7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Ieva Tumanovičiūtė

Emancipacijos nepaliestos

„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senajame teatre

Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.

Aleksandra Metalnikova ir Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Aleksandra Metalnikova ir Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič, Božena Aleksandrovič ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič, Božena Aleksandrovič ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Valentina Lukjanenko ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Valentina Lukjanenko ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Spektaklis – tarsi iš krūtinės išplėšta širdis

„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.

Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XVII)

Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Nomeda Bėčiūtė, Inga Jarkova-Bučienė ir Josifas Baliukevičius spektaklyje „Patina“. S. Jankausko nuotr.
Nomeda Bėčiūtė, Inga Jarkova-Bučienė ir Josifas Baliukevičius spektaklyje „Patina“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Mama“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Mama“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas ir Saulius Bareikis spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas ir Saulius Bareikis spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Jankauskaitė

Atoveiksmių grandinė

Pokalbis su menininke Justina Mykolaityte

Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.

Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Justina Mykolaitytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Vilma Raubaitė, Justina Mykolaitytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Justina Mykolaitytė, Vilma Raubaitė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Justina Mykolaitytė, Vilma Raubaitė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Andrius Alešiūnas ir Justina Mykolaitytė spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Andrius Alešiūnas ir Justina Mykolaitytė spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Justina Mykolaitytė muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Justina Mykolaitytė muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Justina Mykolaitytė (pirma iš kairės) muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Justina Mykolaitytė (pirma iš kairės) muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Laura Šimkutė

Suvokimai apie „suaugėlystę“

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“ gastrolės Vilniuje

Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.

Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Evelina Šimelionė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Evelina Šimelionė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Kai į teatrą užsuka mirtis

„Sūnus“ Jaunimo teatre

J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“.

Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Paulina Taujanskaitė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Ignas Zalieckas

Spalvomis atskleisti veikėjo asmenybę

Pokalbis su kostiumų dailininku Juozu Valenta

Juozas Valenta sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2023), „Lunenbergas“ (rež. Olegas Šapošnikovas, „Lumo“ studija, 2023), „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2023), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Puikus naujas kūnas“ (Žygimantas Kudirka ir Arturas Bumšteinas, „Operomanija“, 2022), „Boksas“ (rež. Obcarskas, LNDT, 2022), „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2019), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Pamišėlis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT ir LNDT, 2016) ir kt.

Juozas Valenta. T. Kaunecko nuotr.
Juozas Valenta. T. Kaunecko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Puikus naujas kūnas“. M. Aleksos nuotr.
„Puikus naujas kūnas“. M. Aleksos nuotr.
Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Repšys ir Giedrius Savickas spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Repšys ir Giedrius Savickas spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Jadzevičiūtė

Masinis išnykimas nr. 6

„Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ LNDT

Naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros tema trikdo, nes žiūrovui primena jo veiksmų ir kasdienių sprendimų poveikį Žemei ir jos gyventojams. Sausio 27 d. važiuodama teatro link ir biliete pasitikrinusi, kurioje salės vietoje sėdėsiu, supratau, kad režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį turėjau žiūrėti dieną anksčiau. Tada dar nežinojau, kad šis nesusipratimas įkūnys svarbią spektaklio mintį, mat jis užsimena ne tik apie ekologinę katastrofą, bet ir apie išnykimo grėsmę plačiąja prasme. Tokiu atveju kyla klausimas, kurios problemos yra tikros, o kurios – tik mūsų pačių susikurtos. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp to, kas nereikšminga, ir to, kas reikalauja atsakomybės?

Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Sudaužyta širdis ir trys muškietininkai

Pokalbis su režisiere Ewa Piotrowska

Vasario 10, 11 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ premjera – spektaklis vaikams nuo septynerių metų „Oskaras ir trys muškietininkai“. Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo režisiere, lėlių teatro „Baj“ (Lenkija) direktore Ewa Piotrowska.

Ewa Piotrowska. A. Roca Macia nuotr.
Ewa Piotrowska. A. Roca Macia nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ scenografijos eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ kostiumo eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“ kostiumo eskizas (dailininkas Michałas Draczas). Vilniaus teatro „Lėlė“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Kavos malūnėlis“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Kavos malūnėlis“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Kavos malūnėlis“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Kavos malūnėlis“. D. Putino nuotr.
Ingrida Jankauskaitė

Kiekviename spektaklyje – savi sunkumai

Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Motiejumi Ivanausku

Kaip aktorius Motiejus Ivanauskas sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Audra“ (rež. Peeteris Jalakasas, NKDT, 2023), „Veidas / Visage“ (rež. Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran, NKDT, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, NKDT, 2022), „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus, NKDT, 2021), „Fikcijos“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras (JT), 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019) ir kt. Taip pat režisavo spektaklius „Dialogai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2020), „Lizdas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2021), „Užusienis“ (kartu su Vaiva Paukšte, Klaipėdos lėlių teatras, 2023) ir kt.

Motiejus Ivanauskas. D. Matvejevo nuotr.
Motiejus Ivanauskas. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Bendžius, Agnieška Ravdo ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Snieguolė“. S. Baturos nuotr.
Mantas Bendžius, Agnieška Ravdo ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Snieguolė“. S. Baturos nuotr.
Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Audra“. S. Baturos nuotr.
Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Audra“. S. Baturos nuotr.
Goda Petkutė ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Kauno pavasaris ’72“. D. Stankevičiaus nuotr.
Goda Petkutė ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Kauno pavasaris ’72“. D. Stankevičiaus nuotr.
Greta Šepliakovaitė ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Greta Šepliakovaitė ir Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Ne sau žmonės“. S. Baturos nuotr.
Arūnas Sakalauskas, Motiejus Ivanauskas, Aleksas Kazanavičius ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas, Motiejus Ivanauskas, Aleksas Kazanavičius ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Fikcijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Motiejus Ivanauskas ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Pirmeiviai“. D. Stankevičiaus nuotr.
Motiejus Ivanauskas ir Andrius Alešiūnas spektaklyje „Pirmeiviai“. D. Stankevičiaus nuotr.
Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Motiejus Ivanauskas spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 115  >>> Archyvas