Teatras
Judita Paužuolytė
Siūbuojantis pasaulis
Stalo teatro spektaklis „J + K = M“
Kaip įsivaizduojate Y kartos Jūratę ir Kastytį? O kaip apibūdintumėte jų ryšį? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Stalo teatro komanda. Ne kartą įvairiomis formomis perpasakota Maironio baladė naujai interpretuojama režisierės Saulės Degutytės spektaklyje „J + K = M“. Daugiau nei prieš šimtmetį sukurtos legendos ir nūdienos interpretacijos, skirtos Y kartai, sąsaja iš anksto žadino smalsumą: ko tikėtis?
Greta Vilnelė
Kaip neprasilenkti?
Projekto „Vilkta svetainė“ performansas „Socialinės jungtys“
Liepą tarptautiniame muzikos, menų ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalyje „Yaga Gathering“ pristatyto projekto „Vilkta svetainė“, veikiančio kaip trumpų kūrybinių idėjų eskizų platforma, veikla tęsiasi. Vidutiniškai kartą per mėnesį atviri pristatymai vyksta kultūros erdve vakarais virstančiame bare „Opera Social House“.
Ignas Zalieckas
Scenos vaizdinių paieška prilygsta kelionei
Pokalbis su teatro dailininke Ugne Tamuliūnaite
Teatro dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems dramos, operos ir baleto teatro spektakliams kaip „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2022), „Titas“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2022), „Šv. Speigas“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Koriolanas“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), 2021), „Miražas“ (rež. Markevičius, MMLAB, 2020), „Tarnaitė ponia“ (rež. Gediminas Šeduikis, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), 2020), „Piaf“ (choreografas Mauro Bigonzetti, LNOBT, 2017) ir kt.
Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XI)
Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?
Audronis Liuga
Coetzee ir jo žmogus
Spektaklio „Barbarai“ premjeros belaukiant
Jaunimo teatre vasario 25, 26 d. vyks spektaklio pagal vieno iškiliausių mūsų laikų rašytojų Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“ premjera. Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius – lietuvių teatralams gerai pažįstamas vengras Árpádas Schillingas. Spektaklyje „Barbarai“ vaidmenis kuria didžioji dalis Jaunimo teatro aktorių. Pagrindinį Teisėjo vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis.
Greta Vilnelė
Reabilituoti kūno svarbą
Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio „Kūnai“ gastrolės Vilniuje
Gyvename pasaulyje, iškeliančiame intelektą kaip didelę vertybę. Norint susikurti svajonių karjerą dažnai tenka aukoti fizinio aktyvumo, visavertės mitybos ir kokybiško miego valandas. Šokio spektaklyje „Kūnai“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro trupė su choreografais Mariumi Pinigiu ir Adrianu Carlo Bibiano priešakyje stengiasi reabilituoti mąstymą apie fizinį kūną kaip apie prigimtinę žmogaus visumos dalį, kurią šiuolaikinė visuomenė neretai sumenkina iki gyvuliškų instinktų ir bazinių išgyvenimo funkcijų.
Ingrida Ragelskienė
Teatrinės pagirios
„Girti“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Vasario 2 d. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) išėjau kojomis nesiekdama žemės. Rekomenduoju tai patirti kiekvienam Lietuvos teatro žiūrovui – tereikia apsilankyti režisieriaus Ivano Vyrypajevo premjeriniame spektaklyje „Girti“. Jei teatre vertinate ne tik įkvepiantį pakylėjimo virš buitiškumo pojūtį, aukščiausios prabos aktorinę meistrystę bei išgrynintas žmogaus ir Dievo santykių temas, „Girtuose“ dar galite pasimėgauti akimirka, kai jautiesi tampantis gyvos istorijos dalimi.
Rimgailė Renevytė
Pernelyg švelnus abejingumas
Pastarojo meto Lietuvos teatras
„Kai permąstau šią istoriją, pykstu – bent jau tuomet, kai turiu pakankamai jėgų pykti. <...> Šią istoriją parašė lavonas, ne rašytojas. Žinom: kaip jis kentėjo nuo saulės ir besiliejančių spalvų, ir dėl to, kad apie nieką neturėjo nuomonės, gal tik apie saulę, jūrą ir senovės akmenis.“ Taip savo istoriją pradeda Kamelio Daoudo knygos „Merso. Naujas tyrimas“ pasakotojas. Tiksliau, jis pradeda ne savo, o Albert’o Camus „Svetimo“ istoriją, tačiau papasakoja ją iš savo, t.y. nušauto arabo brolio, perspektyvos.
Ieva Tumanovičiūtė
Vaidybos meno saugojimas
Povilo Budrio monospektaklis „Kim Juri“
Romano „Parodymai“ autorius – Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Haildži) – savo žodyje rašo: „Nenoriu, kad šią knygą perskaitytų daugiau žmonių, nei reikia. <...> Man kaip rašytojui būtų didžiausia laimė rašyti tik tiems keliems skaitytojams.“ Aktorius Povilas Budrys, pagal Hailji romaną sukūręs monospektaklį „Kim Juri“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), taip pat vaidina tiems, kam reikia – kam įdomu stebėti, kaip scenoje aktorius kuria personažą ir interpretuoja literatūros kūrinį.
Miglė Munderzbakaitė
Įprasminti nebūtį
„Nepalaidoti mirusieji“ Kauno miesto kameriniame teatre
„Žmogus negali padvėsti kaip žiurkė, be jokio reikalo, be palengvėjimo atodūsio“, – sako Anri iš Jeano‑Paulio Sartre’o pjesės „Nepalaidoti mirusieji“. Ją Kauno miesto kameriniame teatre sausio pabaigoje pastatė jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas (koprodiuseris Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Šio spektaklio eskizą teko matyti gerokai anksčiau – 2022 m. rugsėjį jauniesiems teatro kūrėjams skirtame festivalyje „Išeities taškas“. Tąkart apžvalgoje brūkštelėjau kelis gana kritiškus sakinius, bet po antros peržiūros galima tik patvirtinti, kad teatras – gyvas organizmas, o kūrybinė komanda spektaklį (iš)augino.
