Teatras

Milda Brukštutė

Dramaturgijos festivaliui „Dramokratija“ pasibaigus

Tai jau antras pavasaris, kai vilniečius bandoma pakratyti drama. Ir nors šiemet lauke buvo gerokai daugiau drėgmės nei pernai, rodos, šis antrasis jaunatviškas bandymas pavyko kur kas šiltesnis. Labiausiai todėl, kad šįkart buvo visai nesunku patikėti festivalio dalyvių ir organizatorių nuoširdumu, entuziazmu, asmeniniu kiekvieno iš jų suinteresuotumu. Toks užsidegimas maloniai užburia netikėtai sukylančiomis viltimis: kad šiuolaikinės dramos bus vis daugiau ir daugiau, kad vis dažniau bendradarbiaus mūsų šiandienos teatro autoriai su kitais šios srities kūrėjais ir pagaliau kad nuo to pasikeis pats teatras, galiausiai tapsiantis bent jau sau pačiam iš tiesų įdomus.

Nuo praėjusių metų „Dramokratija“ smarkiai pasikeitė. Gabrielės Labanauskaitės kartu su jos studentais iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojamas festivalis prasidėjo šiuolaikinių užsienio dramaturgų pjesių vertimais, kurių dauguma skambėjo Valstybinio jaunimo teatro rūsyje. Tuokart paaiškėjo, kad ne kiekvienas dramaturgas gali būti geras vertėjas ir negirdėtų pjesių atradėjas. Tad naujai pasirodęs festivalis, nors ir nevertė dvejoti savo reikalingumu, kėlė nemažai abejonių ir įtarimų, kad ir, pavyzdžiui, dalyvaujančių studentų suinteresuotumu.

Daiva Šabasevičienė

Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ muzikos kaleidoskopas

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 29 ir 30 d. įvyks spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjera. Tai kūrinys pagal Sofoklio („Oidipas karalius“ ir „Antigonė“, iš senosios graikų kalbos išvertė Antanas Dambrauskas), Euripido („Foinikietės“, iš senosios graikų kalbos išvertė Mindaugas Strockis), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“, iš senosios graikų kalbos išvertė Ričardas Mironas) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“ (iš vokiečių kalbos išvertė Mindaugas Strockis). Inscenizacijos autorius ir režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, kompozitorė Onutė Narbutaitė. Spektaklyje vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Vesta Grabštaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius. Taip pat išvysime jauniausios kartos aktorius – Paulių Markevičių, Mantą Zemlecką, Jovitą Jankelaitytę, Dovilę Kundrotaitę, Arną Ašmoną, Marių Čižauską, Šarūną Zenkevičių ir kitus.

Antikinis žmogus įsivaizdavo, kad visas kosmosas skamba, tą skambesį padėjo suvokti Pitagoro teorijos. Muzika, tragedijoje pasiekusi savo raiškos viršūnę, mitams suteikdavo naują prasmę, padėdavo juos suprasti. Panašaus teksto ir muzikos santykio siekiama ir naujajame Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. Čia sintetinis kūrinio charakteris suformuojamas jungiant žodį su dainavimu, muziką su išraiškingu judesiu. Šis pirmapradis sinkretiškumas išauga iš muzikinių garsų. Aktyviai naudojant Onutės Narbutaitės muziką, kuriamas spektaklis, savo ritmine sandara artimas antikinės tragedijos principams, scenos jungiamos pagal muzikinės kompozicijos dėsnius.

Goda Dapšytė

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

Šiemet JTD festivalis koncentravosi ne į spektaklių programą, nors ji ir vainikavo savaitę trukusį renginį, o į keturias dienas vykusias kūrybines dirbtuves, skirtas profesionaliems aktoriams. Tad JTD rengėjai atviros atrankos būdu subūrė kelias dešimtis jaunų aktorių iš visos Lietuvos dirbti su penkiais režisieriais: Jonu Terteliu, Gildu Aleksa, Loreta Vaskova, Jeanu-Cyrilu Vadi (Prancūzija) ir Zacharu Chungurejevu (Rusija). O kad komandoms nieko netrūktų, kartu dirbo ir teatrologai Silvija Čižaitė-Rudokienė, Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė, Kristina Steiblytė ir Andrius Jevsejevas. Šios Lietuvos teatrui neįprastos kūrybinės komandos rengėjų buvo įmestos į dar neįprastesnes aplinkybes: kas rytą visiems dalyviams susirinkus prie skelbimų lentos paaiškėdavo, kas su kuo dirbs, kurioje iš viešųjų erdvių teks dirbti (geležinkelio stotyje, prekybos centre, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, Senajame turguje ar Kultūros fabrike) ir kokią temą tądien teks pusdienį nagrinėjus (pabėgėlių, Černobylio, atostogų ar ekologijos) pakaitomis pristatyti kolegoms ir Klaipėdos miestiečiams penkiolikos minučių trukmės pasirodymais. Po pasirodymų sekė išsamios diskusijos, rytais aktorių laukė vis kitokie praktiniai seminarai, o festivalio pabaigoje įvyko dvi teatrologo ir prodiuserio Audronio Liugos paskaitos. Be to, paraleliai visam šiam veiksmui Valentinas Masalskis ir Vidas Bareikis apsikeitė savo vadovaujamų aktorių kursų Klaipėdos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studentais ir padėjo pagrindus ilgalaikiam kūrybiniam bendradarbiavimui. Tai pirmas toks artimas šių aukštųjų mokyklų kontaktas ir norėtųsi tikėti, kad jis lems ir daugiau pokyčių.

Monika Meilutytė

„Laimingasis Princas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Lietuvos nacionalinis dramos teatras ruošiasi premjerai Didžiojoje salėje – režisieriaus Gintaro Varno „Oidipo mitui“. Didžiąją premjerą jau „apšildė“ mažoji – balandžio 9 d. Mažosios salės erdvėje buvo pristatytas Gintaro Varno mokinio, dar tebestudijuojančio režisieriaus Povilo Makausko „Laimingasis Princas“. Kai dėstytojas imasi painių ir „masyvių“ senovės graikų mitų, jo mokinys renkasi kuklią XIX a. pasaką, parašytą labai nekuklaus airių rašytojo – Oscaro Wilde’o. Kuo ši pasaka scenoje galėtų būti aktuali ir įdomi šiandienos žiūrovui?

Wilde’o pasakoje auksu ir brangakmeniais žiba miesto aikštėje iškilusi Laimingojo Princo skulptūra, o, pavyzdžiui, Vilniaus katedros pašonėje stūkso niūraus metalo Gedimino paminklas. Pasakoje Princą aplanko Kregždžiukas, o paminklai Lietuvos miestuose neatsikrato balandžių. Pasakoje daug miesto gyventojų vos suduria galą su galu ir todėl Princas jiems išdalina save – savo auksinius šarvus, savo akis-brangakmenius. O šiandienos realybėje?..

Audronė Girdzijauskaitė

Teatras be teatro, arba Juozo Miltinio dramos teatre apsilankius

Ir aš kovo 18-ąją Juozo Miltinio dramos teatre buvau, teatro 75-ojo jubiliejaus minėjime dalyvavau, politikų aptakių kalbų apie teatrą klausiausi, priblokšta bejėgio reginio scenoje kelis kartus buvau bekylanti išeiti, tik – o kur eiti?! Į aikštę prie Miltinio paminklo? Dar kartą paskaityti virš įėjimo į teatrą kabančio absurdiško, agitpropo laikus primenančio transparanto apie Savčenko? Ar į bufetą nevilties apmalšinti? Taigi likau ir toliau vykdžiau numatytą ritualą – net prie prabangaus vaišių stalo buvau nuėjusi, nors nė vienas teatro žmogus vaišintis ar taurę pakelti nepakvietė... Sutikau kelis pažįstamus, visi tik gūžčiojo pečiais ir vienas kito klausinėjo: tai ką gi mes vis dėlto švenčiam? Ir ar švęsti yra ką? Bet apie viską nuosekliai, iš pradžių atsigręžiant į netolimą, o po to – ir į tolesnę praeitį.

Kristina Steiblytė

Birutės Mar spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis – bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus. Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.

Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka – grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas – žmogiško artumo, Stavroginas – atpirkimo, Grušenka – savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).

Aušra Kaminskaitė

Teatro „Lino Lėlės“ premjera „Menų spaustuvėje“

Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.

Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.

Árpád Schilling

Laiškas iš Budapešto

Man didelė garbė, kad kartu su Mariumi Ivaškevičiumi esu apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šis apdovanojimas mane labai pradžiugino ir, turiu pasakyti, išties nustebino. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad po pirmųjų triuškinančių „Didžio blogio“ recenzijų viskas taip apsivers: spektaklis nominuojamas ir net apdovanojamas. Esu nepaprastai laimingas, kad komisija balsavo už mūsų spektaklį. Tai puikus mūsų visos grupės ir ypač nuostabių aktorių darbo pripažinimas. Ačiū jums.

Tai galėtų būti mano padėkos žodis, kurį būčiau taręs per apdovanojimų ceremoniją. Veikiausiai būčiau norėjęs pasidalinti savo džiaugsmu su kūrybine grupe, jei tik atsakingi asmenys būtų mane informavę apie nominaciją ir apdovanojimą ar bent pakvietę į ceremoniją.

Po premjeros mes išsiskyrėme su gerais jausmais, todėl norėčiau, kad kas nors man paaiškintų, kas atsitiko.

Agnė Pulokaitė

Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė. Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015.

Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.

Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

Daiva Šabasevičienė

„Laimingasis Princas“ Nacionaliniame dramos teatre

Balandžio 9–10 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: vieną gražiausių Oskaro Wildeʼo pasakų „Laimingasis Princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas. Apie naująjį spektaklį kalbamės su jo kūrėjais.