7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Menininkas privalo skatinti kritiškai mąstyti

Krzysztofo Warlikowskio kalba Europos Parlamente

Europos Parlamentas kasmet skiria savo literatūrinę premiją (Prix du livre européen). Šiemet premijos žiuri vadovavo lenkų teatro režisierius, Varšuvos Naujojo teatro (Nowy teatr) direktorius Krzysztofas Warlikowskis. Gruodžio 5 d. Europos Parlamento forume Briuselyje jis paskelbė žiuri verdiktą ir pasakė kalbą, kurios tema – drastiškas skaitymo mažėjimas Europoje.

Krzysztof Warlikowski
Krzysztof Warlikowski
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Varšuvos kabaretas“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Varšuvos kabaretas“
Laura Šimkutė

Holograminė meilė

Spektaklio „Y“ premjera Oskaro Koršunovo teatre

Jaunieji teatro kūrėjai eina koja kojon su realybe. Galbūt netgi bando žengti keletą žingsnių į priekį, stengdamiesi suvokti, kur gali nuvesti esama situacija. Spektaklyje „Y“ žmogiškuosius santykius per technologijų prizmę tiria jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova.

Valentinas Novopolskis ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Inga Šepetkaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Inga Šepetkaitė ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Y“. K. Krasilnikovos nuotr.
Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė

Žuvis vandeny, žuvis ugny

Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklis „Su(si)tikimas“

Stebėdama „Low Air“ ir Laurynos Liepaitės darbą „Su(si)tikimas“, susitikau su daug kuo. Neslėpsiu – užtruko, kol sutikau juos, esančius prieš akis, rato viduryje. Pirmiausia į susitikimą atėjo praeities būtybės, vis dar klegančios viduje. Susitikau su Silvia Calderoni („MDLSX“, rež. Enrico Casagrande ir Daniela Nicolò (Italija), „Sirenos ’17“) ir prisiminiau, kaip stipriai jos padedama pajutau lytiškumo problematiką ir kūno melą – akivaizdžią oda užklotą anatomiją ir slaptą nenuspėjamą tos anatomijos gyvenimą.

Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Laura Budreckytė, Airida Gudaitė ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Laura Budreckytė, Airida Gudaitė ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Žakevičius spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Žakevičius spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Putino nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Spektaklis apie verslininkę

„Madam Rubinštein“ Lietuvos rusų dramos teatre

Dėl ribos tarp meno ir kičo vis rečiau ginčijamasi bei svarstoma, ar verta analizuoti pramoginius kūrinius. Retkarčiais virsdami antropologais apie komercinį nacionalinį kiną rašo kino kritikai, bet teatro kritikai, priešingai, už „Domino“ „neužsikabino“, gailėdami savo laiko, ir tai, mano nuomone, teisinga.

Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksandra Metalnikova, Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksandra Metalnikova, Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Ištrūkti, tik nėra kur

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Raudona“

Dažno kūrėjo norisi paklausti: ar jums rūpi teatras, ar jūs pats teatre? Tačiau nei vienas, nei kitas atsakymas netiktų Valentinui Masalskiui. Tiksliau, netiktų vienas be kito. Nes Masalskio spektakliuose visuomet svarbus kūrėjo ir kūrinio dialogas, kūrėjo dvikova su pačiu savimi.

Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Gyvenimo drama su aštriais prieskoniais

Spektaklio „Raudona“ premjera

Paskui Valentiną Masalskį teko važiuoti į Kauną. Vilniuje dėl užimtumo naujausio Jaunimo teatro spektaklio „Raudona“ pažiūrėti negalėjau, bet net savaip nudžiugau, kad jį teks pamatyti Masalskio „gimtuosiuose“ namuose, ir dar Rūtos salėje.

Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Žičkytė

„Tikros pasakos“ apie gyvenimą

Spektaklis vaikams

Vaiko teisių apsaugos reforma, pradėta dar liepą, susiduria su tam tikrais įgyvendinimo sunkumais. Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymų pakeitimus, o šie sukelia aršias diskusijas apie fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus tolerancijos ribas. Galima ilgai pasakoti apie spektaklių vaikams įtaką jų raidai bei pasaulio pažinimui ar pagalbą įsitvirtinant visuomenėje, misiją žadinti smalsumą, ugdyti kūrybiškumą. Šiandien auklėjamąją funkciją vis dažniau perima spektaklių vaikams kūrėjai, atsakingiau kalbantys apie tai, kas dabar patiems atrodo svarbu, ką patys norėjo išgirsti, išmokti, suvokti dar būdami vaikai. Tad muzikinius, didaktinius ar katalikiškos moralės ugdymo spektaklius vaikams pamažu keičia socialines ir psichologines vaiką užgriūvančias problemas aktualizuojantys spektakliai.

Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė spektaklyje „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“. „Glasses’n Beard Photography“
Laura Šimkutė

Naujasis jaunųjų realizmas: antra dalis

XXI a. 2-asis dešimtmetis: „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, „Trans Trans Trance“ ir „Vieno buto istorija“

Pirmoje straipsnio dalyje aptariau į Lietuvos teatrą iš Vakarų Europos atėjusią naujosios realybės dramaturgiją ir jos sprogdinantį poveikį iki tol nusistovėjusiai estetikai. Tuo metu, kai pasirodė pirmieji spektakliai pagal in-yer-face ar poetinio realizmo dramaturgiją, tai buvo kažkas nauja, nepatirta, neregėta, brutalu, todėl nepernelyg trokštama, tačiau reikalinga.

Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Normalus gyvenimas (II)

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Festivalį „Versmė“ lapkričio 9-ąją užbaigė argentinietės Lolos Arias pjesė „Melancholija ir demonstracijos“ (2012), kurioje, kaip ir pirmoje šio straipsnio dalyje aptartame „Normalaus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenime“, per asmenišką dokumentinį pasakojimą dramaturgė atskleidžia šalies politinį bei istorinį kontekstą. Kino režisierė Lina Lužytė vietoj pjesės skaitymo pristatė spektaklio eskizą ar atvirą repeticiją. Aktoriai Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis buvo atmintinai išmokę didžiąją dalį teksto ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į lapus, todėl galėjo kurti personažus, mėgindami užčiuopti mamos ir dukters emocijas bei jų ryšį. Dėl to šiame pasirodyme šiek tiek nukentėjo tekstas, nes pirmame plane atsidūrė ne Arias dokumentinė pjesė apie jos maniakine depresija sergančią motiną, o intriguojantis ir lūkesčius pateisinantis aktorių duetas.

Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis ir Nelė Savičenko pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis ir Nelė Savičenko pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Marcelo Vallejo ir Lou Armour filme „Karo teatras“
Marcelo Vallejo ir Lou Armour filme „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Aušra Kaminskaitė

Nedera „nusižaisti“ į lankas

Jaunimo teatro spektaklis vaikams „Kaltūnas“

Rekonstrukcijai didžiąją salę uždaręs Jaunimo teatras sėkmingai išnaudoja kitas savo erdves. Todėl didžioji dalis sezono pradžios spektaklių rengiami, žinoma, „Salėje 99“ arba... visose kitose patalpose. Vaikams ar jaunimui skirti pasivaikščiojimai po Jaunimo teatrą pamažu tampa kasdiene praktika – ne vieną pasivaikščiojimą / ekskursiją / orientacines varžybas pristatė aktorė Aušra Pukelytė, o praėjusio sezono pradžioje režisierė Olga Lapina su komanda teatro fojė įrengė keletą kambarių, kuriuose, kaip ir daugybėje kitų teatro erdvių, įkurdino aktorių istorijas apie baimes. Šįmet lapkričio pradžioje į dar vieną kelionę – pasivaikščiojimą pavadinimu „Kaltūnas“ – pakvietė režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.

 

Renginys prasideda nuo plauko, kurį spektaklio kūrėjos pristato Jaunimo teatro rūbinėje. Tokie plaukai lydi dalyvius per visą kelionę – tai kelių centimetrų skersmens įvairiausių spalvų „makaronai“, prikimšti (tikriausiai) porolono. Turint omenyje, kad visur besiplaikstantys arba iškritę plaukai dažniau kelia šleikštulį, kūrėjos rado žavų būdą paversti plaukus akiai malonesne materija. „Plaukai žino, kuo esame sirgę ir ką valgome“, – sako Norkutė ir patikina, kad būtent plaukai prisimena istoriją, kurią pasakoja kūrėjos. Keliaudami po erdves nesutinkame nė vieno veikėjo, tačiau visuomet susiduriame su plaukais – vienu, kuokštu, tvarkingais, susivėlusiais... Plaukų patirtys iliustruojamos garso įrašais (kuriuos neretai sunku girdėti dėl silpno garso ar triukšmo aplinkui), videoklipais, objektais ir t.t. Per vizualinius bei kinestetinius įspūdžius ir pasakojimą kūrėjos bando priartėti prie žiūrovų.

Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. L. Vansevičienės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 54  >>> Archyvas