7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Ingrida Ragelskienė

Teatro istorija neprasidėjo nuo mūsų

Pokalbis su Dmitrijumi Denisiuku

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius Dmitrijus Denisiukas nesureikšmina jubiliejinių datų – nei asmeninių, nei profesinių. Vasario mėnesį penkiasdešimt penkerių metų sukaktį aktorius atšventė repetuodamas. O trisdešimt vieni kūrybiškai dosnūs metai teatre prasidėjo 1989-aisiais, kai ką tik Valstybinį teatro meno institutą Minske baigęs jaunas aktorius buvo pakviestas suvaidinti Azazelą režisieriaus Romano Viktiuko spektaklyje „Meistras ir Margarita“. Tokia buvo lemtis – susirgus aktoriui Vytautui Šapranauskui, į Azazelo vaidmenį Dmitrijus turėjo įeiti per keletą dienų. Džiaugiuosi, kad Denisiukas sutiko pasidalinti mintimis apie teatro dabartį ir praeitį.

Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „DreamWorks“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „DreamWorks“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Utopija“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Utopija“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas ir Liuda Gnatenko spektaklyje „Vargas dėl proto“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas ir Liuda Gnatenko spektaklyje „Vargas dėl proto“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Žydrasis rojus“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Žydrasis rojus“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Venecijos pirklys“. D. Matvejevo  nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Venecijos pirklys“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Lošėjai“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas spektaklyje „Lošėjai“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Ką reiškia būti Meistro mokiniu?

Pokalbiai su Eimunto Nekrošiaus režisūros studentais

Manoma, kad Eimuntas Nekrošius keletą dešimtmečių buvo didysis teatro Mokytojas. Jo įtaką patyrė ne tik dirbusieji kartu su juo, bet ir stebėjusieji Meistro spektaklius iš šalies. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje.

Eimuntas Nekrošius. R. Danisevičiaus nuotr.
Eimuntas Nekrošius. R. Danisevičiaus nuotr.
Paulius Markevičius. Meno ir mokslo laboratorijos nuotr.
Paulius Markevičius. Meno ir mokslo laboratorijos nuotr.
Greta Štiormer. Dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ nuotr.
Greta Štiormer. Dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ nuotr.
Adomas Juška. L. Vansevičienės nuotr.
Adomas Juška. L. Vansevičienės nuotr.
Kotryna Siaurusaitytė. A. Gudo nuotr.
Kotryna Siaurusaitytė. A. Gudo nuotr.
Ignas Zalieckas

Teatro galia gilintis į žmogų ir jo santykį su pasauliu

Pokalbis su aktoriumi Kęstučiu Cicėnu

Aktorius Kęstutis Cicėnas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2013), „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2015), „Tartiufas“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2017), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) ir kt. Nuo 2015 m. vaidina Tebaldą Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (LNDT ir OKT), o nuo 2017-ųjų – Beną „Išvaryme“ (LNDT).

Kęstutis Cicėnas pjesės „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ skaitymo repeticijoje. G. Jauniškio nuotr.
Kęstutis Cicėnas pjesės „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ skaitymo repeticijoje. G. Jauniškio nuotr.
Scena iš spektaklio „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Repšys ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Repšys ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Kankinys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Mums reikia daugiau meninio azarto

Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku

Režisierius Antanas Obcarskas analizuoja šiuolaikinei visuomenei aktualias temas. Spektakliuose „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018) ir „Alisa“ (LNDT, 2020), sukurtuose bendradarbiaujant su dramaturgu Laurynu Adomaičiu, apmąstomas sudėtingas klausimas – kodėl žmogus imasi naikinti kitus žmones; paliečiamos teisingumo, bausmės temos. 2020 m. lapkričio mėnesį Nacionalinis Kauno dramos teatras nuotoliniu būdu transliavo naujausią Obcarsko spektaklį „Batsiuviai“ pagal nepastatoma tituluojamą Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy pjesę.

Antanas Obcarskas. D. Matvejevo nuotr.
Antanas Obcarskas. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Breivė, Gytis Ivanauskas ir Mantas Bendžius spektaklyje  „Batsiuviai“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Breivė, Gytis Ivanauskas ir Mantas Bendžius spektaklyje „Batsiuviai“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Breivė, Aistė Zabotkaitė, Mantas Bendžius ir Gytis Ivanauskas spektaklyje  „Batsiuviai“. D. Matvejevo nuotr.
Deividas Breivė, Aistė Zabotkaitė, Mantas Bendžius ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Batsiuviai“. D. Matvejevo nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Mokęs savo pavyzdžiu

Eimunto Nekrošiaus pamokos ateities kartoms

Rašydama šį tekstą keliskart susimąsčiau: turbūt esu vienas netinkamiausių žmonių rašyti apie Eimunto Nekrošiaus pedagogiką. Palaikau idėją, kad režisūrinis ir pedagoginis darbas turėtų skirtis, kaip, anot daugybės šiuolaikinių tyrinėtojų, skyrėsi žymiausių metodų ir sistemų autorių kūrybinė ir mokomoji veiklos. O juk net nedalyvavus Nekrošiaus paskaitose nesunku nuspėti, kad dirbdamas su studentais jis kliovėsi intuicija ir improvizacija, bet ne objektyviai patikrintais metodais, tikslingai ugdančiais vos pradedančių aktorių ir režisierių profesinius gebėjimus.

Eimuntas Nekrošius. Š. Mažeikos („Delfi“) nuotr.
Eimuntas Nekrošius. Š. Mažeikos („Delfi“) nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Eimuntas Nekrošius spektaklio „Cinkas (Zn)“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Eimuntas Nekrošius spektaklio „Cinkas (Zn)“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Dieviškoji komedija“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Dieviškoji komedija“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Dieviškoji komedija“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Dieviškoji komedija“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Rojus“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Rojus“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Rojus“. „Meno forto“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Rojus“. „Meno forto“ nuotr.
Silvija Čižaitė-Rudokienė, Kristina Steiblytė

Teatras – visuomenės procesų komentatorius?

Sentimentalumo proveržiai

Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.

Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. D. Putino nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. D. Putino nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pirmapradis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pirmapradis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui. V. Ruzgaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Greta Vilnelė

Gyvas santykis ir teatro laikinumas

Pokalbis su aktore Adele Šuminskaite

Su aktore Adele Šuminskaite kalbėjomės apie jos veikėjas bei teatro reikšmę gyvenime. Ji sukūrė vaidmenis spektakliuose „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, OKT, 2017), „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, OKT, 2018) ir jo tęsinyje „Sapiens“ (Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade, Jaunimo teatras, 2019) bei „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2020).

Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Danutė Kuodytė spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Danutė Kuodytė spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė, Tomas Kliukas ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė, Tomas Kliukas ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. L. Vansevičienės nuotr.
Ignas Zalieckas

Dirbti savo sode

Pokalbis su aktoriumi Matu Dirginčiumi

Aktorius Matas Dirginčius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Orfeo. Miesto šviesos“ (rež. Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018) ir kt.

Matas Dirginčius spektaklio „Austerlicas“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklio „Austerlicas“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius ir Kristina Andrejauskaitė spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius ir Kristina Andrejauskaitė spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė, Vidas Petkevičius ir Matas Dirginčius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė, Vidas Petkevičius ir Matas Dirginčius spektaklyje „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Verpečinskaitė

Žmogaus santykis su erdve

Pokalbis su scenografe Barbora Šulniūte

Labiausiai vertinu tuos susitikimus su režisieriais, kurie mane paliečia. O renkuos kurti su tais, su kuriais jaučiu ryšį, panašų požiūrį į temą, ir žiūriu, kiek tam tikra medžiaga, idėja, filosofija tuo momentu man rezonuoja. Gyvenime ir teatre labai branginu ryšį tarp žmonių, todėl džiaugiuosi, jei tas santykis tik stiprėja, besivystydamas į ilgalaikę kūrybą, bendradarbiavimą.

Barbora Šulniūtė. A. Gudo nuotr.
Barbora Šulniūtė. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas spektaklyje „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas spektaklyje „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Gintarė Latvėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Paulius Markevičius ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Paulius Markevičius spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Paulius Markevičius spektaklyje „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „12 gramų į šiaurę“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Vaidas Maršalka spektaklyje „Panika“. D. Stankevičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Nuotolinis teatras nutolusioms bendruomenėms

Scenos menų posūkis į virtualybę

Spektaklio įrašų peržiūros iki praėjusiais metais paskelbto karantino Lietuvoje buvo gana retai išnaudojama priemonė per festivalius supažindinti su svarbiais užsienio kūrėjų teatro darbais. Jos buvo ir darbo įrankis teatrologams bei profesionalaus teatro vertintojams. Nuotolinis teatras buvo dar egzotiškesnis, matomas daugiausia kino teatruose, tiesiogiai transliuojančiuose operas.

Edvinas Kopcevas ir Agnė Matulevičiūtė muzikiniame videoperformanse „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Edvinas Kopcevas ir Agnė Matulevičiūtė muzikiniame videoperformanse „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Gytis Laskovas internetiniame spektaklyje „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Gytis Laskovas internetiniame spektaklyje „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 79  >>> Archyvas