7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses (II)

Antono Čechovo „Žuvėdra“ Reikjaviko miesto teatre

Alma Braškytė
Nr. 25 (1177), 2016-06-24
Teatras
 „Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo

Už islandišką „Žuvėdrą“ Yana Ross apdovanota šių metų tarptautinio Torūnės teatro festivalio „Kontakt“ geriausio režisieriaus prizu. Per spektaklio aptarimą festivalio klube vis kilo iš savo vietų vyresnio amžiaus rusų kritikai, pasipiktinę drastiškais personažų santykiais, ir klausė, ar Islandijoje nėra subtilių žmonių, o jeigu jie ten tik tokie, kam reikėjo imti Čechovo pjesę apie juos kalbėti. Be abejo, laikysena „mes žinome, koks yra Čechovas, o čia yra ne tai“ visada pasmerkta būti priimta kaip retorinis intarpas, nereikalaujantis atsakymo, ir net neatsimenu, kaip į ją buvo atsakyta. Tačiau į kitą klausimą, taip ir nenuskambėjusį, bet ore amžinai kybantį – ar Čechovo pjesės dar gali ką nors pasakyti apie mūsų laikąislandų spektaklis atsako vienareikšmiškai. Jei tik režisierius žino, apie ką nori jomis kalbėti. Nes sielos ir likimai gali dužti ne tik arbatą geriant. Vakarėlių žaidimai, alkoholis ir karaokės mikrofonas yra ne mažiau tinkamos sceninės aplinkybės.

 

Viena iš centrinių islandų spektaklio temų – autoriteto galia. Spektaklį pradedančiame monologe Treplevas (Björn Stefánsson) į videokamerą skaito tekstą – savotišką manifestą, įvardijantį ir demaskuojantį autoriteto veikimą islandiškoje visuomenėje: islandų kalbos ir senosios literatūros slegiantį svorį, dėl kurios joks eksperimentas ir atsinaujinimas literatūroje neįmanomas. Ne dėl to, kad būtų draudžiamas, bet todėl, kad nėra priimamas rimtai. Autoritetas yra vinis, neištraukiamai įgręžta Čechovo Treplevo smegenyse. Tie, kurių autoritetas pripažįstamas, vien savo buvimu, netgi nedėdami didesnių pastangų, išstumia kitus iš jiems gyvybiškai būtinos terpės arba priverčia gyventi primestą, neautentišką gyvenimą. Treplevo „manifeste“ minimas nesenas įvykis: iš Islandijos buvo išsiųsta didelė grupė romų, kurių niekas nedeportavo įprasta prasme – uniformuota policija tiesiog įteikė romams lėktuvo bilietus ir palydėjo į oro uostą. Ir romai išskrido – juos išstūmė ne konkretūs prievartos veiksmai, o autoriteto galia jų pačių sąmonėse. Ta pati galia verčia islandų literatus, užuot ieškojus savo autentiško kelio, „perrašinėti“ klasiką Laxnessą.

 

Tas pats neįvardytas autoritetas slegia ir Trigoriną (Björn Thors): šalia čechoviško skundo, kad rašytojystė pasiglemžia geriausius gyvenimo syvus, atsiranda intarpas apie tai, ką Trigorinas, „kaip savo šalį ir jos žmones mylintis“ rašytojas, jaučiasi esąs priverstas rašyti: apie Siriją, Graikiją, pabėgėlius, feminizmą ir pan. Yana Ross nuosekliai interpretuoja Trigorino, jo paties sąmonėje tūnančio autoriteto slegiamo ir visuomenės lūkesčių vaikomo menininko, situaciją: pirmojoje spektaklio dalyje jis pats kamuojasi suvokdamas savo nelaisvę ir pokalbyje su Nina (kuris, kaip visuomet Ross spektakliuose, nėra dviejų žmonių intymus pasikalbėjimas, o vyksta – mūsų laiko diagnozė – visiems girdint ir matant) nuoširdžiai nesupranta, apie kokią menininko laimę ji kalba. Antrojoje, vėl atvykęs į Sorino sodybą po keleto madingo rašytojo karjeros metų, yra regimai pasikeitęs: pats vaiko tuos, kurie leidžiasi vaikomi. Iš esmės islandų spektaklyje Trigorinas pats yra auka – tiesa, idealiai prisitaikiusi prie aplinkybių ir sugebanti išsunkti iš savo situacijos viską, kas įmanoma. (Teko girdėti keletą atgrasių – nes jose justi nedrįstama išsakyti pagarba ir pavydas – lietuviškų formuluočių tokiai gyvenimo teorijai ir praktikai įvardyti, viena jų: „moka pasiimti iš gyvenimo viską“).

 

Dėl to, kas atsitinka su Nina, islandų spektaklio Trigorinas turbūt mažiausiai kaltas. Kaltas ore tvyrantis „pasiimti iš gyvenimo viską“ imperatyvas, kurio veikiama Nina (Þ.B. Jóhannsdóttir) nusisuka nuo Treplevo nejausdama nė mažiausio nejaukumo tą pat akimirką, kai tik pasirodo sostinės garsenybių pora. Kalta pati Nina, nes puikiai supranta, ką renkasi (renkasi net ne meilę Trigorinui, renkasi garsenybių atvežtą gyvenimo būdą – šiuolaikinį ménage à trois variantą). Bet didžiausia kaltė tenka Arkadinai (Halldóra Geirhardsdóttir). Ji yra blogasis „Žuvėdros“ mikropasaulio demiurgas, pagrindinė jo blogio ašis. Čechovo nužymėtos ydos (tuštybė, savimyla, troškimas būti dėmesio centre, šykštumas) šalia islandiškos Arkadinos atrodo tik vaikiški negalavimai. Yanos Ross interpretacijoje Arkadina – ekstremaliai valdinga ir manipuliuojanti, kelis ėjimus į priekį mąstanti strategė, periferine rega sugebanti pastebėti ir įvertinti grėsmę, o paskui agresyviai puolanti kiekvieną, išdrįsusį nepaklusti jos autoritetui. Pajutusi Ninos grėsmę sau, ji nesivaržydama priemonių ir absoliučiai atvirai, nesislėpdama nuo likusiųjų „imasi“ Trigorino. Beveik pažodžiui.

 

Yana Ross savo spektakliuose nevengia obsceniškų, perdėm vulgariais ar net brutaliais seksualiniais gestais pertekusių mizanscenų, kuriose dalyvauja arba kurių liudininkais tampa ne pora, o keletas arba visi spektaklio personažai. Tas demonstratyvus socialiai priimtino elgesio ribų peržengimas, jau seniai tapęs šiuolaikinio teatro norma, siunčia signalus ne tik apie hipertrofuotą dabarties santykių viešumą ir viešinimą (Yana Ross savo spektakliuose nuolat iškelia tai, kas pjesėje vyksta tarp dviejų žmonių, į avansceną visiems personažams stebėti, ir tai, be abejo, ne atsitiktinumas), bet ir apie seksualinės traukos ar seksualinio poreikio, kaip vienintelio legitimaus ir visiems suprantamo motyvo, iškėlimą. Tarsi visą psichoanalitinę argumentaciją, kurią anksčiau turėdavome išlukštenti kaip paslėptą motyvą, dabar būtume išvertę vidumi į išorę. Ir tarsi toji išorė būtų tapusi vieninteliu legitimiu ir suprantamu žmonių santykių nusakymo diskursu. Ir, žengiant dar vieną žingsnį: tarsi tikrųjų dabarties santykių ir veiksmų motyvų reikėtų ieškoti išlukštenus paviršiumi tapusį seksualinės traukos ir seksualinių poreikių naratyvą.  

 

Šitoje brutalaus dominavimo ir seksualumo, kaip vienintelių žmonių santykius lemiančių jėgų, arenoje atsidūręs Björno Stefánssono Treplevas, mirtinai reikalingas meilės ir palaikymo, žinoma, yra pasmerktas. Tokio sugniuždyto Treplevo nemačiau jokiame kitame „Žuvėdros“ pastatyme. Antroje spektaklio dalyje, kai Arkadina su Trigorinu įžengia į sceną praėjus porai metų po to, kai Treplevo akyse suviliojo ir išsivežė su savimi Niną, Treplevas gilioj depresijoj, sutvarstyti abiejų rankų riešai. Apie Arkadinos ir Trigorino poelgio nežmoniškumą ir Treplevo traumos gylį liudija jiems įžengus stojusi ilga slogi tyla. Ją nutraukia iš oro uostų maišelių išimamų lauktuvių ir Wiener festwochen katalogo, kurį atvežė svečiai ir kuriame išspausdintas palankus straipsnis apie Treplevo kūrybą (straipsnio kankinamai ilgai nepavyksta surasti), absurdas – Yana Ross ne tik gerai jaučia spektakliui kvėpuoti reikalingą dinamiką, bet ir žino liūdną dėsnį: tie, kurie pasidavė dominuojančiai jėgai vieną kartą, pasiduos jai ir vėl. Ir tikrai, susitikimo nejaukumui išsklaidyti Arkadina siūlo pažaisti eilinį žaidimą, ir visi mielai sutinka.

 

Madingi privalomieji vakarėlių žaidimai, beje, yra atskira tema Yanos Ross spektakliuose: jie ne tik maskuoja negebėjimą spontaniškai bendrauti, bet ir atskleidžia santykių primityvumą, vienų dominavimą, kitų pažeminimą. Taip pat ir elgesio žaidybiškumas kaip socialiai priimtina agresijos forma. „Žuvėdroje“ žaidybiškumo strategijų – isteriškų „etiudų“ – nuolat griebiasi Arkadina: kai nori valdyti kitų dėmesį ir veiksmus, įsiterpti ir norima linkme pakreipti įvykius, nusimesti jai tenkančią kaltę ar atsakomybę. Greitai šitas strategijas perima ir Nina. Beje, dauguma „etiudų“ (ir pozavimas bendroms asmenukėms) vienaip ar kitaip varijuoja savižudybės motyvą. Ir ta mažoji (o kitaip pažiūrėjus – pati didžiausioji, nes vienatvėje vieną ištinkanti) apokalipsė – savižudybė – ateina. Ateina tam, kas neturėjo noro (ar jėgų) žaisti. Treplevas nenusišauna, kaip numato pjesė, nepasinaudoja nė vienu iš tų būdų, kuriuos sugestijuoja (sakykim, nenorom) savo makabriškais „etiudais“ abi jo gyvenimo moterys – Arkadina ir Nina. Treplevas nusiskandina vonioje prieš tai palikęs „raštelį“: įrašęs dar vieną videomanifestą. Šįkart – atsisveikinimo.

 

Islandų spektaklyje Nina neaplanko Treplevo su jį į mirtį pastūmėjusia žinia, kad tebemyli Trigoriną. Savižudybei Treplevas pasiryžta išgirdęs motinos žodžius, kad ji niekada nėra mačiusi spektaklių pagal jo pjeses, niekada neturėjusi tam laiko. Būtent tada Treplevas ima į rankas vaizdo kamerą ir sako, kad viskas prasidėjo nuo pjesės (kurioje vaidino Nina ir kurią nutraukė Arkadina) nesėkmės, o „moterys neatleidžia nesėkmių“. Keliauja su kamera iš vieno kambario į kitą, bando užmigti už langų pliaupiant islandiškai liūčiai. Kažkur toje liūtyje, vaizduotės ir sapno sankirtoje jį aplanko Nina, tiksliau, dvi Ninos: ta, kurią atsimenam iš spektaklio pradžios, ir kita, keliais dešimtmečiais vyresnė, kurią vaidina aktorė Gudrun Gisladottir (prie šios aktorės pavardės mūsų kultūriniame kontekste visada pridedama, kad ji vaidino miške gyvenančią atsiskyrėlę Tarkovskio „Aukojime“). Visą subrendusios ir aktorystės prasmę suvokusios Ninos tekstą sako vyresnioji Nina (apie Trigoriną nė žodžio). O jaunoji basomis per milžinišką balą scenos vidury bando atbėgti prie Treplevo, krenta, vėl keliasi, pribėgusi uždengia delnu burną, kai jis sakosi jos neapkentęs. Paskui abu ilgai šėlsta lietuje.

 

Treplevą randa Dornas. Ir vaizdo įrašą. Prieš panirdamas į vandenį, jau vonioje, Treplevas sako žodžius iš pjesės pradžios: „Ji manęs nemyli. Mano motina. Ji nori būti jauna... Ir dar – ji žino, kad aš neapkenčiu teatro.“ Dornas įrašą ištrina. Memory card empty, – atsako vaizdo kamera.

 „Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
 „Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
 „Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo