Teatras
Ingrida Ragelskienė
Teatro istorija neprasidėjo nuo mūsų
Pokalbis su Dmitrijumi Denisiuku
Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius Dmitrijus Denisiukas nesureikšmina jubiliejinių datų – nei asmeninių, nei profesinių. Vasario mėnesį penkiasdešimt penkerių metų sukaktį aktorius atšventė repetuodamas. O trisdešimt vieni kūrybiškai dosnūs metai teatre prasidėjo 1989-aisiais, kai ką tik Valstybinį teatro meno institutą Minske baigęs jaunas aktorius buvo pakviestas suvaidinti Azazelą režisieriaus Romano Viktiuko spektaklyje „Meistras ir Margarita“. Tokia buvo lemtis – susirgus aktoriui Vytautui Šapranauskui, į Azazelo vaidmenį Dmitrijus turėjo įeiti per keletą dienų. Džiaugiuosi, kad Denisiukas sutiko pasidalinti mintimis apie teatro dabartį ir praeitį.
Ramunė Balevičiūtė
Ką reiškia būti Meistro mokiniu?
Pokalbiai su Eimunto Nekrošiaus režisūros studentais
Manoma, kad Eimuntas Nekrošius keletą dešimtmečių buvo didysis teatro Mokytojas. Jo įtaką patyrė ne tik dirbusieji kartu su juo, bet ir stebėjusieji Meistro spektaklius iš šalies. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje.
Ignas Zalieckas
Teatro galia gilintis į žmogų ir jo santykį su pasauliu
Pokalbis su aktoriumi Kęstučiu Cicėnu
Aktorius Kęstutis Cicėnas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Kaligula“ (rež. Vidas Bareikis, „No Theatre“, 2013), „Kankinys“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2015), „Tartiufas“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2017), „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2018) ir kt. Nuo 2015 m. vaidina Tebaldą Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (LNDT ir OKT), o nuo 2017-ųjų – Beną „Išvaryme“ (LNDT).
Miglė Munderzbakaitė
Mums reikia daugiau meninio azarto
Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku
Režisierius Antanas Obcarskas analizuoja šiuolaikinei visuomenei aktualias temas. Spektakliuose „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018) ir „Alisa“ (LNDT, 2020), sukurtuose bendradarbiaujant su dramaturgu Laurynu Adomaičiu, apmąstomas sudėtingas klausimas – kodėl žmogus imasi naikinti kitus žmones; paliečiamos teisingumo, bausmės temos. 2020 m. lapkričio mėnesį Nacionalinis Kauno dramos teatras nuotoliniu būdu transliavo naujausią Obcarsko spektaklį „Batsiuviai“ pagal nepastatoma tituluojamą Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus-Witkacy pjesę.
Aušra Kaminskaitė
Mokęs savo pavyzdžiu
Eimunto Nekrošiaus pamokos ateities kartoms
Rašydama šį tekstą keliskart susimąsčiau: turbūt esu vienas netinkamiausių žmonių rašyti apie Eimunto Nekrošiaus pedagogiką. Palaikau idėją, kad režisūrinis ir pedagoginis darbas turėtų skirtis, kaip, anot daugybės šiuolaikinių tyrinėtojų, skyrėsi žymiausių metodų ir sistemų autorių kūrybinė ir mokomoji veiklos. O juk net nedalyvavus Nekrošiaus paskaitose nesunku nuspėti, kad dirbdamas su studentais jis kliovėsi intuicija ir improvizacija, bet ne objektyviai patikrintais metodais, tikslingai ugdančiais vos pradedančių aktorių ir režisierių profesinius gebėjimus.
Silvija Čižaitė-Rudokienė, Kristina Steiblytė
Teatras – visuomenės procesų komentatorius?
Sentimentalumo proveržiai
Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.
Greta Vilnelė
Gyvas santykis ir teatro laikinumas
Pokalbis su aktore Adele Šuminskaite
Su aktore Adele Šuminskaite kalbėjomės apie jos veikėjas bei teatro reikšmę gyvenime. Ji sukūrė vaidmenis spektakliuose „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, OKT, 2017), „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, OKT, 2018) ir jo tęsinyje „Sapiens“ (Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade, Jaunimo teatras, 2019) bei „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2020).
Ignas Zalieckas
Dirbti savo sode
Pokalbis su aktoriumi Matu Dirginčiumi
Aktorius Matas Dirginčius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Orfeo. Miesto šviesos“ (rež. Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018) ir kt.
Aistė Verpečinskaitė
Žmogaus santykis su erdve
Pokalbis su scenografe Barbora Šulniūte
Labiausiai vertinu tuos susitikimus su režisieriais, kurie mane paliečia. O renkuos kurti su tais, su kuriais jaučiu ryšį, panašų požiūrį į temą, ir žiūriu, kiek tam tikra medžiaga, idėja, filosofija tuo momentu man rezonuoja. Gyvenime ir teatre labai branginu ryšį tarp žmonių, todėl džiaugiuosi, jei tas santykis tik stiprėja, besivystydamas į ilgalaikę kūrybą, bendradarbiavimą.
Kristina Steiblytė
Nuotolinis teatras nutolusioms bendruomenėms
Scenos menų posūkis į virtualybę
Spektaklio įrašų peržiūros iki praėjusiais metais paskelbto karantino Lietuvoje buvo gana retai išnaudojama priemonė per festivalius supažindinti su svarbiais užsienio kūrėjų teatro darbais. Jos buvo ir darbo įrankis teatrologams bei profesionalaus teatro vertintojams. Nuotolinis teatras buvo dar egzotiškesnis, matomas daugiausia kino teatruose, tiesiogiai transliuojančiuose operas.
