Teatras

Viktorija Sinicyna

„Edžio pabaiga“ Jaunimo teatre

Sakydama, kad skurdą kvaila romantizuoti, netarsiu nieko naujo. Tačiau stebėtina, kaip lengva tarp visų sėkmės istorijų užmiršti tamsiąją pusę, kurioje taip pat gyvena žmonės. Skurdas – purvinas, riebaluotas, įkyraus, visur prasiskverbiančio kvapo, įkalinantis pavienius žmones, šeimas, gimines ir kartas. Šis dusinantis skurdas su jėga prasiveržia jau kelerius metus prancūzų literatūros pirmose eilėse įsitvirtinusio jauno rašytojo Édouardo Louis knygose. Jo raštų kalba paprasta, bet tokia sodri, kad skaitydamas pats jautiesi įstrigęs nešvariais patalais uždengtame lovyje.

Ignas Zalieckas

Pokalbis su teatro prodiusere Rusne Kregždaite

Rusnė Kregždaitė – teatro prodiuserė, teatro ir kultūros edukacijos projektų vadovė, įkūrusi Meno ir mokslo laboratoriją (MMLAB) ir jai vadovaujanti. Prodiusavo tokius MMLAB spektaklius kaip „Gyvuliai“ (rež. Goda Simonaitytė, 2022), „Pasakų parkas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2022), „Šokis objektui ir vaikui“ (choreografė Greta Grinevičiūtė, 2021), „Brilijant advenčers“ (rež. Rimeika, 2021), „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius, 2020), „Errorai“ (rež. Markevičius, 2018) ir kt.

Ingrida Ragelskienė

Jokūbo Brazio „Equus“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kiekvienas apsilankymas atnaujintoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje nuteikia viltingai. Net galima būtų teigti, kad čia po truputį įsitvirtina sveika meninio, teatrinio eksperimento dvasia. Man patinka ilgas, meditatyvus kopimas laiptais, jauki koridorių pilkuma, mąsliai įrėminanti Mažąją salę, – pats ėjimas į spektaklį tampa panašus į vienišos žmogląstelės klajonę tuneliais ir latakais link pažadėtosios Gralio taurės.

Ignas Zalieckas

Pokalbis su Žilvinu Beniušiu

Žilvinas Beniušis – aktorius, režisierius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius. Kartu su aktore Severina Špakovska įkūrė Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą, režisavo klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), klounados monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.

Ieva Tumanovičiūtė

„Sirenų“ dienoraščiai (II)

Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje – aktorių.

Greta Vilnelė

„Sūnelis“ festivalyje „Sirenos“

Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ nustebino kitoniškumu – daug metų su festivaliu siejamus didelius užsienio šalių teatrų pastatymus pakeitė kamerinio intymumo kupini spektakliai-paskaitos. Šis žanras nebuvo vienintelis šių metų „Sirenas“ vienijantis vardiklis, tačiau ir tarp kitų tarptautinės programos spektaklių sklandė panaši asmeninių istorijų šmėkla. Artimą ryšį su žiūrovais spektaklyje „Sūnelis“ taip pat kūrė ir režisierė bei pagrindinė aktorė Nataša Živković, kartu su aktoriais Danieliu Petkovićiumi ir Loupu Abramoviciumi supažindinusi festivalio žiūrovus su Balkanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) kultūriniu reiškiniu.

Aušra Kaminskaitė

„Cerebrum“ festivalyje „Sirenos“

Labai džiaugiuosi, kad į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ šįmet atvežtas spektaklis „Cerebrum“. Belgų neuromokslininko ir aktoriaus Yvaino Juillardo monospektaklyje-paskaitoje išgirdome pasakojimą apie žmogaus smegenų veiklą. Pirmiausia – apie amžiną mūsų nesusikalbėjimą lemiantį skirtingą tos pačios realybės priėmimą. Džiugu, kad spektaklyje apsilankiusi teatro profesionalų ir mėgėjų bendruomenė galėjo sau priimtina forma susipažinti su svarbia informacija, padedančia aiškinti ir visuomet subjektyvią meno percepciją.

Greta Vilnelė

„Infinity“ Vilniaus mažajame teatre

Spalio 8–12 d. Vilniaus mažajame teatre (VMT) įvyko antroji sezono premjera – teatro performansas „Infinity“. Kūrybines pajėgas suvienijo VMT trupė ir „NoJo Airlines“ orkestras, vadovaujamas Daliaus Naujokaičio. Režisierė Gabrielė Tuminaitė spektaklio dramaturgijai pasirinko Andrejaus Kureičiko pjeses „Baltarusija. Įžeisti“ ir „Baltarusija. Metabolė“ bei Jono Meko kūrinių ištraukas. Prieš 2020 m. prezidento rinkimus ir po jų Baltarusijos gyventojai išėjo į gatves garsiai pareikšti savo nepasitenkinimo diktatoriška prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdžia. Masiniams protestams suvaldyti buvo pasitelktos nežmoniškos represijos. Niūrūs įvykiai Baltarusijoje šokiravo pasaulį. Palaikymą protestais prie Baltarusijos ambasadų reiškė įvairūs žmonės, tarp jų ir menininkai.

Lina Klusaitė

„Henrietta Lacks“ festivalyje „Sirenos“

– <...> Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam! <...> Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos! (Ištrauka iš Aleksandro Solženicyno knygos „Vėžininkų korpusas“)

Ingrida Ragelskienė

„Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ festivalyje „Sirenos“

Gyvenimas priminė – prieš dvejus metus bandžiau parašyti nekrologą, skirtą Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“. Tikriausiai tuo metu norėjosi kažką įrodyti, kažką keisti, gerinti. Jei šiandien kas nors paklaustų, kaip vertinu ką tik pasibaigusias, kūno temai dedikuotas „Sirenas“, atsakyčiau paprasta, neįmantria, lietuviško liūdesio kupina melodija, tokiu pašvilpavimu, kurį atlikčiau išsitraukusi savo vyrišką pasididžiavimą, t.y. lytinį organą. Įsivaizduokit – dviem pirštais suimu penio galvutę ir patimpčiodama už apyvarpės sukuriu dainuojančios, kažkokią melodiją vapančios burnos iliuziją. Patikslinimas: tai detali spalio 5 d. „Sirenose“ matyto spektaklio „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ vienos iš mikroscenų rekonstrukcija.