Grimmų pasakos ir šiuolaikinis cirkas spektaklyje „Grimmasos“

Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklio „Grimmasos“ premjera įvyks rugsėjo 11 d. Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio HELIUM metu. Spektaklyje Grimmų pasakos susitiks su šiuolaikiniu cirku ir šokiu. Apie spektaklio idėją, kūrybinį procesą, pasakų ir cirko jungtį bei žiūrovo vaidmenį spektaklyje kalbamės su Gildu Aleksa ir „Kanta Company“ kūrėju Kęstu Matusevičiumi.

Kaip ir kada kilo idėja statyti šį spektaklį? Ar Grimmų pasakos iš karto pasirodė tinkamos scenai?

Gildas Aleksa: Nepamenu, ką tiksliai skaičiau, bet nusprendžiau patikrinti, ar yra pirmasis pasakų leidimas man suprantama kalba. Suradau knygą ir ją skaitydamas pamačiau atvirą kvietimą – Vilniaus senasis teatras norėjo atsiverti ir bendradarbiauti su nepriklausomomis scenos menų organizacijomis. Skaitant pradėjo kirbėti mintis, kad šias kūrybos ir išmonės kupinas pasakas būtų be galo įdomu perteikti ant scenos kaip įmanoma neįprasčiau. Pasiūliau sujungti teatrą su šiuolaikiniu cirku, ir mus atrinko kartu su kitais dviem dalyviais. Nežinau, kaip sekėsi jų sumanymams, bet mūsiškis išgyveno savaitę. Man buvo nepriimtinos to teatro vertybės, o jų kūrybiniam kolektyvui nepriimtinos manosios. Vis dėlto minties nenorėjau paleisti, ypač kai jau buvome sulaukę paramos kelioms rezidencijoms užsienyje ir pasitvirtinę datas. Dar smagiau buvo perkurti sumanymą – šias pasakas galima interpretuoti įvairiai: susieti su teatru, su cirku, su šokiu, neabejoju, kad ir kitos meno rūšys pasiduotų tokiai simbiozei. Mane labiausiai domina, kaip šios pasakos siejasi su šiuolaikinio pasaulio chaosu, kurio dabar tiek daug. Taip ir gimė mintis sukurti spektaklį apie tai, kaip kurti cirką, kai aplink mus vyrauja chaosas.

Kęstas Matusevičius: Su „Kanta Company“ prie spektaklio idėjos prisijungėme kiek vėliau, pakvietus „Teatronui“. Kūrybinį procesą pradėjome šių metų pradžioje, turėjome nemažą pertrauką nuo praėjusių metų rezidencijų. Iš tiesų, pirmą kartą perskaičius pasakas, jos atrodė ir siaubingos, ir juokingos. Kuo jos buvo žiauresnės, tuo atrodė absurdiškesnės ir juokingesnės. Žinoma, tikimės, kad tai tik išgalvotos istorijos... Iš pradžių buvome šokiruoti, tačiau skaitant jas norėjosi daug ką aptarti. Pradėjome mąstyti, kiek žiaurumo rodysime scenoje ir kaip jame reikės naudoti cirką. Vis dėlto Gildas nusprendė, kad tai bus du atskiri dalykai – pasakos bus skaitomos, o paraleliai vyks cirko choreografija. Šios spektaklio dalys nebūtinai reprezentuos viena kitą. Tiesiog gyvuos šalia.

Grimmų pasakos daugeliui vis dar asocijuojasi su vaikyste. Kuo šis spektaklis kitoks ir kokiems žiūrovams jis skirtas?

G. A.: Iš pradžių šios pasakos nebuvo skirtos vaikams – tai buvo pasakojamojo folkloro rinkinys, ir tik bėgant laikui jis pakrypo į vaikų auditoriją. Vėliau suprasta, kad, atmetus siaubą keliančias, jokio tikslo ar moralės neturinčias pasakas ir palikus aiškiąsias, tėvai jas pirks ir skaitys savo vaikams. Mūsų spektaklyje nebus šių pasakų inscenizacijos. Žiūrovas gali mėginti atsekti, koks judesys kilo iš kokios pasakos dalies, bet kartu labai kviečiu pasaulyje, kur logika ir kritinis mąstymas pralaimi, persvarstyti ir mūsų norą, kad viskas kažką reikštų, kad judesys turėtų lygybės ženklą tam tikrai reikšmei. Sugretinus literatūrą ir cirką šis vidinis konfliktas tampa dominuojantis. Aš nesakysiu, kaip siūlyčiau žiūrėti spektaklį, bet pažadu, kad jis privers mąstyti ir permąstyti. Gal jam vykstant pasiduoti ir tiesiog mėgautis, o gal ir atrakinti sau kažką naujo. Nepaisant to, ar spektaklis geras, ar ne, manau, jo laimėjimas yra mąstymas. Jei jo nepažiūrėsi, su tokiomis mintimis nesusidursi.

K. M.: Nors dažnai šios pasakos baigiasi laimingai, jų pirminė versija kupina žiaurumo, galvų kirtimo ir kraujo, žodžiu, visokių baisybių. Turbūt dėl to spektaklis skirtas 16+ žiūrovams. Tačiau cirko dalis tikrai tinkama visiems, taip pat ir vaikams.

Kodėl nusprendėte sujungti pasakas su šiuolaikiniu cirku ir šokiu? Ar šios meno formos lengvai susijungė į bendrą kūrinį?

G. A.: Tai jau trečias mano spektaklis, kuriame jungiu šiuolaikinį cirką su kitais scenos menais. Šiame išmėginau dar kitokią prieigą – cirko spektaklį pradėjau nuo stalo diskusijų periodo, būdingo teatrui. Skaitėme pasakas, analizavome, diskutavome, o tada jau po truputį kėlėmės į sceną. Šiuolaikinis cirkas ir šokis tarsi užima kaimynines pozicijas scenos menų žemėlapyje, bet jų raiška ir dramaturgija skiriasi. Man pasisekė, kad galiu dirbti su šokėja Gabrielle Emily Aidulis, kuriai nesvetimas cirkas, o jos judesiai puikiai susieja abi meno šakas į vientisą dramaturgiją.

K. M.: Įtraukti pasakas – Gildo idėja. Tekstas mums buvo kaip judesio atspirties taškas, tad iš pasakų atsirinkome mums labiausiai įsiminusius ir paveikiausius žodžius bei sakinius. Šokėja Gabrielle prisidėjo iš šokio pusės, mes su Aino Mäkipää – iš cirko, tad visko jungimas ir kombinavimas į bendrą kūrinį atnešė ir daug naujo kūrybinio žodyno į mūsų visų repertuarą. Taip pat, pasitelkę pasakas kaip įkvėpimą ir atspirties tašką, leidome sau kurti iš tos pusės, kuri mums patiems buvo mažiau pažįstama. Atsirado labai daug naujų formų, kurioms išplėtoti reikėjo nemažai laiko. Manau, kad būtent judesio, choreografijos požiūriu tai galėtų būti dar ilgas kūrybinis procesas.

Kas paskatino bendradarbiauti ir kuo kitoks pats kūrybinis procesas?

G. A.: „Kanta Company“ yra labai aktyvi šiuolaikinio cirko komanda Lietuvoje, tad kaip režisierius norėjau su jais padirbėti. Lietuvoje nėra tiek daug cirko kompanijų, o be jų režisieriui nelabai yra ką veikti. Nesakyčiau, kad šis bendradarbiavimas yra kitoks nei kiti. Kūryba iš esmės paremta bendradarbiavimu. O kiekvieną kūrinį stengiuosi daryti tokį, kokio dar nebuvo. Tas kartais kelia nerimo bangas, nes patogiau eiti pramintu keliu, bet tuomet rezultatas sukelia naujų minčių, o ne tą prakeiktą „matyta, girdėta“ jausmą, kurį visi puikiai pažįstame.

K. M.: Iki šiol su „Teatronu“ bendradarbiavome tik pasirodydami jų festivalyje arba kitose veiklose, tad tai pirmas mūsų bendras darbas ir kūrybinis procesas. Pamenu, būdamas aštuoniolikos metų „Teatrone“ net šiek tiek vaidinau. Dabar kuriame su visai kitokia patirtimi ir meno sritimi. Buvo įdomu pamatyti, kaip iš teatro, cirko ir šokio viskas susijungia į vieną visumą.

Koks buvo šio spektaklio kūrybinis procesas?

G. A.: Po pasakų analizės dirbome su konsultante Angela Wand – tai amerikiečių kilmės klounė, aktorė ir cirko menininkė, gyvenanti Švedijoje. Ji padėjo žengti pirmuosius žingsnius scenoje jungiant literatūrą ir cirką. Su ja dirbome Stokholme, vėliau ir Odensėje, kur pirmą kartą išmėginome darbą su tekstus skaitančiais žiūrovais. Čia supratome, kad pasakas reikia skaityti tik savo gimtąja kalba. Taip atradome, kad šį spektaklį galime rodyti visomis kalbomis, nes ne mes skaitome pasakas. Tuomet Kauno miesto kameriniame teatre ir „Menų spaustuvėje“ baigėme sudėlioti spektaklio struktūrą ir dabar laukiame premjeros.

K. M.: Vien darbas su Gabrielle labai įdomus, nes ji yra nuostabi šokėja ir mes itin susibendravome. Vieni iš kitų tikrai daug mokomės. Dar pačioje pradžioje atradome daug naujų dalykų iš fizinės ir choreografinės pusės. Tačiau vėliau supratome, jog visame kūrybiniame procese neturime tiek laiko, kad galėtume juos išplėtoti ir naudoti scenoje. Jei eksperimentuodamas su savo kūnu pagauni kokią nors idėją, ją išvystyti į vientisą kalbą, kuri būtų patikima, saugi, su kuria ant scenos galėtum laisvai jaustis, yra nelengva ir tam dažnai prireikia daug laiko. Kartais net kelerių metų.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte kūrybinio proceso metu?

G. A.: Kiekvieną spektaklį savaip sunku statyti, ypač kai mėgini nesikartoti. O čia dar nėra saugių atramų – reikia vengti tiesioginio pasakų vertimo į judesio kalbą, reikia sukurti savo, naują ir autentišką, cirko kalbą ir ją ištreniruoti iki reikiamo lygio. Bet kai viskas susijungė į vientisą darbą su žiūrovais, atlikėjais, apšvietimu ir muzika, aplankė jausmas, kad vertėjo taip ilgai išradinėti dviratį.

K. M.: Vienas iš iššūkių buvo tai, jog darbas su tekstu ir judesiu skiriasi, – kartais judesys reikalauja ilgesnio laiko tam, kad išsivystytų visa judesio dramaturgija, įvyktų judesio kulminacija. Kadangi spektaklyje nemažai teksto, teko gana fragmentuotai viską atlikti ir prisitaikyti judesiu, įvertinti, kad jis nebūtų beprasmis. Nors mes patys nekalbame ir pasakų spektaklyje neskaitome, reikėjo sugalvoti, kaip bendrame kontekste viskas atrodys. Šalia skaitančiųjų ir atliksime akrobatiką, ir turėsime kolegų, kuriuos sutiksime pirmą kartą ant scenos. Įprastuose cirko spektakliuose tai būtų neįmanoma, nes turime visiškai pasitikėti partneriais. Manau, kad mums, judesio žmonėms, tai ir buvo didžiausi iššūkiai.

Žiūrovai tampa spektaklio dalyviais. Kaip jiems tenka įsitraukti ir ar jie gali pakeisti tai, kas vyksta scenoje?

G. A.: Žiūrovai skaito tris pasakas. Nuo to, kaip jie skaitys, priklauso ir kokį spektaklį mes matysime. Nėra taip, kad nuo greitesnio skaitymo atlikėjai keis savo judesių seką, bet juk spektaklis vyksta žiūrovo galvoje: čia galima atrasti ir pasaką, ir kaip žmogus ją skaito pirmą kartą, kaip jis į ją reaguoja, kaip žmogus elgiasi scenoje, kaip tai susijungia su judesiais ir cirku. Todėl kaskart neuronų jungtys šiame spektaklyje šoka skirtingą choreografiją, nors atlikėjai tarsi atlieka tą pačią.

K. M.:  Gyvas žiūrovų buvimas scenoje ir tai, kaip jie reaguos, kaip skaitys, – viskas gali pakeisti spektaklio eigą. Gal kas nors skaitys labai garsiai ar labai tyliai, gal sustos, o gal iš viso išeis. Neįsivaizduojame, ko tikėtis, o tai labai įdomu. Mums reikės bendrauti su žiūrovais ir sukurti jaukią atmosferą. Tai bus nemenkas iššūkis gyvo pasirodymo metu, nes eksperimentuosime ir, tikiu, patys iš to daug išmoksime. Darbas su žiūrovais yra ypatingas, ne kartą teko matyti spektaklius, kai tiek ant scenos užlipę žiūrovai, tiek ir juos stebintys aplinkiniai jaučiasi nepatogiai. Retam atlikėjui ar kūrėjui pavyksta sukurti jaukią atmosferą. Norėtųsi tą pasiekti.

Dėkoju už pokalbį.