Teatras
Ingrida Ragelskienė
Randai ir įtrūkiai šiuolaikinės dramaturgijos kūne
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Katastrofos akivaizdoje žmonių gebėjimas kurti istorijas mažėja, ir čia slypi didelis pavojus. Taip po Pirmojo pasaulinio karo teigė žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas. Prabėgus dar keliems dešimtmečiams žmonija suprato, kad po Osvencimo nebeįmanoma kurti poezijos. Mūsų amžininkams, nebyliai stebintiems istorijos lūžį, kurio laikinu simboliu kasdien tampa vis naujas karščiuojantis planetos taškas, belieka slėptis savo kūnų ertmėse. Pasak filosofų, būtent kūnas šiandien tampa laikina priebėga, trapia slėptuve ir pačia patikimiausia žmogiškų istorijų laikmena. Smalsu, kaip šiuos neišvengiamus procesus ir katastrofų purtomą dabartį reflektuoja šiuolaikinis teatras.
Laura Šimkutė
Kaifo paieškos tuštumoje
Jaunimo teatro spektaklis „Shopping and Fucking“
Vaikytis svaigulio vis madingiau. Nors gal taikliau būtų sakyti, jog viskuo persotintoje šiuolaikybėje jo vaikytis tiesiog norisi vis labiau, kad numarintų vidų, kad jį nutildytų ir leistų užmiršti apie ten žiojinčią tuštumą, kurią reikėtų pildyti artimu ryšiu. Bet ryšiui reikia laiko ir pastangų, o ekstazė suveikia per gerą pusvalandį. Tad ji greičiau – ir optimaliau, ir efektyviau, ir našiau – duoda rezultatą. Ir mes atpratę nuo ilgų procesų – konsumerizmas taip mumyse įaugęs, kad jį išpažįstame ne tik per prekes, bet ir per savo kūną bei patirtis. Dopamino vergai, ar kaip ten sakoma.
Ingrida Jankauskaitė
Kai priimi sprendimą kurti, tai ir darai
Pokalbis su aktore Irena Sikorskyte
Aktorė Irena Sikorskytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Svetimas“ (rež. Jernejus Lorenci, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024), „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2024), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023) ir kt.
Aušra Martišiūtė-Linartienė
Ariadnės siūlo beieškant, arba kelionė painiu atminties labirintu
„Geras oras, jei per daug negalvoji“ Vilniaus senajame teatre
Vilniaus senajame teatre – premjera „Geras oras, jei per daug negalvoji“, Kristinos Marijos Kulinič režisuotas spektaklis pagal jos pačios parašytą dramą. Anonsuojant premjerą sakoma, kad spektaklio kūrėjai „imasi kaip niekad aktualios istorijos, atminties, istorinių traumų, kaltės, holokausto temos“. Sudėtingą atminties temą atskleidžia du personažai, šiuolaikiniai jauni žmonės, – istorijos mokytoja Marija (Edita Gončarova) ir kariškis Julius (Dovydas Stončius).
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras grėsmės akivaizdoje
Latvijos vitrinos spektakliai
Mažas, senas televizorius, kabantis aukštai scenos kairėje, rodo nespalvotus baleto „Gulbių ežeras“ įrašus: senesnes ir naujesnes versijas. Tai vizualus ženklas, susijęs ne tik su sovietiniu okupaciniu režimu, bet ir su šiandienos geopolitine padėtimi. Šis televizorius – latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“) scenografijos dalis, bet kaip metonimija (dalis vietoj visumos) jis tinka apibendrinti šiemet lapkričio 7–10 d. vykusiai Latvijos teatro vitrinai, pristačiusiai svarbiausius sezono spektaklius.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
In memoriam Markui Petuchauskui
Mirė dar vienas mano draugas... Šiuosyk teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus geto vaikas, Lietuvos žydų kultūros klubo vadovu buvęs Markas Petuchauskas. Devyniasdešimt trejų sulaukusiam – šviesios kelionės Dausų link...
Daiva Šabasevičienė
abcd prie teatro laužo
Peterio Handkės „Pranašystė“ Jaunimo teatre
Jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pasijuto panašiai kaip austrų rašytojas Peteris Handke. Išanalizavo neišanalizuojamą jo pjesę „Pranašystė“ ir nusprendė elgtis laisvai – palikti garsiąją pavardę kaip antraštę ir kartu su aktoriais leistis į savarankišką kelionę, ieškant naujųjų laikų pranašystės. Lietuvoje tai tapo norma – su autoriais elgiamasi, kaip norima. Režisieriams toks „ėjimas“ pavyksta, kai pasirenkama paprastesnė medžiaga. Bet Handkės naujajame spektaklyje, kurio premjera įvyko spalio 29 d. Jaunimo teatre, praktiškai neliko. Ant jo sukonstruotas naujas tekstas – „pagal Handkę“. Handke buvo užklotas nauju tekstu: nuo pat pirmų akimirkų spektaklio dramaturgijos kūrimas tapo svarbesnis už teksto dramaturgiją.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXII)
Kaip tik susirašinėjome apie aktorius ir personažus. Jernej Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) galima stebėti, kaip aktoriai virsta veikėjais, kaip iš atidaus įsiskaitymo į Albert’o Camus knygą pamažu gimsta spektaklis, pasiskirstant personažus, atgaivinant romano detales, jas interpretuojant ir praplečiant. Atvirai kuriamame teatre aktoriai stebi vieni kitus, tarp jų mezgasi ryšiai, atsiskleidžia jų pačių ir jų personažų požiūris, emocijos, kol galiausiai tampama romano veikėjais ir įsijaučiama į jų išgyvenimus.
Greta Vilnelė
Priešingybių dėlionė
Apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“
Kas gali būti labiau nesuderinama nei protas ir jausmai? Būtent tokios mintys kankina Jane Austen romano „Protas ir jausmai“ veikėją Elinorą Dašvud, sprendžiančią dėl būsimo gyvenimo partnerio. Toks pats klausimas kyla ir šio teksto autorei, rašančiai apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“.
Ignas Zalieckas
Kiekvienas projektas – tarsi naujas gyvenimas
Pokalbis su menininke Ona Juciūte
Menininkė, skulptorė Ona Juciūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Fossilia“(rež. Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT, 2023), „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Švedkauskaitė, LNDT, 2024) ir kt. Taip pat bendradarbiavo su teatrais „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje ir „Volksbühne“ Berlyne. Vykstant Lietuvos sezonui Prancūzijoje Juciūtė pristatė ne tik spektaklį „Fossilia“, bet ir asmeninę parodą „Legroom“.
