7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Ieva Tumanovičiūtė

Aptemimas

„Sapnavau sapnavau“ Jaunimo teatre

Spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ nėra vaizdo, kurį galima būtų nufotografuoti ar aprašyti. Jis vyksta tamsoje, su kuria neapsipranta akys, ir nėra skirtumo, ar būsi užsimerkęs, ar atsimerkęs. Su tokia aklina tamsa kasdienybėje retai susiduriama. Ji išryškina garsus ir skatina klausytis. „Sapnavau...“ atveju, iš skirtingų taškų erdvėje sklindant įrašytiems balsams, susiduriama su dviem baimėmis – baime nusikalsti ir baime prarasti artimą.

„Sapnavau sapnavau“
„Sapnavau sapnavau“
Ingrida Ragelskienė

Viskas, kas mus supa

Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“

Gegužės 16 d. Klaipėdoje prasidėjęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ tapo tikru kūrybiniu impulsu, pažadinusiu į ramų, tykų žvejų kaimą pradedantį panašėti uostamiestį. „Klaipėdai metas atsibusti“, – konstatavo lėlininkai, o jubiliejinio, dešimtmetį švenčiančio lėlių teatro festivalio estafetę tuoj pat perėmė vis labiau stiprėjantis, Birių krovinių terminalo paramą trejiems metams užsitikrinęs tarptautinis Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“. „Ko tikrai pas mus netrūksta – tai būtent tarptautiškumo“, – ironiškai apibendrino ir patys lėlių teatro festivalio rengėjai, savo socialinių tinklų sekėjus kasdien pradžiugindami fotomontažais, užfiksavusiais pasaulines megažvaigždes, atvykusias pabūti šviesioje festivalio žiūrovų minioje.

Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Leo Petersen spektaklyje „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Leo Petersen spektaklyje „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Jan Jedenak spektaklyje „Seansas“. D. Bielkausko nuotr.
Jan Jedenak spektaklyje „Seansas“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Laura Šimkutė

Chruščioviškasis realizmas

„Virimo temperatūra 5425“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kilimai ant sienų, praėjusio amžiaus baldai, nusibraižę emaliuoti puodai, euroremonto nemačiusios ir daiktų apgultį išgyvenančios sienos jau kuris laikas tam tikrose interneto bendruomenėse yra tapusios savotišku pajuokos objektu. Kas vieniems kelia juoką, kitiems –kasdienybė, įstrigusi senos statybos miegamojo rajono ankštame bute, dar menančiame deficito laikus, todėl taip užgrūsto daiktais – nes galbūt ko nors prireiks, ko nors nebebus, todėl negalima nieko mesti lauk. Tokie butai veikia lyg jau praėjusio laiko ir jam būdingo mąstymo, vis kokiu nors būdu „išlendančio“ tarp modernių daugiaaukščių, apsaugotų užkardais ir rakinamais kiemais, reliktai. Tikrovės kontrastai, tokie kaip Šanchajaus medinės trobos Europos aikštės stiklinių biurų fone, vis dažniau traukia menininkus. Apie Vilniaus Šanchajų 2010 m. Jūratė Samulionytė sukūrė dokumentinį filmą „Šanxai Banzai“, praėjusiais metais pasirodė Dovilės Zavedskaitės ir Monikos Klimaitės „Vieno buto istorija“ – audioturas po chruščiovkės buto autentiką, Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio „Tobula pora (The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!)“ scenografijai analogišką butą sukūrė Goda Palekaitė. Šį kartą į tokį butą (scenografas Antanas Dubra) persikeliame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės režisuoto spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę premjeroje (gegužės 16, 17 d.).

Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė, Paulius Matuzas ir Vytautas Rumšas  spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė, Paulius Matuzas ir Vytautas Rumšas spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Rumšas, Rimantė Valiukaitė ir Algirdas Dainavičius spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Sąsiuvinis alaus skardinėje

„Niggaz“ Kauno miesto kameriniame teatre

Lietuvos mokytojų situaciją susieti su pabėgėliais Olandijos Oranjė miestelyje, atrodytų, – keistas žingsnis, bet Agnius Jankevičius spektaklyje „Niggaz“ siekia įrodyti savo pasirinkimą. Kūrinyje susipina tikra istorija apie nesėkmingą bandymą į mažo miestelio bendruomenę integruoti pabėgėlius, apgyvendintus vaikų pramogų parke, ir trijų Lietuvos mokytojų likimai. Jos dirba ne Lietuvos didmiesčio gimnazijoje, o Skapiškio mokykloje, kurioje mokinių vis mažėja, o statusas keičiasi, kol galiausiai ji uždaroma. Režisierius šią mokyklą pasirinko neatsitiktinai, jis pats kilęs iš Skapiškio miestelio Kupiškio rajone. Jungtis tarp dviejų, atrodytų, mažai ką bendra turinčių dalykų, jau tampa vienu iš Jankevičiaus kūrybos bruožų, tarkim, „Samurajaus knygoje“ (2017) ir „Šventėje“ (2018) taip pat esama netikėtų paralelių.

Severina Špakovska, Greta Šepliakovaitė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Greta Šepliakovaitė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Greta Šepliakovaitė ir Severina Špakovska spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Greta Šepliakovaitė ir Severina Špakovska spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Teatras, pasiekiantis širdį

„Senojo Vilniaus ikonos“ Gražinos Mareckaitės jubiliejui

Gyvename tokiais laikais, kai dažno žmogaus gyvenimas baigiasi vos užtrenkus namų duris. Bet, ačiūdie, yra žmonių, kurie prikelia tai, kas svarbu visai tautai.

 

Balandžio 25 d. teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė tyliai atšventė aštuoniasdešimtmetį. O po kelių dienų teatras „Arbatvakariai“ surengė tokią dvasinę puotą, kad sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma. Aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis, šio teatro įkūrėjai, prieš kelerius metus pastebėję Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, pagal esė apie Vilnių ir jo žmones sukūrė net keturis spektaklius. O Mareckaitės jubiliejui, kaip galima buvo suprasti, skyrė vieną iš jų – spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“. Tai spektaklis, „kvėpuojantis“ begale įdomiausių atradimų, asociacijų, detalių, menančių ne tik Gražinos, bet ir kiekvieno vilniečio gyvenimą.

Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Sveikinimai Gražinai Mareckaitei. Autorės nuotr.
Sveikinimai Gražinai Mareckaitei. Autorės nuotr.
„Senojo Vilniaus ikonos“. Autorės nuotr.
„Senojo Vilniaus ikonos“. Autorės nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Vizitas į mūsų sąžinę

Aido Giniočio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre

„Pasaulis iš manęs padarė kekšę, aš iš jo padarysiu viešnamį“, – tai tik viena iš aštrių, ryžtingų pagrindinės spektaklio „Senos damos vizitas“ veikėjos, kurią vaidina Jūratė Onaitytė, frazių. Su sudėtingais, dominuojančiais moterų personažais Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį sezoną tenka susidurti nebe pirmą kartą – galima prisiminti kad ir neseniai Agniaus Jankevičiaus režisuotų „Pavojingų ryšių“ veikėją ponią Mertėj (Goda Piktytė). Nors spektakliai pasakoja skirtingas istorijas, abiejuose permąstomos mūsų susikurtos (ne)kintančios vertybės.

Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nevilties šviesa Orfeo languose

LNDT pristato jaunuosius

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.

Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Keli spektaklio vaikams puslapiai

„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.

Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Audronis Liuga

Marinos Rusija

Berlyno teatro HAU gastrolės

Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjau mokslus Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, ir spėjau pažinti Rusiją, kurioje dar skambėjo šūkis „Lenino kapas – žmonijos lopšys“. Bet laikai sparčiai keitėsi. Mūsų akademijos dėstytojai ne tik laisvai pasakojo apie XX a. pradžios Rusijos avangardą, bet ir dalinosi savo prisiminimais. Tarp jų buvo tokių, kurie Stalino laikais slėpė sušaudyto Vsevolodo Mejerholdo archyvus. Namo, kuriame užaugo Josifas Brodskis, pašonėje veikusiame „Spartako“ kino teatre žiūrėjome XX a. pirmos pusės rusų, prancūzų, vokiečių kino avangardo filmus, atvežtus iš Belyje Stolbų archyvų Maskvoje. Ten rodė tokias programas, kokias kažin ar išvystum kurioje nors pasaulio sostinėje. Peterburgo ir Maskvos scenos atsivėrė pasaulio teatrui. Pūtė wind of change...

„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nykstantys personažai iš arti

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.

Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 59  >>> Archyvas