Teatras
Aistė Šivytė
10 būdų nuskęsti rūgštyje
Zagrebe kurto Antano Obcarsko spektaklio gastrolės Vilniuje
Nors ir yra bandančių kurti kitaip, teatras vis dar sunkiai atsiejamas nuo galios struktūrų. Režisierius ar choreografas dažniausiai būna grupės vadas, duodantis nurodymus, kreipiantis kūrinį savo norima linkme. Tai procesas, kuriame lengvai gali nublankti ribos: kas yra sudrausminimas, o kas smurtas, kas yra pastaba, o kas įžeidinėjimas, kas prisilietimas, o kas – priekabiavimas? 2017 m. išsprogusio „#MeToo“ judėjimo, demaskuojančio seksualinius priekabiautojus, akyje akimirksniu atsirado teatro, šokio ir kino industrijos žmonės, taip tarsi patvirtinant, kad ši aplinka – ypač palanki naudoti savo turimą galią prieš kitus.
Ingrida Jankauskaitė
Vadovautis pojūčiais
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu
Režisierius Justinas Vinciūnas sukūrė tokius spektaklius kaip „Trukdis“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2026), „Atidaryk duris“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024), „Pranašystė“ (Valstybinis jaunimo teatras (VJT), 2024) ,„Dulkės“ (VJT ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras bei LMTA, 2023) ir kt.
Ingrida Jankauskaitė
Vaidyba – ilgas ir vingiuotas kelias
Pokalbis su aktoriumi Dainiumi Jankausku
Aktorius Dainius Jankauskas Juozo Miltinio dramos teatre sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Pereigos ritualai“ (rež. Paulius Pinigis, 2026), „Šešėlių miestas“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė, 2025), „Priešinimosi melancholija“ (rež. Adomas Juška, 2025), „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (rež. Valentinas Masalskis, 2024), „Vaiduoklių laivas“ (rež. Agnė Sunklodaitė, 2023), „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (rež. Agnius Jankevičius, 2023), „Jona“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2023) ir kt.
Monika Višnevska
Nuo kasdienybės iki visiško siaubo ir atgal
Árpádo Schillingo spektaklio „Mažasis Ejolfas“ gastrolės Vilniuje
Árpádas Schillingas – patyręs teatro kūrėjas ir socialiai angažuotas menininkas, pagarsėjęs Viktoro Orbáno kritikas, 2018 m. dėl politinių priežasčių palikęs Vengriją. Lietuvoje Schillingas yra sukūręs keletą garsiai nuskambėjusių spektaklių politinėmis temomis – „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), „Autonomija“ (Valstybinis jaunimo teatras, VJT, 2018), „Barbarai“ (VJT, 2023).
Jūratė Petruškevičiūtė
Spektaklyje apie tvaną – vandens trūkumas
Jokūbo Brazio „Nojaus arka“ Klaipėdos dramos teatre
Jaunosios kartos režisierius Jokūbas Brazys nuo pirmųjų spektaklių atkreipė į save teatro kritikų ir žiūrovų dėmesį kaip įdomus, talentingas kūrėjas. Savo kūrybinę biografiją pradėjo eidamas ne saugiu, laiko patikrintu tradicinio teatro, o novatorišku ieškojimų, atradimų, kai kada – ir paklydimų ar praradimų keliu. Režisierius kiekvienu nauju pastatymu kelia sau vis didesnius iššūkius, siekdamas įveikti tik tai, kas sunku.
Evelina Kondrotaitė
Juodraščiai scenoje ir tai, kas lieka nepasakyta
Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų festivalis „Dramokratija“
Parsiduodu – tai ne tik šių metų šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų festivalio „Dramokratija“ tema, bet ir nejaukiai taiklus šiuolaikinės visuomenės būsenos apibūdinimas, slypintis tarp kasdienių kompromisų ir beveik nepastebimų „tylių susitarimų“. Demokratiška dramaturgijos laboratorija pristato procesą kaip estetinę bei vertybinę nuostatą ir atsisako tradicinės teatro hierarchijos, kviesdama susitelkti aplink tekstą, o ne vardus.
Aistė Šivytė
Pirmyn į laukinius 90-inius!
Eglės Vertelytės spektaklio „Šok, Edita, šok“ gastrolės Vilniuje
Paauglystė yra keistas laikas. Pasaulis kaip niekad jautrus, norisi visko, visaip ir visada, o pinigų neturi. Norisi to naujo stiliovo švarko, norisi, kad vaikinas iš paralelinės klasės pagaliau atkreiptų į tave dėmesį, norisi, kad tėvai juodai neužknistų, norisi savos chebros, gero vakarėlio ir bent stipraus septyneto iš matkės kontrolinio. Galiausiai norisi suvokti, kas pats iš tiesų esi ir kur tavo vieta šiame pasaulyje.
Viktorija Sinicyna
Stebuklas, kurio niekas nematė
Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“
Teatras jau niekad nebebus toks, koks buvo. Jei per vėlai gimęs nespėjai į legendomis ir mąsliojo genijaus pamėkle užantspauduotą lietuviškojo teatro aukso amžių, teks susitaikyti. Ieškantys Lietuvos teatro supergeno smarkiai nusivils – jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nebuvo jo ir anuomet. Bet buvo dirva, derlinga kurti ir priimti: laikmečio tuštuma, žiūrovų alkis, kūrėjų ryžtas duoti tai, kas užginta, ir bendras suokalbis gliaudant, kas slypi tarp eilučių.
Daiva Šabasevičienė
Akistata su mankurtu
Estų „Totalitarinis romanas“ Lietuvoje
Balandžio 10 ir 11 dienomis Jaunimo teatre lietuvių publika turėjo galimybę ne tik susipažinti su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūriniu „Totalitarinis romanas“, 2024 m. pastatytu Estijos dramos teatre, bet ir po ilgos pertraukos pasigėrėti mums artimos šalies teatrine kultūra, kiek kitokia aktorine mokykla ir jos tradicijomis. Prieš spektaklį buvo išdalintos ausinės – tuo pasirūpino gastrolių organizatoriai „Kūrybinės industrijos“ („Creative Industries“), girdėjome paties dramaturgo skaitomą savo kūrinio lietuvišką versiją.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXII)
Tai, kaip tiksliai įvardijai, kad spektaklis „Mokyk mane“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kalba kartu su paauglių auditorija, atvėrė kūrinį iš dar vienos perspektyvos. Pratęsdama kalbą apie balso tam tikrai grupei suteikimą ir politinius gestus, norėčiau aptarti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Venecijos pirklę“ Vilniaus senajame teatre.
