Teatras

Krzysztofo Warlikowskio kalba Europos Parlamente

Europos Parlamentas kasmet skiria savo literatūrinę premiją (Prix du livre européen). Šiemet premijos žiuri vadovavo lenkų teatro režisierius, Varšuvos Naujojo teatro (Nowy teatr) direktorius Krzysztofas Warlikowskis. Gruodžio 5 d. Europos Parlamento forume Briuselyje jis paskelbė žiuri verdiktą ir pasakė kalbą, kurios tema – drastiškas skaitymo mažėjimas Europoje.

Laura Šimkutė

Spektaklio „Y“ premjera Oskaro Koršunovo teatre

Jaunieji teatro kūrėjai eina koja kojon su realybe. Galbūt netgi bando žengti keletą žingsnių į priekį, stengdamiesi suvokti, kur gali nuvesti esama situacija. Spektaklyje „Y“ žmogiškuosius santykius per technologijų prizmę tiria jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova.

Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė

Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklis „Su(si)tikimas“

Stebėdama „Low Air“ ir Laurynos Liepaitės darbą „Su(si)tikimas“, susitikau su daug kuo. Neslėpsiu – užtruko, kol sutikau juos, esančius prieš akis, rato viduryje. Pirmiausia į susitikimą atėjo praeities būtybės, vis dar klegančios viduje. Susitikau su Silvia Calderoni („MDLSX“, rež. Enrico Casagrande ir Daniela Nicolò (Italija), „Sirenos ’17“) ir prisiminiau, kaip stipriai jos padedama pajutau lytiškumo problematiką ir kūno melą – akivaizdžią oda užklotą anatomiją ir slaptą nenuspėjamą tos anatomijos gyvenimą.

Ieva Tumanovičiūtė

„Madam Rubinštein“ Lietuvos rusų dramos teatre

Dėl ribos tarp meno ir kičo vis rečiau ginčijamasi bei svarstoma, ar verta analizuoti pramoginius kūrinius. Retkarčiais virsdami antropologais apie komercinį nacionalinį kiną rašo kino kritikai, bet teatro kritikai, priešingai, už „Domino“ „neužsikabino“, gailėdami savo laiko, ir tai, mano nuomone, teisinga.

Rimgailė Renevytė

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Raudona“

Dažno kūrėjo norisi paklausti: ar jums rūpi teatras, ar jūs pats teatre? Tačiau nei vienas, nei kitas atsakymas netiktų Valentinui Masalskiui. Tiksliau, netiktų vienas be kito. Nes Masalskio spektakliuose visuomet svarbus kūrėjo ir kūrinio dialogas, kūrėjo dvikova su pačiu savimi.

Daiva Šabasevičienė

Spektaklio „Raudona“ premjera

Paskui Valentiną Masalskį teko važiuoti į Kauną. Vilniuje dėl užimtumo naujausio Jaunimo teatro spektaklio „Raudona“ pažiūrėti negalėjau, bet net savaip nudžiugau, kad jį teks pamatyti Masalskio „gimtuosiuose“ namuose, ir dar Rūtos salėje.

Kamilė Žičkytė

Spektaklis vaikams

Vaiko teisių apsaugos reforma, pradėta dar liepą, susiduria su tam tikrais įgyvendinimo sunkumais. Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymų pakeitimus, o šie sukelia aršias diskusijas apie fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus tolerancijos ribas. Galima ilgai pasakoti apie spektaklių vaikams įtaką jų raidai bei pasaulio pažinimui ar pagalbą įsitvirtinant visuomenėje, misiją žadinti smalsumą, ugdyti kūrybiškumą. Šiandien auklėjamąją funkciją vis dažniau perima spektaklių vaikams kūrėjai, atsakingiau kalbantys apie tai, kas dabar patiems atrodo svarbu, ką patys norėjo išgirsti, išmokti, suvokti dar būdami vaikai. Tad muzikinius, didaktinius ar katalikiškos moralės ugdymo spektaklius vaikams pamažu keičia socialines ir psichologines vaiką užgriūvančias problemas aktualizuojantys spektakliai.

Laura Šimkutė

XXI a. 2-asis dešimtmetis: „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, „Trans Trans Trance“ ir „Vieno buto istorija“

Pirmoje straipsnio dalyje aptariau į Lietuvos teatrą iš Vakarų Europos atėjusią naujosios realybės dramaturgiją ir jos sprogdinantį poveikį iki tol nusistovėjusiai estetikai. Tuo metu, kai pasirodė pirmieji spektakliai pagal in-yer-face ar poetinio realizmo dramaturgiją, tai buvo kažkas nauja, nepatirta, neregėta, brutalu, todėl nepernelyg trokštama, tačiau reikalinga.

Ieva Tumanovičiūtė

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Festivalį „Versmė“ lapkričio 9-ąją užbaigė argentinietės Lolos Arias pjesė „Melancholija ir demonstracijos“ (2012), kurioje, kaip ir pirmoje šio straipsnio dalyje aptartame „Normalaus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenime“, per asmenišką dokumentinį pasakojimą dramaturgė atskleidžia šalies politinį bei istorinį kontekstą. Kino režisierė Lina Lužytė vietoj pjesės skaitymo pristatė spektaklio eskizą ar atvirą repeticiją. Aktoriai Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis buvo atmintinai išmokę didžiąją dalį teksto ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į lapus, todėl galėjo kurti personažus, mėgindami užčiuopti mamos ir dukters emocijas bei jų ryšį. Dėl to šiame pasirodyme šiek tiek nukentėjo tekstas, nes pirmame plane atsidūrė ne Arias dokumentinė pjesė apie jos maniakine depresija sergančią motiną, o intriguojantis ir lūkesčius pateisinantis aktorių duetas.

Aušra Kaminskaitė

Jaunimo teatro spektaklis vaikams „Kaltūnas“

Rekonstrukcijai didžiąją salę uždaręs Jaunimo teatras sėkmingai išnaudoja kitas savo erdves. Todėl didžioji dalis sezono pradžios spektaklių rengiami, žinoma, „Salėje 99“ arba... visose kitose patalpose. Vaikams ar jaunimui skirti pasivaikščiojimai po Jaunimo teatrą pamažu tampa kasdiene praktika – ne vieną pasivaikščiojimą / ekskursiją / orientacines varžybas pristatė aktorė Aušra Pukelytė, o praėjusio sezono pradžioje režisierė Olga Lapina su komanda teatro fojė įrengė keletą kambarių, kuriuose, kaip ir daugybėje kitų teatro erdvių, įkurdino aktorių istorijas apie baimes. Šįmet lapkričio pradžioje į dar vieną kelionę – pasivaikščiojimą pavadinimu „Kaltūnas“ – pakvietė režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.

Renginys prasideda nuo plauko, kurį spektaklio kūrėjos pristato Jaunimo teatro rūbinėje. Tokie plaukai lydi dalyvius per visą kelionę – tai kelių centimetrų skersmens įvairiausių spalvų „makaronai“, prikimšti (tikriausiai) porolono. Turint omenyje, kad visur besiplaikstantys arba iškritę plaukai dažniau kelia šleikštulį, kūrėjos rado žavų būdą paversti plaukus akiai malonesne materija. „Plaukai žino, kuo esame sirgę ir ką valgome“, – sako Norkutė ir patikina, kad būtent plaukai prisimena istoriją, kurią pasakoja kūrėjos. Keliaudami po erdves nesutinkame nė vieno veikėjo, tačiau visuomet susiduriame su plaukais – vienu, kuokštu, tvarkingais, susivėlusiais... Plaukų patirtys iliustruojamos garso įrašais (kuriuos neretai sunku girdėti dėl silpno garso ar triukšmo aplinkui), videoklipais, objektais ir t.t. Per vizualinius bei kinestetinius įspūdžius ir pasakojimą kūrėjos bando priartėti prie žiūrovų.