Teatras

Daiva Šabasevičienė

Aušra Marija Sluckaitė, Spektaklių ir sapnų klavyrai, Kultūros barai, 2016, p. 608.

Tik ką pasirodžiusi Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“– ne tik režisieriaus Jono Jurašo kūrybos apžvalga, bet ir teatrinis romanas, kurio siužetą sudaro didžiąją gyvenimo dalį greta buvusios žmonos vidinis monologas. Nors knyga stora, – joje sudėtos dvi savarankiškos knygos: „Po dvynių ženklu“ (perleista: Vaga, 1994, 176 p.) ir „Namai be namų“, – ją lengva skaityti, nes nuosekliai pasakojamas teatrinis gyvenimas pilnas įdomių įvykių, netikėtų posūkių ir eseistinių pasažų. Knygos herojus Jurašas mėgsta greitį kelyje ir Amerikos keliais skrieja vėjo greičiu (kaip rašoma prisiminimuose), tad Sluckaitė šį „greitį“ naudoja keliažanrėje knygoje, sugebėdama ne tik važiuoti režisieriaus sudarytu spektaklių maršrutu, bet ir stabtelti įdomesnėse stotelėse bei apmąstyti jųdviejų išaugintą kūrybą.

Šiuos menininkus pažįsta didžioji dauguma XX a. antros pusės kūrėjų. Jie – menininkai nomadai, kuria visame pasaulyje, tad jų kūrybinės arterijos siekia net kelis žemynus. Ir svarbiausia – jie laukiami Lietuvoje. Kiekvienais metais tenka išgirsti frazę: „Šiandien spektaklį žiūrės ir Jurašai.“ Tai tarytum įvertinimas, tam tikra tylomis parašyta recenzija. Jų geranoriškumas ir atvirumas teatrui – neišsenkantis, ir tai labai svarbu visai teatrinei bendruomenei.

Lina Klusaitė

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Eglė žalčių karalienė“

Rugsėjo pabaigoje buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės patalpose pristatyta Oskaro Koršunovo premjera „Eglė žalčių karalienė“ pasitikta kviečiant žiūrovus „išjudinti atjautą“ ir taip treniruoti jautriausią savo sielos organą. Dar vasarą nuskambėjus Koršunovo parengtam Elfriede Jelinek „Prašytojų“ skaitymui buvo galima įsitikinti, kad pjesėje, grįstoje empatijos principu, šis dvasios organas veikia puikiai. Nors šiuokart „Prašytojų“ turinys liko nuošaly, Jelinek inspiruota ir tikrais faktais paremta pabėgėlių tema tapo pretekstu mąstyti ne tik diskriminuojamo, nereikalingo, svetimo atėjūno problemą, bet ir kritiškai pažvelgti į savąją tautinę savimonę. Dėsninga, kad pastarosios pagrindu režisierius pasirinko kone labiausiai į lietuvio sąmonę įsirėžusį ir etnologų plačiai aptartą „Eglės žalčių karalienės“ mitą, leidusį nenuslysti dokumentalumo paviršiumi ir atverti begales skirtingų interpretacijų, kaskart vis kitokių suvokimo galimybių. Tiksliai pasirinkta, reikšmiškai talpi mito, pabėgėlių temos bei atšiaurios ligoninės erdvės, primenančios uždaras paribių (getų, įkalinimo, tardymo įstaigų) vietas, sąjunga ir tapo tuo spektaklio paveikumo matu, kuriuo matuojamas gyvas, dinamiškas, su žiūrovu komunikuojantis šiuolaikinis teatras.

Andrius Jevsejevas

Įspūdžiai iš lėlininkystės meno festivalio Lenkijoje

Pamenu, kai dar mokiausi mokykloje, kiekvieno rudens pirmosios dienos nepastebimai prabėgdavo su bendramoksliais dalijantis ką tik pasibaigusių atostogų įspūdžiais. Turbūt panašiai būna ir teatre: kiekvieno sezono pradžioje, pamažu rengiantis didiesiems darbams, su senokai sutiktais teatro gerbėjais norisi pasidalyti visą vasarą „taupytais“ praėjusio sezono pabaigos atradimais.

Ir taip jau susiklostė, kad šio teksto autoriaus vasara buvo savotiškai paženklinta lėlių teatro – tiksliau tariant, įspūdžių, parsivežtų iš gegužės 18–22 d. kaimyninės Lenkijos pietuose, Belsko-Bialoje, esančio teatro „Banialuka“ ir jo direktorės Lucynos Kozień surengto XXVII tarptautinio lėlininkystės meno festivalio, kuriame dalyvavo ir Vilniaus teatre „Lėlė“ režisierės Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas spektaklis pagal E.T.A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“.

Kiekvienas, bent sykį „pilna koja“ dalyvavęs solidžiame tarptautiniame teatro festivalyje, žino, kad visų festivalio programoje pristatomų darbų pamatyti dažniausiai nepavyksta. Taip šįsyk nutiko ir man: kvailokai jaučiuosi prisipažindamas, kad festivalio „Grand Prix“ pelniusios italų komandos iš „Teatro Gioco Vita“ šešėlių spektaklio pagal Italo Calvino romaną „Nesantis riteris“ nepamačiau. Kita vertus, dar studijų metais iš vyresniųjų kolegų išmokta formulė „jei festivalyje pamatai bent du gerus darbus, vadinasi, jis – pavykęs“ pasiteisino ir šįkart. Net be žiuri geriausiu spektakliu pripažinto italų darbo, čia išvydau mažų mažiausiai du puikius ir dar kelis vienu ar kitu aspektu įsimintinus lėlių ir objektų teatro kūrinius.

Milda Brukštutė

Trys naujojo sezono premjeros

Nors ir esame klasikos gerbėjų bei skirtingų vis tų pačių kūrinių interpretacijų kraštas, per šį rugsėjį jau teko pamatyti tris Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą apgyvendintus veikalus. Juozo Miltinio dramos teatre Linas Marijus Zaikauskas pastatė šiuolaikinio turkų dramaturgo Tuncero Cücenoğlu pjesę „Lavina“. OKT studijoje buvo pristatytas Neli Walker režisuotas monospektaklis amerikiečių rašytojo Jimo Thompsono romano „Žudikas manyje“ motyvais. O Valstybiniame jaunimo teatre Algirdas Latėnas pastatė islandų dramaturgo Guðmunduro Steinsonno pjesę „Lukas“.

Nors recenzuojamų kūrinių silpnąsias savybes patartina pasilaikyti teksto pabaigai, jau iš pirmosios, lyg ir neutralios pastraipos šviečiasi pagrindinė šių spektaklių bėda (ar jų nuobodumo priežastys). Visi trys režisieriai užsiėmė ne savų spektaklių statymu, o senoviniu, kantriu, bet ir labai paviršutinišku literatūros perkėlimu į sceną. Net ir Neli Walker, nors, savaime aišku, negalėjo mūsų supažindinti su visu Thompsono romanu, lygiai taip pat literatūriškai pastatė Sauliaus Drungos inscenizaciją.

Milda Brukštutė

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi – ir žiūrovai, ir artistai – lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas – tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.

Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, – žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.

Birutė Mar

Įspūdžiai iš gastrolių monospektaklių festivalyje Turkijoje

Šią vasarą teko prisiminti kadaise, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais, puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.

Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų vaizdo įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Jerzy Grotowskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Piterio Brooko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.

Vėliau teko išgirsti ir apie Tadashio Suzukio tarptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors... tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E. Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).

Visi šie XX a. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą, kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai nebegyvą. (Įstrigusi E. Barbos mintis: „Teatre institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio ir  žmogiškojo potencialo.“)

Andrius Jevsejevas

Pokalbis su režisieriumi Šarūnu Dateniu

Rugsėjo 17 ir 18 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – magijos ir gyvos muzikos spektaklis visai šeimai „Čia buvo / čia nėra“, kurį drauge su jauna scenos menininkų komanda „Lėlės“ Mažojoje salėje kuria teatro aktorius ir režisierius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Šarūnas Datenis. Paklausinėjau Šarūno apie tai, kuo jį domina kūryba vaikams, kokį jis įsivaizduoja savo svajonių teatrą bei publiką, taip pat ko jai tikėtis susirengus į šią jaunojo režisieriaus spektaklio premjerą.

Rimgailė Renevytė

Pirmoji naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera – „Bestuburiada“

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.

Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurioje vis didėjančios įtampos ir laukimo ///spragsėjime (kompozitorius Andrius Šiūrys) pirmasis neištveria Hofšmitas (Šarūnas Zenkevičius) – tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), – jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo „boso“ pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai – keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą – akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su spektaklio „Bestuburiada“ režisiere Giedre Kriaučionyte

Rugsėjo 2, 3 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje premjera – spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę „Bestuburiada“, kurį režisavo jauna menininkė Giedrė Kriaučionytė. Spektaklio dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Vaidina Gelminė Glemžaitė, Dainius Jankauskas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Šilkaitytė, Aldona Vilutytė, Šarūnas Zenkevičius.

Milda Brukštutė

Ką žada ateinantis teatrų sezonas

Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dažniausiai tenka paskirti pusdienį savo darbinės pašto dėžės tyrinėjimams. Tuo metu čia mirga įvairiausi teatrų šūkiai, atsinaujinimai, pri(si)statymai ir pažadai. Aišku, bundama pamažu, įsivažiuojama po truputį, ir meluočiau sakydama, kad jau šiandien visos Lietuvos teatro ateities perspektyvos (tiksliau, kuklūs sezono planai) numatomos ir aiškios (tiek, kiek iš popieriuje trumpai išdėstytų planų kas nors apskritai gali būti aišku). Ir vis dėlto, ilgiau laukti prieš atsiverčiant kalendorių būtų pernelyg didelė prabanga. Taip galima netyčia praleisti kokį nors širdžiai ar smegenims mielą reginį.

Po vasaros priprasti prie uždarų teatro salių ir apskritai pereiti į kiek veiklesnę būseną kasmet puikiai padeda „Naujojo cirko savaitgalis“, vyksiantis „Menų spaustuvėje“ rugsėjo 6–11 dienomis. Jo organizatoriai vis dar nepaliauja naiviai kartoti, kad cirkas neturi ribų, ir tuo bando paremti visą festivalio koncepciją. Visgi atrodo, kad kaip tik apie jas viskas ir sukasi: dažnas pasirodymas tiek savo siužetu, tiek ir formomis tik ir kalba apie cirko ribas, jas parodo, į jas atsimuša ir – taip, retkarčiais peržengia. Šūkis „ne vaikams“ irgi kelia šypseną, nes dalyje pasirodymų kasmet puikiai jaučiasi bei yra laukiami ir vaikai. Saugiausia su jais, aišku, tuomet, kai veiksmas vyksta kiemelyje... Trupės šiemet atvyks iš Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, bet, pabrėžiama, jų narių gimtinės yra išsibarstę keliuose žemynuose.