Pokalbis su teatro dailininke Paulina Turauskaite
Paulina Turauskaitė sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dulkės“ (rež. Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras, 2023), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022), „Fedros meilė“ (kartu su Auguste Marcinkute, rež. Kutkaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2021). Taip pat buvo scenografijos ir kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės asistentė statant spektaklį „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Šiuo metu kuria spektaklį „Teiresijo krūtis“ (rež. Kutkaitė, LNDT).
Pokalbis su kūrėjais
Atsimerki. O aplinkui vis tiek tamsu. Taip tamsu, kad sunku orientuotis erdvėje, net jausti savo kūną. Šioje juodumoje pasigirsta skardos, medžio, popieriaus triukšmai, vėliau – žodžiai. Tai – kvietimas į garsinį pasaulį. Tokį, kokį jį „mato“ neregiai.
Liepos viduryje garso meno ir muzikos edukacijos projektas „Regėjimo fonas“ pakvietė reginčiuosius patirti visišką tamsą ir joje atrasti garsovaizdžius, kuriuos mato aklieji ir silpnaregiai, didžiąją dalį informacijos apie šį pasaulį gaudami garsiniu pavidalu.
Carlo Orffo „Carmina Burana“ Klaipėdos elinge
Stygos, verkit ir pritarkit, aimanuojant man skausme, nes narsieji, nes drąsieji žūsta laimės žaidime. (Išvertė Birutė Pūkelevičiūtė)
Meno kūrinių suvokimui mastelis kartais turi lemiamą reikšmę. Nebylios gigantiškos formos skulptūros, dideli darbai ant drobės, neišplėtojantys tapybinės kalbos, masėms skirti didžiuliai renginiai palieka tuštumą žmonių širdyse.
Pokalbis su aktore Anastasija Marčenkaite
Aktorė Anastasija Marčenkaitė sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013), „Pelėdų kalnas“ (rež. Juzėnas, 2018) ir kt. Vaidina režisieriaus Iwano Wyrypajewo spektaklyje „Girti“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023).
„Įsimylėjėlių kolekcija“ ir „Bangų šnabždesys“ festivalyje „TheATRIUM“
Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau – kokio teatro jis ilgisi. Scenoje tos pačios temos gvildenamos daugybe būdu ir vienus paliečia tie, kuriems kiti lieka abejingi. Todėl svarbu kiekvienam žiūrovui pačiam ieškoti bendraminčių menininkų. Festivaliai tam puiki proga, nes programų sudarytojai, pristatydami kūrinių įvairovę, stengiasi užtikrinti ir jų meninę kokybę.
Laiškai apie teatrą (XIII)
Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.
Festivalis „Cirkuliacija ’23“
Septintą kartą Kaune ir pirmą kartą Vilniuje vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ šįmet siūlė praplėsti kultūrinį akiratį, šūkiu „Nuo migracijos prie cirkuliacijos“ birželio 3–11 d. kviesdamas didžiųjų ir mažesnių Lietuvos miestų žiūrovus į spektaklius, atvežtus iš Senegalo, Palestinos, Maroko, Brazilijos ir Čilės. Užuot pasirinkęs scenos menų sričiai įprastą kelią – pristatyti geriausius srities kūrėjus, festivalio meno vadovas Gildas Aleksa ryžosi atsisakyti atlikėjų iš Europos, programą užpildydamas dar nepažintomis šiuolaikinio cirko geografinėmis platumomis – iš kitų žemynų kilusiomis cirko trupėmis.
Pokalbis su aktore Ugne Šiaučiūnaite
Aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.
Universitetinių teatrų forumas
Šiemet gegužės pradžioje Vilniuje vyko dvidešimt ketvirtas Tarptautinis universitetinių teatrų forumas. Regis, tarp daugybės teatro festivalių – Druskininkų, Varėnos, Alytaus – vilniškis turėtų būti vertinamas kaip lygus tarp lygių. Vis dėlto taip nėra, nes jame rodyti ne profesionalių teatralų pastatyti, o universitetuose veikiančių teatrų spektakliai, kuriuose su nedidelėmis išimtimis vaidina pačias įvairiausias profesijas norintys įgyti studentai. Kaip tik šis aspektas leidžia kalbėti apie savotišką mokyklinių teatrų tradicijos, įsišaknijusios dar XVI–XVIII a. kultūroje, tąsą arba – renesansą, vertinant studentų spektaklius ne tik estetiniu, bet ir etiniu, humanitariniu požiūriu, kaip tai buvo daroma ir prieš keletą šimtmečių, Lietuvoje klestint mokykliniams teatrams.
LMTA režisūros studentų diplominiai darbai
Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigia keturi režisieriai – Milda Pakamanytė, Karolis Zajauskas, Jonas Kuprevičius ir Justinas Vinciūnas. Gintaro Varno studentų diplominiai darbai gegužės 20–30 d. buvo pristatyti įvairiose Lietuvos scenos menų institucijose: Pakamanytės darbas „Venera kailiuose“ – Oskaro Koršunovo teatre, Kuprevičiaus režisuoto spektaklio „Camino Real“ premjera įvyko Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kaip jo repertuaro dalis. Šiame tekste aptariami „Menų spaustuvėje“ pristatytas Zajausko spektaklis „Apvalytieji“ ir Jaunimo teatre parodytas Vinciūno kūrinys „Dulkės“, įtrauktas į šio teatro repertuarą.