„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senajame teatre
Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.
„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.
Laiškai apie teatrą (XVII)
Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.
Pokalbis su menininke Justina Mykolaityte
Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“ gastrolės Vilniuje
Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.
„Sūnus“ Jaunimo teatre
J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“.
Pokalbis su kostiumų dailininku Juozu Valenta
Juozas Valenta sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2023), „Lunenbergas“ (rež. Olegas Šapošnikovas, „Lumo“ studija, 2023), „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2023), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Puikus naujas kūnas“ (Žygimantas Kudirka ir Arturas Bumšteinas, „Operomanija“, 2022), „Boksas“ (rež. Obcarskas, LNDT, 2022), „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2019), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Pamišėlis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT ir LNDT, 2016) ir kt.
„Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ LNDT
Naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros tema trikdo, nes žiūrovui primena jo veiksmų ir kasdienių sprendimų poveikį Žemei ir jos gyventojams. Sausio 27 d. važiuodama teatro link ir biliete pasitikrinusi, kurioje salės vietoje sėdėsiu, supratau, kad režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį turėjau žiūrėti dieną anksčiau. Tada dar nežinojau, kad šis nesusipratimas įkūnys svarbią spektaklio mintį, mat jis užsimena ne tik apie ekologinę katastrofą, bet ir apie išnykimo grėsmę plačiąja prasme. Tokiu atveju kyla klausimas, kurios problemos yra tikros, o kurios – tik mūsų pačių susikurtos. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp to, kas nereikšminga, ir to, kas reikalauja atsakomybės?
Pokalbis su režisiere Ewa Piotrowska
Vasario 10, 11 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – spektaklis vaikams nuo septynerių metų „Oskaras ir trys muškietininkai“. Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo režisiere, lėlių teatro „Baj“ (Lenkija) direktore Ewa Piotrowska.
Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Motiejumi Ivanausku
Kaip aktorius Motiejus Ivanauskas sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Audra“ (rež. Peeteris Jalakasas, NKDT, 2023), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus, NKDT, 2021), „Fikcijos“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019) ir kt. Taip pat režisavo spektaklius „Dialogai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020), „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2021), „Užusienis“ (kartu su Vaiva Paukšte, Klaipėdos lėlių teatras, 2023) ir kt.