytų darbų atmintis teatro esamajam laikui nieko nereiškia. Naują darbą pradedi nuo tuščio lapo. Prieš tokį lapą dabar ir esu.

Milda Brukštutė

Jaunųjų teatro kūrėjų mėnuo Vilniuje

Kiekvieną pavasarį lyg iš gausybės rago pasipila jaunųjų teatro kūrėjų diplominiai (ir ne tik) darbai. Toks metas – puiki proga smalsiems scenos menų gerbėjams sužinoti ir savo akimis įsitikinti, kas, kur atėjo, su kokiomis mintimis ir kaip nusiteikę. Vis dėlto dar prieš keletą metų šis pažinties procesas buvo gerokai paprastesnis. Vilniaus Mažajame teatre vykstantis festivalis „Tylos!“ atliko gana garbingą misiją – pristatydavo žiūrovams kasmet vis ateinančią naują jaunąją teatro kūrėjų kartą. Šiais metais jau nebekyla abejonių, kad ši „Tylos!“ koncepcija išblėso. Manyčiau, kad to pradžia – jau kiek anksčiau prasidėjęs, bet kasmet vis labiau ryškėjantis festivalio virtimas tarptautiniu. Mat kartu su šia, lyg ir sveikintina „Tylos!“ plėtra, atsirado kažkoks rengiamos programos neapibrėžtumas, įtarimą keliantis abstraktumas, o pagrindinė mintis, nuo kurios viskas ir prasidėjo, – pristatyti naująją teatro kūrėjų kartą, – buvo nustumta kažkur į šoną.

VMT scenoje šiais metais nepamatėme nė vieno Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių studentų darbo. Šie pasiskirstė po „Menų spaustuvės“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, LMTA ne per seniausiai duris atvėrusio Balkono teatro bei OKT studijos scenas. O dar ir „Kablyje“ prieš mėnesį vyko taip pat jaunuosius pristatantis kultūros maratonas „PIN dienos“. Taigi, turintys noro Vilniuje galėjo pamatyti tikrai nemažai, lyg ir nebūta didelio nuostolio. Tačiau čia jau nebeveikė joks atrankos kriterijus. Prireiktų baisiai daug (ir tikrai ne visuomet maloniai praleisto) laiko, kad galėtum susidaryti bent kiek pilnesnį vaizdą apie sveikai teatro kraujo apytakai tokius svarbius ateinančius. Kita vertus, visai nemažą dalį studentų jau esame pamatę iš repertuarinių LNDT ir OKT spektaklių ir galime daryti prielaidą, kad tai ir yra tie svarbiausieji, kad ir kaip kvailai tai skambėtų.

Raminta Gamziukaitė

Literatūrologinis požiūris į Artūro Areimos režisuotą „Mariją Stiuart“

Spektaklis, besislepiantis po pavadinimu „Marija Stiuart“, turėtų būti įvardytas „Elžbieta I, Anglijos karalienė“. Juolab kad yra precedentas – Artūras Areima kartą jau keitė autentišką Friedricho Schillerio veikalo pavadinimą į sceninį. Toks keitimas galėjo ar net turėjo įvykti ir vėl, nes ne Marija Stiuart prikausto žiūrovų dėmesį naujajame Schillerio dramos pastatyme. Kitaip nereiškia blogai, premjera ir nustebino, ir nudžiugino, ir privertė susimąstyti apie priežastis, dėl kurių spektaklis visa savo visuma atgręžtas į karalienę Elžbietą.

Nuo pirmojo įspūdingo pasirodymo scenoje vienvaldiškai karaliauja Elžbieta I ir Elžbieta Latėnaitė. Jai deramai asistuoja grafas Lesteris (Tomas Rinkūnas), lordas Berlis (Tomas Stirna), Mortimeras (Daumantas Ciunis), lordas Šrusberis (Edmundas Mikulskis). Labai netikėta, bet herojų vyrų (Lesteris ir Mortimeras) susidūrimas scenoje išryškintas, o herojų moterų – gerokai prislopintas, nors Schillerio dramoje jis sudaro viso vyksmo pagrindą. Marija (Inga Patkauskaitė) lieka nuošalėje, o jos varžovė dėkingai priima dovaną ir demonstruoja aktorinį meistriškumą, dvi moterys – karalienė Elžbieta ir aktorė Elžbieta – puikiai sutaria.

Sigita Ivaškaitė

Sezono pabaigos premjeros Lietuvos rusų dramos teatre

Ne paslaptis, kad nuo tada, kai režisierius Jonas Vaitkus atėjo į Lietuvos rusų dramos teatrą, jis atgijo ir tapo lankomas ne tik „vietinės“, bet ir platesnės publikos. Nors pora paskutinių sezonų ir nebebuvo tokie ryškūs kaip pirmieji, LRDT, palyginti su kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrais, sugeba išsilaikyti bendrame kultūros kontekste, būdamas atviras ne tik rusakalbiam žiūrovui.

Atgijęs LRDT ėmė kviestis ir jaunus režisierius. Vienas ryškiausių, iki šiol besitęsiančių bendradarbiavimų, – šiame teatre kuriami Olgos Lapinos spektakliai. Kurį laiką savo kūrybą sutelkusi į teatrą vaikams, praėjusiais metais pristačiusi kūrinį suaugusiems – „Rusiškas sąsiuvinis“, šio sezono pabaigoje O. Lapina nusprendė vėl kviesti vyresnius žiūrovus. Teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“ rasime viską, kas, bent mano nuomone, atspindi pačios režisierės požiūrį į teatrą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik intelektas, profesionalumas, rimtis, bet ir lengvumas bei žaismė, leidžiantys juoktis, žavėtis ir išlaikyti sąmoningą, o kartais ir vaikišką žvilgsnį.

Alma Braškytė

Naujas Gintaro Varno spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Po Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjeros galima užduoti mokyklinį klausimą: ką mums, dabarties laikų gyventojams, sako šitie antikiniai siužetai? Ir sulaukti visai nemokyklinio atsakymo: liepia nekaltinti savęs ir kaltinti save. Šita bambagyslė – dar vadinama tragiškąja kalte – visiems laikams susieja mus su tais, kurie gyveno prieš tūkstančius metų liedami aukas Olimpo dievams, ir saisto vieną su kitu gyvenančius šiandien. Galima to nematyti – iš prigimtinio naivumo, pasirinkto paviršutiniškumo ar programiškai, bet šita jėga yra surišusi mus vienus su kitais netikėčiausių konfigūracijų gijomis, ir nežinau, ar net krikščioniškojo idealo įkūnijimas pajėgus jas nutraukti. Tikėtis atleidimo (ar bent užuojautos) gal ir galime, laisvės (ir išlaisvinimo nuo kaltės) – vargu.

Kad išskleistų visą šią kalte ir nekaltybe pulsuojančią tarpusavio sąsajų panoramą, režisierius (jis ir inscenizacijos autorius) į trilogiją sudėjo Sofoklio „Oidipą karalių“ (I spektaklio dalis), Aischilo „Septynetą prieš Tėbus“ ir Euripido „Foinikietes“ (II) bei Sofoklio „Antigonę“ (III). Mintis sujungti visas Oidipo šeimos mitą apimančias pjeses kilo vokiečių dramaturgui Johnui von Düffeliui, kurio pjesė „Oidipo miestas“ tapo Gintaro Varno spektaklio impulsu (vėliau „Oidipo miesto“ teliko fragmentai, atsisakęs subuitintos pjesės kalbos ir pernelyg politizuotos interpretacijos Varnas grįžo prie originaliųjų pjesių tekstų; netgi buvo užsakytas „Foinikiečių“ vertimas – jo, taip pat von Düffelio pjesės vertimo autorius Mindaugas Strockis). Tragedijų trilogijos suvaidinimas per vieną dieną – senojo graikų teatro tradicija (tiesa, tragedijų svorio prislėgtiems žiūrovams prablaškyti anuomet dar būdavo vaidinama ir ketvirtoji, satyrų drama).

Ramunė Balevičiūtė

Keletas pastabų apie Artūro Areimos „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre

Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?

Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).