7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė

Miesto desperacija, nerimo rūkas

Apie spektaklį „This Order Goes Wrong“

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.

Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Lora Kmieliauskaitė spektaklyje „This Order Goes Wrong“. „Glasses’n Beard Photography“
Laura Šimkutė

Paleidžiant būtąjį laiką

„Teatralas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Kartais tenka stebėti, kaip grandai tikina, kad jaunieji kūrėjai griauna profesionalųjį meną ir sceną netrukus užkariaus mėgėjiškumas. Neseniai vykusioje konferencijoje teko klausytis diskusijos, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip pamažu nyksta tikrasis teatras. Pavyzdžiui, interaktyvūs ar už įprastinės teatrinės erdvės išeinantys kūrybiniai ieškojimai jau nėra tas teatras, nes nebeturi tokio poveikio, kokį sukeldavo spektakliai, statyti prieš kelias dešimtis metų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu, atvykusiu rodyti savo spektaklio į mažo miestelio smuklę. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Ieva Savickaitė ir Balys Ivanauskas spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Teatralas“. T. Povilonio nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Nuo bjaurasties link... grožio?

„Šventė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Su šio autoriaus kūriniais režisierius yra dirbęs ir anksčiau, 2006-aisiais pastatė radijo spektaklį pagal Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Šį kartą režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais. Pasak Jankevičiaus, „trys J. Grušo paradoksinės novelės – labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai.“

Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Pijus Narijauskas spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Pijus Narijauskas spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gintautas Bejeris spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gintautas Bejeris spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Šventė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Laura Šimkutė

Laikas išmokti kalbėti(s)

Spektaklis „Lapkričio 20-oji“ festivalyje „Kitoks ’19“

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Kiekvieno septintoko ar aštuntoko asmeninis reikalas, kiek jis supras tokius filmus kaip „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000, rež. Darren Aronofsky) ar „Lilija amžinai“ („Lilya 4-ever“, 2002, rež. Lukas Moodysson).

David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
Goda Dapšytė

Pats pirmas

„Paslapčių sodas“ festivalyje „Kitoks ’19“

Mūsų gyvenimo pradžią žymi virtinė pirmų kartų, pradedant pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu, dantuku, žingsniu ir t.t. Tėvai neretai įvairiuose albumuose, nuotraukose, o šiais laikais ir mobiliosiose programėlėse kruopščiai registruoja šias pirmąsias savo vaikų kūdikystės patirtis. Tarp jų vis dažniau atsiduria ir pirmieji susidūrimai su menu. Apie parodas kūdikiams dar neteko girdėti, tačiau mažiausiems žiūrovams ir klausytojams pritaikytų spektaklių ir koncertų pastaraisiais metais vis gausėja.

Spektaklis-instaliacija „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis-instaliacija „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander ir Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Dalija Acin Thelander ir Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Noah Hellwig spektaklyje „Paslapčių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Kaip susigrąžinti stebuklus

„Tvarkos diena“ festivalyje vaikams ir jaunimui „Kitoks ’19“

Šių metų festivalį „Kitoks“, skirtą vaikų ir jaunimo publikai, beveik būtų galima pavadinti objektų teatro festivaliu. Kūdikiams dedikuotas „Paslapčių sodas“ mažuosius kvietė liesti įvairias medžiagas bei daiktus, „Tuščiagalvio“ scena skendo rekvizite (ir jis visas buvo panaudotas), „Raudono kamuolio“ veikėjai gimė iš minkštų spalvotų figūrų, o „Tvarkos dienos“ atlikėjos nuolat palaikė fizinį kontaktą su jas supančiais rakandais.

Julietta Birkeland ir Jenny Soddu spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Julietta Birkeland ir Jenny Soddu spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu ir Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu ir Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu ir Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu ir Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Julietta Birkeland ir Jenny Soddu spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Julietta Birkeland ir Jenny Soddu spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu ir Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu ir Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Julietta Birkeland spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Jenny Soddu spektaklyje „Tvarkos diena“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Išlaisvinti tekstą

Andriaus Bialobžeskio ir Rimvydo Stankevičiaus Valhala

Naujoji Jaunimo teatro premjera „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ drąsiai kalba apie mirtį, dūlėjimą, teisę išnykti. Spektaklio pagrindinis kūrėjas Andrius Bialobžeskis – dramatiško gyvenimo aktorius, ieškantis harmonijos ir liekantis ištikimas savo draugams ir bendrakeleiviams.

Medilės Šiaulytytės piešinys, atliktas per spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“.
Medilės Šiaulytytės piešinys, atliktas per spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Emilija Jaujininkaitė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Emilija Jaujininkaitė ir Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Žičkytė

Šiandien mokysimės nesuprasti

Festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks ’19“

„Menų spaustuvė“ jau devintą kartą organizuoja tarptautinį festivalį vaikams ir jaunimui „Kitoks ’19“, tad galima sakyti, kad su naujais metais atgimsta ir auga teatro žiūrovai. Šiųmetę programą sudaro pojūčių, cirko, dokumentikos, lėlių ir šokio spektakliai iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos ir Ispanijos, skirti ir patiems mažiausiems, ir jau ne vaikams, bei edukaciniai moksleivių ir jaunajai auditorijai kuriančių teatro praktikų užsiėmimai. Organizatorių atrinkti spektakliai – stiprūs, brandūs ir meniški. Iš festivalio programos išskyriau tris, kurių kontekste norisi aptarti vaiko, spektaklio ir suaugusiojo santykį.

Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Roelis Swanenbergas spektaklyje „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Roelis Swanenbergas spektaklyje „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Roelis Swanenbergas spektaklyje „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Roelis Swanenbergas spektaklyje „Tuščiagalvis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonas kamuolys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonas kamuolys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonas kamuolys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonas kamuolys“. D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Pavėluotas liūdesys

Hermanis / Brodskis / Baryšnikovas Vilniuje

Latvijos teatro režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ besidomintiems XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kultūra reklamuoti nereikia – lygiai kaip ir aiškinti, kas yra spektaklio kūrėjai. Visi trys jau tapo ženklais, vienetais, kuriais matuojamas aukštasis menas, virto tikromis ir sukurtomis legendomis, palikusiomis pėdsaką ir Lietuvos kultūros erdvėje.

Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Michailas Baryšnikovas spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

Režisieriaus dienoraštis

121 diena su teatru ir apie teatrą

Ketvirtajame šio „dienoraščio“ viršelio puslapyje skaitome: „Žinoma, tai ne visai tikras dienoraštis. Nes aš iš anksto žinau, kad jį skaitys svetimi žmonės. Kam man to reikia? Geras klausimas. Na, pavyzdžiui, nenorėčiau, kad knygą apie mane ir mano darbą rašytų kas kitas. Nesu tikras, kad dar kas nors, išskyrus mane, įstengtų suprasti – ką aš iš tiesų veikiu ir kas už viso to slypi. Bandysiu parašyti pats.“

Alvis Hermanis „Dienoraštis“. Knygos viršelis. Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė.
Alvis Hermanis „Dienoraštis“. Knygos viršelis. Dailininkė Skaistė Ašmenavičiūtė.
Alvis Hermanis. J. Deinato nuotr.
Alvis Hermanis. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Latviška meilė“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Dvylika kėdžių“. J. Deinato nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgas gyvenimas“. G. Mālderio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 56  >>> Archyvas